Trečiadienį Trakų viešojoje bibliotekoje vyko poezijos popietė, skirta poetų Pauliaus Širvio ir Henriko Nagio gimimo 100-mečiui paminėti. Renginio metu susirinkusieji klausėsi H. Nagio poezijos, kurią laidoje „Vidurnakčio lyrika“ skaitė aktorius P. Venslovas, buvo demonstruojama LRT laida „Vakaro autografas“ – poeto P. Širvio gyvenimas ir kūryba: amžininkų ir artimųjų prisiminimai.
Tuo pačiu metu gimusių dviejų lietuvių poetų likimai susiklostė visiškai skirtingai, kas, be abejo, turėjo įtakos ir jų kūrybai.
Henrikas Nagys – poetas, literatūros ir meno kritikas, vertėjas (1920-10-12 Mažeikiuose – 1996-08-03 Monrealyje, Kanada). Pirmuosius eilėraščius paskelbė 1937 m. moksleivių žurnaluose „Mokslo dienos“ ir „Ateitis“, vėliau kūrybą spausdino žurnaluose „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Kūryba“, literatūros almanachuose, periodinėje spaudoje. 1941 m. Kėdainiuose dalyvavo lietuvių sukilėlių laikraštyje „Laisvas žodis“. 1940–1941 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo architektūrą, 1941–1943 m. – lituanistiką, germanistiką, filosofijos ir meno istoriją.
1944 m. liepos mėn. pasitraukė į Vakarus. 1945–1947 m. Insbruko, 1947–1948 m. Fribūro universitetuose tęsė germanistikos ir meno istorijos studijas, dėstė vokiečių kalbą dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno vadovaujamoje Meno mokykloje. 1949 m. Insbruke apgynė filologijos daktaro disertaciją apie austrų poeto Georgo Traklio kūrybą.
1949 m. persikėlė į JAV, vėliau – į Kanadą. Gilino studijas Monrealio universitete, dirbo fabrikuose, dėstė universitete ir gimnazijose, lituanistinėse mokyklose, buvo aktyvus „Lietuvių enciklopedijos“ bendraautoris. Ankstyvajai poezijai būdingas ekspresionistinis, tapybiškas vaizdas, ryškios spalvos, trūkčiojanti frazė, ryški vokiečių ekspresionistų, egzistencinės filosofijos įtaka. Vėliau emocinė įtampa atslūgsta, eilėraščio subjekto balsas ne toks kategoriškas, istorijos, erdvės ir laiko sąvokos įgyja žmogiškos egzistencinės patirties krūvį.
Pagal Nagį, jo poezijoje svarbu du momentai: prisiminimas vaikystės, kaip prarasto, arba tikriau, niekad nebuvusio rojaus, ieškotojo kūrėjo kova su naktim. Vaiko santykis su pasauliu poetui svarbus todėl, kad vaikas išgyvena tikrovę poetiškai.
Povilas (Paulius) Širvys (1920-09-06 Padustėlyje, Dusetų valsčius – 1979-03-27 Vilniuje) – Lietuvos poetas, žurnalistas, redaktorius. Mirus tėvams su broliu Leonu laikinai glaudėsi pas gimines Degučių kaime (Rokiškio r.), vėliau augo vaikų namuose. 1940 m. baigė dvimetę Salų žemės ūkio mokyklą, 1940–1941 m. mokėsi Vilniaus pėstininkų karo mokykloje. Karas jį užklupo Švenčionėlių poligone. Kovojo Raudonojoje armijoje, du kartus buvo patekęs į vokiečių nelaisvę, atsidūręs karo belaisvių mirties stovykloje (prie Minsko), iš kurios pabėgo. Sugautas ir išsiųstas į Vokietiją darbams, iš ten bėgo tris kartus. Kaip eilinis Lietuviškosios divizijos kareivis dalyvavo mūšiuose šiaurės Lietuvoje ir Kurše, buvo sužeistas. 1945 m. rudenį iš kariuomenės paleistas. Debiutavęs pokario metais, kai jausmų raiška literatūroje, asmeniškumas buvo kontroliuojami, o neretai ir draudžiami, Širvys sugebėjo prabilti savitu balsu apie dvi svarbiausias viso savo kūrybinio gyvenimo temas – fronto kareivio ir skaudžią meilės patirtį. Skaitytojai priėmė poetą kaip lyrikos grynuolį. Nemažai Širvio eilėraščių virto dainomis. V. Kubilius pritaria paties Širvio ištarmei, kad poeto kūryba – daugiau ar mažiau jo paties biografija: „Jo lyrikoje nebuvo atitrauktų idėjų ar bendrų samprotavimų – tik jo paties išgryninta emocinė patirtis, kurią karas pastatė ties žūtbūtinumo riba.“
