Prelato Mykolo Krupavičiaus 140-ųjų gimimo metinių minėjimas Kaune
Spalio 1 d. Kaune buvo paminėtos prelato Mykolo Krupavičiaus 140-osios gimimo metinės. Renginys prasidėjo prie namo A. Mickevičiaus g. 50/ K. Donelaičio g. 48, ant kurio yra memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1923–1929 m. gyveno Steigiamojo Seimo narys, Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, Lietuvos žemės ūkio ministras, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, prelatas Mykolas Krupavičius” gėlių padėjimu bei Lietuvos nepriklausomybės (Kovo 11-osios) Akto signataro dr. Leono Milčiaus eilėraščių skaitymu.
Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos konferencijų salėje vyko konferencija, kurioje buvo apžvelgti pagrindiniai prelato M. Krupavičiaus asmeninio gyvenimo ir veiklos, kultūrinio bei politinio palikimo darbai.
Sveikinimo žodžius ir apie prelato Mykolo Krupavičiaus kelią į dvasininkiją, jo indėlį sielovadai išsakė Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas, kun. teol. lic. Kęstutis Rugevičius.
Mintimis apie prelatą Mykolą Krupavičių, jo, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK’o) pirmininko veiklą kalbėjo viešnia iš JAV, žurnalistė Ligija Tautkuvienė, priminusi, kad jis buvo ir vienas iš Pasaulio lietuvių bendruomenės steigėjų.
Savo mintis apie M. Krupavičiaus svarbą mūsų visuomenėje dalijosi Berčiūnų Lietuvos kankinių bažnyčios rektorius kun. teol. lic. Algirdas Dauknys, Kauno m. savivaldybės tarybos narys Kazimieras Rimeikis bei Kauno krikščionių demokratų bendrijos pirmininkė Aida Valinskienė.
Konferencijoje pranešimą apie Mykolo Krupavičiaus rašytinį paveldą ir kultūrinį palikimą pristatė XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė.
Rašytojas Romaldas Zabulionis, gyvenamtis netoli Mykolo Krupavičius gimtinės, pasidalino girdėtais prisiminimais apie būsimo prelato, ministro ir visuomenės veikėjo Mykolo vaikystę, jaunystę, kelią į pripažinimą.
Pranešimą „Kun. M. Krupavičius – Lietuvos krikščionių demokratų partijos kūrėjas” skaitė doc. dr. Algimantas Kurlavičius.
Kitą pranešimą apie kunigo Mykolo Krupavičiaus veiklą politinėje aplinkoje parengė Lietuvos Žmogaus Teisių Gynimo Asociacijos pirmininkas doc. dr. Romualdas Povilaitis.
Aptartas ir ne vieno kalbėtojo žodžiuose minėtas „Trijų memorandumas”.Apie šio įvykio ištakas ir svarbą pranešimą „Mintys apie kun. M. Krupavičiaus pasirašytą pilietinės drąsos dokumentą – Memorandumą nacių okupacinės valdžios atstovams Lietuvoje” parengė Pasaulio lietuvių centro direktorius Valdas Kubilius.
Renginio moderatorius, LGGRTC darbuotojas dr. Raimundas Kaminskas savo pranešime „Kun. Mykolas Krupavičius istorinėje perspektyvoje kaip antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis” apibūdino prelato kaip valstybingumo kūrėjo ir gynėjo – Lietuvos laisvės kovotojo XX a. socialinį portretą bei jo istorinės atminties svarbą ateities kartoms.
Prelato Mykolo Krupavičiaus atminimas pagerbtas ir Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje per šv. Mišias, kurias aukojo parapijos klebonas, kun. teol. lic. Kęstutis Rugevičius kartu su kun. teol. lic. Algirdu Daukniu.
