Pažintis su Lietuvos U-18 rinktinės treneriu D.DiGulianu: apie karjerą, lietuviškas šaknis, darbą JAV universitetuose bei pažadą sirgaliams

Damianas DiGulianas – buvęs ledo ritulininkas, dabartinis „St Michael’s“ universiteto vyriausiasis treneris bei Lietuvos aštuoniolikmečių rinktinės trenerio asistentas.

D.DiGulianas 1993-iais metais trumpai yra žaidęs Louisvilio „IceHawks“ ir Tulsos „Oilers“ komandose, tačiau vėliau pradėjo trenerio karjerą mokykloje, o 1998-1999 metų sezone debiutavo Vermonto universiteto trenerio asistento pareigose.

D.DiGulianas taip pat yra dirbęs JAV iki septyniolikos metų rinktinėje bei tuo metu treniravo dabartinius NHL žaidėjus – Beną Lovejoy, Dustiną Browną, Nate’ą Thompsoną.

Tik pirmadienį Lietuvą atskridęs D.Digulianas jau dirbo vakarinėje treniruotėje ir ruošė jaunuosius Lietuvos ledo ritulininkus pasaulio U-18 čempionato II diviziono A grupės turnyrui.

Po treniruotės amerikietis sutiko pasikalbėti bei papasakojo apie save, trenerio karjerą, savo lietuviškas šaknis bei perdavė pažadą Lietuvos ledo ritulio gerbėjams.

„Užaugau Konektikute, o ledo ritulį pradėjau žaisti būdamas 5-6 metų garsiojoje „Yale whale“ arenoje, kuri iš išorės atrodo kaip banginis. Vėliau žaidžiau aukštojoje mokykloje bei universitete. Taip pat trumpai žaidžiau ledo ritulį profesionaliai. Vėliau tapau vaikų treneriu bei beveik dešimt metų dirbau Vermonto universiteto trenerio asistentu. Dabar jau tris metus dirbu „St. Michael’s“ universitete kaip vyriausiasis treneris“.

– Kur žaidėte profesionaliai ir kodėl jūsų karjera greitai baigėsi?

– 1993-1994 metų sezone žaidžiau „Tulsa Oilers“ (Centrinė ledo ritulio lyga) ir „Louisville Icehawks“ (Rytinės pakrantės lyga) komandose. Buvau pakankamai lėtas ir vėliau visi suprato, kad aš nebūsiu geras ledo ritulininkas. Tačiau labai mylėjau šį sportą, todėl likau dirbti treneriu.

– Jūsų močiutė gimė Lietuvoje…

– Taip, tiesa. Mano močiutė jau yra palikusi šį pasaulį. Ji gimė Lietuvoje, Raseinių miestelyje. Prieš pirmąjį pasaulinį karą ji paliko Lietuvą su visa savo šeima ir išvyko gyventi į JAV. Aš niekada dar nesu buvęs čia. Kuomet aš buvau vaikas, močiutė visada dalindavosi istorijomis apie šią šalį ir kada tik sulaukiau galimybės atvykti į Lietuvą – aš ja pasinaudojau. Tai labai svarbu mano šeimai, mano kultūrai. Močiutė buvo ypatingas asmuo mano gyvenime, todėl esu labai laimingas būdamas čia.

– Ar esate pažįstami su vyriausiuoju treneriu Jamesu Tibbetsu ir kaip atsidūrėte Lietuvos rinktinėje?

– Su Jimu mes esame pažįstami. Šiais metais jis priimė mano universiteto komandą Prancūzijoje. Kuomet jis pasakė, kad dirbs Lietuvos rinktinėje, aš iškarto pasakiau: „Ei, aš esu lietuvis, galiu kartu?“. Jimas paskambino Berndui Haakei, o šis nedvejodamas leido man prisijungti ir štai aš esu čia.

– Koks treneris jūs esate?

– Stengiuosi nebūti piktas treneris. Noriu savo komandą išmokyti gerai žaisti. Darome daug vaizdo peržiūrų, bandome žaidėjams parodyti jų klaidas. Tai labai įdomus sportas, kuriame neįmanoma išmokyti žaidėjų kaip robotų, nes rungtynėse viskas labai greitai keičiasi.

– Daugelis ledo ritulio sirgalių žino „Miracle On Ice“ rungtynes tarp JAV ir USSR komandų. Ar galite prisiminti įspūdingiausias rungtynes savo karjeroje?

– Labai gerai prisimenu kur buvau per „Miracle On Ice“ rungtynes – su tėčiu sėdėjau savo namuose ant lovos. Tai buvo nuostabus dalykas Amerikai. Šios rungtynės įkvėpė ne tik mane, tačiau labai daug amerikiečių žaisti ledo ritulį.

Mano karjeroje buvo labai daug rungtynių, kurias prisimenu kaip labai geras arba labai blogas. Tokie mačai yra labai geras būdas mokytis.

– Kaip skiriasi darbas su jaunais ir vyresniais ledo ritulininkais?

– Amerikoje vaikai mokyklose žaidžia labai daug rungtynių, tačiau turi mažai treniruočių. Universitete atvirkščiai – daug treniruočių, tačiau mažai varžybų. Su vyresniais žaidėjais gali praleisti daugiau laiko mokydamas juos. Man labiau patinka universiteto stilius, nes ten yra puiki galimybė mokytis ne tik ledo ritulio, tačiau ir gyvenimo.

– Tai jūsų pirmasis darbas nacionalinėje komandoje?

– Esu dirbęs Amerikos U-17 rinktinėje trenerio asistentu – tada mes laimėjome aukso medalį. Toje rinktinėje mes turėjome nemažai dabartinių NHL žaidėjų – Beną Lovejoy, Dustiną Browną, Nate’ą Thompsoną.

Atrodo, kad tai buvo 2001 metais. Didžiausias prisiminimas iš to turnyro buvo toks, kad jo pabaigoje su viena iš varžovų komandų buvo lygiosios. Vietoj to, kad būtų žaidžiamos rungtynės, buvo nuspręsta mesti monetą. Mūsų kapitonas, dabartinis „Penguins“ žaidėjas Benas Lovejoy atspėjo monetos pusę ir mes laimėjome aukso medalį.

– Kas yra svarbiausia jūsų treniruojamoje komandoje?

– Didelį dėmesį skiriame atsakomybei, taip pat dirbame ties mažomis detalėmis. Dirbame labai sunkiai kiekvieną dieną. Taip pat didelį dėmesį skiriame akademiniam mokymui. Tiesiog mokome ledo ritulininkus gerai reprezentuoti save bei savo universitetą.

– Ką žinote apie savo varžovus pasaulio čempionate?

– Žinau tokias šalis, tačiau nieko nežinau apie jų ledo ritulį.

– Kaip ruoštis rungtynėms, kai nepažįsti savo varžovų?

– Turime susikoncentruoti į save. Jeigu mes gerai darysime bent 5-6 dalykus, bus nesvarbu kaip žaidžia varžovai.

– Ką galite pažadėti Lietuvos ledo ritulio sirgaliams?

– Pirmiausia, tai noriu pasakyti, kad esu labai dėkingas ir labai didžiuojuosi galėdamas dirbti Lietuvos rinktinėje. Kaip jau sakiau, mano močiutė yra lietuvė, todėl man tai labai daug reiškia. Didžiuojuosi dėvėdamas šiuos rūbus su Vyčio ženklu.

Galiu prižadėti, kad dirbsime labai sunkiai, žaisime švariai ir darysime viską, kad pasiektume geriausią rezultatą.