Prieverpstė reikalauja talento ir ypatingo kruopštumo

Iki kovo 31 d. Anykščių technologijos mokykloje veiks policininko,  Utenos rajono tautodailininko, sertifikuoto tautinio paveldo meistro Albino Šileikos medžio dirbinių – prieverpsčių paroda. Balandžio mėnesį paroda persikels į Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešąją biblioteką.

2016 metais A. Šileiką Lietuvos žemės ūkio ministerijos komisija pripažino Lietuvos tautinio paveldo meistru, o jo prieverpstes,  rankšluostines sertifikavo tautinio paveldo produktu. Prieverpstė – iš medinės lentos pagaminta verpimo ratelio sudėtinė dalis. Prie jos būdavo pritvirtinamas verpiamos vilnos ar linų kuodelis, ji visuomet būdavo puošiama įmantriais raižiniais.

Kovo 8 d. vyko šios parodos atidarymas ir  mokyklos bendruomenės, kurioje moksleiviai sudarė mažumą susirinkusių, susitikimas su parodos autoriumi. A. Šileika pasakojo, kad dar  nuo vaikystės mėgęs drožinėti, o prieverpstes drožinėja daugiau nei dešimtį metų, kad jau surengęs daugiau nei šimtą parodų visoje Lietuvoje ir virš šimto edukacinių užsiėmimų. Taip pat šio meno mokina tiek suaugusius,  tiek vaikus. Pasak menininko, šiuo metu vykstančiose net keliose parodose demonstruojama daugiau nei du šimtai jo darbų.

Susirinkusiems buvo įdomu išgirsti apie tautodailininkams keliamus reikalavimus norint gauti tautinio paveldo meistro sertifikatą. Kaip teigė tautodailininkas,  jiems  galima naudoti tik rankų darbą. Net prieverpstės forma taip pat gaminama rankiniu siaurapjūkliu (lobziku), vėliau dailinama peiliuku. Drožiama taip pat tik peiliuku. Dažoma tik natūralias įvairių medžio žievių ar augalų dažais.

Po pasakojimo tautodailininkas pakvietė norinčius patiems  pabandyti paimti į rankas peiliuką. Didžioji dauguma moksleivių paskubėjo išeiti iš salės, bet keletas žiūrovų ir moksleivių ryžosi paeksperimentuoti.

Kaip kilo mintis suorganizuoti parodą? – klausiau profesijos mokytojos Aušros Petrauskienės.

– Ilgametė  Albino Šileikos kolegė Dalia Bražionytė pasidomėjo, ar norėtume priimti tautodailininko parodą. Mes labai apsidžiaugėme ir mielai sutikome. Aš, kaip profesijos mokytoja, turinti dailiųjų amatų būrelį, buvau tuo labai suinteresuota. Norisi jaunimui parodyti, kad yra ne tik kompiuteriniai žaidimai.  Stengiuosi gyvais pavyzdžiais demonstruoti, kad žmogus pats gali labai daug gražaus sukurti.

– Ar mokykloje ruošiate medžio apdirbimo specialistus?

– Kažkada ruošėme stalius. Tačiau šiandien tai jaunimo nebedomina ir šios specialybės teko atsisakyti, nes nebebuvo norinčių. Matome,  kiek kantrybės ir kruopštumo reikalauja parodoje demonstruojami darbai.

Šiandien jaunimą domina kiti dalykai.

– Tad ar verta rengti tokias parodas ir tokius susitikimus?

Manyčiau, jei iš visos mokyklos atsiras nors vienas susidomėjęs ir bandantis kurti, tai tikrai vertėjo.

Paroda verta didelio dėmesio, tačiau, jaunuolių, norinčių savarankiškai pabandyti drožybą, atsirado vos keletas. Pirmakursiai  du Lukai – Žarskus ir Baraišis –  ant ruošinių kruopščiai piešė vis smulkėjantį ornamentą. Jie prisipažino, kad  kol kas moka remontuoti motociklus, tačiau šis susitikimas jiems  labai įdomus. Pasak vaikinų, jiems tai bandymas suvokti, kaip daromi tokie smulkūs medžio, o ne metalo darbai.

Trečiakursis, technikos priežiūros darbuotojo specialybę po kurio laiko  įgysiantis Gintautas Kazakevičius šiuo metu atlieka gamybinę praktiką. Atėjo į mokyklą pasveikinti savo mokytojų kovo 8-osios proga ir tuo pačiu apsilankė parodoje.

– Pirmą kartą bandau raižyti medį, – sakė Gintautas.- Sekasi neblogai ir labai patiko šis miniatiūrinis darbas. Susikaupi, atsijungi nuo aplinkos šurmulio ir pasineri į darbą. Tai savotiška  meditacija. Aš pats mėgstu dirbti neskubėdamas, dirbu labai  kruopščiai. Remontuodamas kurį nors mašinos mazgą, stengiuosi visas detales išvalyti, jei reikia – sutepti. Kiekvienas,  norintis gerai dirbti,   mėgstantis savo darbą ir Lietuvoje gali pakankamai gerai uždirbti. Aš ateityje tikiuosi gyventi Lietuvoje. Norėčiau  gimtuosiuose Anykščiuose…