O po Šv. Mišių renginio dalyviai rinkosi prie Mykolo Krupavičiaus kapo šios šventovės šventoriuje. Uždegtos žvakės, tyli malda ir Kauno evangelikų liuteronų Švč. Trejybės bažnyčios klebono kun. Sauliaus Juozaičio išsakyti žodžiai bylojo apie Amžinojo poilsio čia atgulusio Žmogaus didybę, dorą ir prasmingus darbus Lietuvai, jos žmonėms.
Istorijos šaltiniai primena, kad Mykolas Krupavičius gimė 1885 m. spalio 1 d. Balbieriškyje (Prienų r.). Mykolo Krupavičiaus motina – Rozalija Malinauskaitė. Tėvas – Pranciškus Krupavičius – aludaris ir spirito varyklų mechanikas, kurio svajonė buvo savas ūkis. Tačiau jį įsigyti nesisekė, todėl, jau turėdamas apie 50 metų, emigravo į JAV, kur ten ir mirė. Šeimoje augo 4 vaikai: sūnus Mykolas ir 3 dukterys.
1897 m. Mykolas baigė Igliškėlių (Marijampolės r.) pradžios mokyklą. Lankydamas mokyklą platino draudžiamą lietuvišką spaudą. 1900–1905 m. mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje. 1905–1908 m. buvo du kartus suimtas už lietuvišką anticarinę veiklą. 1907 m. grįžo į Lietuvą. 1907–1908 m. dirbo mokytoju Papilėje. 1908–1913 m. mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. 1913–1917 m. studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. Buvo vienas iš ateitininkų sąjūdžio kūrėjų. 1914 m. birželio 13 d. buvo įšventintas kunigu. Pirmojo pasaulinio karo metais dalyvavo Nukentėjusiems nuo karo šelpti draugijos veikloje, dirbo pastoracinį darbą Taline (Estija), buvo karo belaisvių kapelionas. 1917 m. apsigyveno Voroneže (Rusija), buvo paskirtas lietuviškos Martyno Yčo berniukų gimnazijos kapelionu. Tais pačiais metais kartu su kitais įkūrė Lietuvos krikščionių demokratų partiją, iki 1918 m. buvo šios partijos pirmininkas. 1917 m. birželio 9–16 d. dalyvavo Petrapilio/Peterburgo lietuvių seime. 1918 m. dėl lietuvių karių telkimo bolševikų revoliucinis tribunolas nuteisė jį už akių mirties bausme, bet M. Krupavičius sugebėjo pasitraukti į Lietuvą. Prie Vilniaus buvo vokiečių suimtas, kurį laiką gyveno karo komendantūros prižiūrimas. 1918–1919 m. gyveno Vilniuje. Dirbo Lietuvos Taryboje. 1919 m. apsigyveno Kaune. Dirbo Vidaus reikalų ir Žemės ūkio ministerijose. Nuo 1920 m. atsisakė valstybinės tarnybos ir atsidėjo Steigiamojo Seimo rinkimams, važinėdamas po Lietuvą, agituodamas ir steigdamas Lietuvos krikščionių demokratų partijos skyrius. 1920–1927 m. buvo Steigiamojo, I-ojo, II-ojo ir III-iojo Seimų narys. 1922 m. dalyvavo rengiant žemės reformos įstatymą, siekdamas aprūpinti žeme bežemius ir mažažemius. 1923–1926 m., būdamas Žemės ūkio ministru, šią reformą įgyvendino. 1919–1923 m. ir 1926–1927 m. buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas. 1927 m. pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos. 1927–1929 m. Lilio ir Tulūzos katalikų universitetuose (Prancūzija) studijavo sociologiją, ekonomiką, teisę ir žurnalistiką. 1930 m. grįžo į Lietuvą. 1930–1931 m. buvo Garliavos parapijos (Kauno r.) vikaras, 1931–1933 m. – Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorius. Dėstė prancūzų kalbą, sociologiją, etiką ir bažnytinę iškalbą. 