Technologijų amžiuje, kai kasdien atrandama vis naujų ir pažangių dalykų, mes – bibliotekininkai – tvirtai sutariame dėl vieno dalyko – knyga yra pagrindinis vertybių formavimo įrankis. Todėl visais metų laikais – vasarą, rudenį, žiemą, pavasarį – organizuojame skaitymo skatinimo veiklas. Žaidimai, įvairiausios kūrybinės veiklos, piešimas, pokalbiai, susitikimai su rašytojais – visa tai tam, kad sudominti vaiką skaitymu. Vaiduoklių šventė, beje, taip pat tinka skaitymo skatinimui. Kai nori, viskas įmanoma!
Vaiduoklių šventė arba Helovinas ne sava šventė, bet kokia smagi! Sąsajų galima atrasti su senovinėmis lietuvių šventėmis – Simajudo arba Vėlių paminklėlių, vykusiomis spalio 28 dieną, tuomet vykdavo triukšmingi derliaus, amatų jomarkai. Na o kalbant apie Heloviną, reikia paminėti, kad tai viena seniausių švenčių pasaulyje, imigrantų iš Europos atgabenta į Ameriką prieš 2000 metų. Ar reikia mums šios užjūrio tradicijos mes nežinom, bet manom, kad ši šventė nėra tokia bloga… bu bu bu… kiek kažkas bando ją tokią parodyti. Vaikams ir paaugliams ji patinka, tad švęskime, kodėl gi ne.
Helovino išvakarėse, spalio 30 dieną, pakvietėme Rūdiškių darželio-lopšelio „Pasaka“ ikimokyklinukų grupę su jų mylimomis auklėtojomis – Laura Abaravičiene ir Vilija Bendoraitiene – į svečius pašėlti, paskaityti, pasigaminti šaunią raganaitę ir išsiaiškinti, kam jai reikalinga skraidanti šluota.
Temai labai tiko Julios Donaldson pasaka „Kam sugalvota skraidanti šluota“. Rašytoja yra daugybės puikių knygų vaikams autorė, apdovanota specialia premija. Istorija apie draugystę, pagalbą vienas kitam bėdoje, vienybę, drąsą, labai išradinga ir sąmojinga, tiesiog skirta garsiniam skaitymui. Skambios eilės ir nuotaikingos Axel Scheffler iliustracijos džiugino vaikus ir leido prisiminti ir apmąstyti savo drąsius ir nelabai poelgius, pasvarstyti, kaip kiekvienas elgtųsi, patekus draugui į bėdą. O šluota reikalinga, pasirodo, tam, kad galėtum susodinti visus savo draugus, senus ir naujai atrastus, bei kartu su jais keliauti po platųjį pasaulį, tada nuotykiai tave suranda patys, o įvairios gyvenimiškos situacijos išmoko kūrybiškai pažvelgti į susiklosčiusią padėtį.
Po smagios, ne visai vaiduokliškos ir ne visai baisios istorijos, susėdome padirbėti. Lankstėme, klijavome, piešėme ir pagaminome visą būrį raganaičių. Dar nei vienas Helovinas nematė tokių šelmiškų ir žavingų ponių su skrybėlėm. Nes Vaiduoklių šventė nebūtinai turi būti baisi, mums tai buvo gera proga susitikti, paskaityti ir parodyti savo išmonę.