1933 m. buvo paskirtas Veiverių parapijos klebonu, 1935–1942 m. – Kalvarijos parapijos klebonas ir dekanas. 1940 m. parengė Katalikų bažnyčios lojalumo sovietų okupacinei vadovybei memorandumą, siekdamas apsaugoti Bažnyčią nuo persekiojimo. 1942 m. su buv. ministru Jonu Pranu Aleksa ir buv. prezidentu Kaziu Griniumi nacių generaliniam komisarui T. A. von Rentelnui Kaune įteikė memorandumą, kuriame protestavo prieš Lietuvos kolonizavimą, Lietuvos piliečių (rusų, žydų, lenkų) žudymą. 1942 m. gruodį buvo gestapo suimtas, kalintas Eitkūnų ir Tilžės kalėjimuose. 1943 m. internuotas Regensburgo (Vokietija) karmelitų vienuolyne. 1945 m. JAV kariuomenės išlaisvintas apsigyveno Viurcburge (Vokietija). 1945–1955 m. buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas. 1948 m. lapkričio 13 d. popiežius suteikė prelato titulą 1949 m. M. Krupavičiaus vadovaujamas VLIK’o komitetas priėmė ir paskelbė Lietuvių chartą, kurioje nustatė pagrindines direktyvas Pasaulio lietuvių bendruomenei. 1950 m. buvo išrinktas Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos garbės pirmininku. 1951–1956 m. buvo Centro Europos krikščionių demokratų unijos įgaliotinis lietuviams tremtyje. 1957 m. apsigyveno JAV, Čikagos priemiestyje Cicero. 1963 m. buvo išrinktas VLIK’o Garbės pirmininku. Prelatas M. Krupavičius mirė 1970 m. gruodžio 4 d. Čikagoje. Buvo palaidotas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse. 2006 m. rugsėjį Lietuvos krikščionių demokratų Kauno skyriaus iniciatyva prelato M. Krupavičiaus palaikai iš JAV pervežti į Lietuvą. Kunigas palaidotas Kaune, Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje. 2006 m. vasario 16 d. prelatas M. Krupavičius apdovanotas (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.
M. Krupavičius yra parašęs darbų religijos, kultūros, politikos, žemės reformos klausimais: „Kunigas dvidešimtojo amžiaus visuomenėje”(1920), „Kova už žemę ir laisvę” (1920), „Jonas Basanavičius” (1927), „Kova už žemę ir ūkininką” (1928), „Civilinė santuoka” (1933), „Krikščioniškoji demokratija” (1948), „Lietuviškoji išeivija” (1959), „Kunigas: Dievo ir žmogaus tarnyboje” (1961), „Atsiminimai” (1972). Redagavo laikraščius „Ateities spinduliai”, „Tiesos kardas”, „Laisvė”, „Tėvynės sargas”, „Laisvoji Lietuva”, žurnalą „Krikščionis demokratas”. Bendradarbiavo laikraščiuose „Vilniaus žinios”, „Lietuvos ūkininkas”, „Šaltinis”, „Lietuvių laikraštis” (Petrapilis), „Vadovas”, „Spindulys”, „Draugija”, „Rytas”, „Lietuva”, „Tiesos kelias”, „Lietuvos mokykla”, „Židinys”, „Pavasaris”, „Tėvynės sargas”, „Draugas”, „Sėja” .
Ačiū už organizavimą ir dalyvavimą šiame minėjime parapijos klebonui, kun. teol. lic. Kęstučiui Rugevičiui, kun. teol. lic. Algirdui Daukniui, kun. Sauliui Juozaičiui, Lietuvos nepriklausomybės (Kovo 11-osios) Akto signatarui dr. Leonui Milčiui, atvykusiems svečiams iš JAV, Panevėžio, Balbieriškio, kauniečiams ir bendraorganizatoriams – Lietuvos sąjūdžio, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, XXVII knygos mėgėjų draugijos, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos, Pasaulio lietuvių centro bei LGGRTC atstovams.
