Saldžiosios Šiaulių pramonės istorija, slypinti archyvų dokumentuose
Atšalus orams, dažnai pagalvojame apie jaukesnę aplinką ir nuotaiką pakeliantį karštą šokoladą. Pastarojo Šiaulių krašte netrūko net tarpukariu. Tuo metu Šiauliuose veikė keturios šokolado ir saldainių dirbtuvės: dvi stambesnės, „Rūta“ ir „Birutė“, bei dvi mažesnės, „Aušra“ ir „Fortūna“. Ilgainiui, neatlaikiusios konkurencijos, mažesnės saldainių dirbtuvės sustabdė savo veiklą. Išliko tik stipriausias, du pasaulinius karus išgyvenęs, vienas žinomiausių saldžiosios pramonės fabrikų Lietuvoje – „Rūta“. Šiemet saldainių ir šokolado fabrikas „Rūta“ švenčia 110 metų veiklos sukaktį. Šiai sukakčiai paminėti Šiaulių regioninis valstybės archyvas parengė virtualią parodą. Parodoje eksponuojami dokumentai pasakoja – Pavenčių cukraus fabriko, saldainių ir šokolado fabrikų „Birutė “ ir „Rūta“ istoriją.
Saldžiosios pramonės istorija prasidėjo nuo cukraus. Jis pradėtas gaminti XIX amžiaus pradžioje, dvarų ūkiuose ėmus auginti cukrinius runkelius. Didėjant cukraus paklausai ir kainoms, pradėta plėtoti fabrikinė cukraus gamyba. 1935 metais Šiaulių apskrities Kuršėnų valsčiuje įkurtas Pavenčių cukraus fabrikas – tuo metu antrasis cukraus fabrikas Lietuvoje. Kadangi fabrikas įkurtas prie geležinkelio stoties, cukriniai runkeliai buvo pristatomi vagonais. Aplinkiniams gyventojams Pavenčių cukraus fabrikas atrodė tarsi mažas atskiras miestelis, užimantis gana didelę teritoriją, kurią sudarė prabangus administracijos pastatas, sandėliai cukrui laikyti, arklidės, pagalbiniai pastatai darbininkams. Šių pastatų komplekse buvo įrengta ir biblioteka. Antrojo pasaulinio karo metu fabrikas buvo dalinai sugriautas, o dalis įrengimų išvežti į Vokietiją. Neilgai trukus, atstatytas, o 1945 metais vėl vykdė savo gamybinę veiklą. Gamybai reikalinga įranga modernėjo, keitėsi ir tobulėjo technologijos. 1953 m. vasario 14 d. Pavenčių cukraus fabrikas buvo perorganizuotas į Pavenčių cukraus kombinatą. Cukraus poreikis kasmet vis didėjo, o kombinatui trūko darbuotojų. Siekiant pritraukti naujų darbuotojų, Kuršėnų vidurinės mokyklos mokiniams buvo vedamos ekskursijos po kombinatą ir organizuojama gamybinė praktika. Pastačius trečiąjį cukraus fabriką Panevėžyje, Pavenčių cukraus fabriko veikla palaipsniui nutrūko. 1999 metais fabrikas prijungtas prie „Panevėžio cukraus“.
Šokolado dvelksmas Šiauliuose pasklido nuo 1911 metų. Tuo metu buvo įkurtas pirmasis lietuvių garinis saldainių ir šokolado fabrikas „Birutė“, savininkas – Vladas Vaitkus. Kadangi fabrikas kūrėsi sudėtingomis sąlygomis ir turėjo tik keletą darbuotojų, tikslingiau jį vadinti šokolado dirbtuvėmis. „Birutės“ dirbtuvėse buvo gaminami įvairūs saldainiai: šokoladiniai, karameliniai iš vaisių, įvairūs marmeladai, pastilės. Darbščių darbuotojų pastangomis dirbtuvės galiausiai išaugo į sparčiai besivystantį saldainių fabriką. Pirmieji „Birutės“ fabriko saldainiai buvo „Dul-dul-dūdelė“. Vėliau pradėti gaminti saldainiai su Lietuvos kunigaikščių paveikslėliais ir tautiniais atvaizdais. Tokie vaizdiniai buvo parinkti neatsitiktinai. Kadangi nemažą dalį savo produkcijos „Birutė“ eksportuodavo į užsienio šalis, tautiška simbolika dekoruotos saldainių ir šokolado pakuotės kėlė tautinę dvasią ir reprezentavo Lietuvą.
„Birutės“ fabrikas augo, plėtėsi. Už gaminamą produkciją buvo ne kartą apdovanotas aukso ir sidabro medaliais. Tačiau per visą fabriko plėtros laikotarpį buvo pasiskolinta per daug pinigų. V. Vaitkus garsėjo geraširdiškumu, skolino pinigus, kai tuo tarpu pats turėjo skolų. Šios priežastys ir privedė „Birutę“ prie bankroto. 1934 metais fabriko veikla sustojo, bet tik trumpam. Grupė šiauliečių sumanė „Birutės“ fabriką atgaivinti ir įsteigti akcinę bendrovę. Taip ir nutiko – tais pačiais metais įsteigta akcinė bendrovė „Birutė“. Kaip savarankiška akcinė bendrovė veikė šešerius metus. 1940 metais buvo nacionalizuota, kaip ir mūsų garsioji „Rūta“.
Prieš 110 metų Antanas Gricevičius Šiaulių centre nusipirko didelį sklypą su mediniu namu ir sodu. Čia įrengė saldainių dirbtuvę, kurioje dirbo kartu su žmona. Saldumynų gamyba tobulėjo ir plėtėsi. 1915 metais „Rūtoje“ jau dirbo 60 darbininkų, buvo planuojama plėsti patalpas, tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, dirbtuves teko uždaryti. Karo metais „Rūta“, kaip ir kiti fabrikai buvo nuniokota, patyrė daug nuostolių todėl veiklą sustabdė. Tačiau neilgam. Pirmosios Lietuvos Respublikos metais saldainių ir šokolado dirbtuvė „Rūta“ buvo atkurta. Pagrindinį „Rūtos“ fabriko pastatą suprojektavo architektas Karolis Reisonas. 1928 metais statytas pastatas metų eigoje buvo praplėstas, pastatyti du didesni mūriniai pastatai ir sandėliai. Saldainių ir šokolado fabriko pastatas beveik nepakitęs išliko iki šių dienų. Iš nedidelės dirbtuvės į sėkmingai veiklą vystantį fabriką išaugusi „Rūta“ plėtė saldainių ir šokolado gamybą, dalyvavo įvairiose parodose. 1922-1930 metų laikotarpyje „Rūtos“ fabrikas apdovanotas „Grand Prix“ ir penkiais aukso medaliais Lietuvos ir užsienio parodose. Fabriko gaminamai produkcijai realizuoti buvo atidarytos trys parduotuvės: viena buvo Šiauliuose, „Rūtos“ fabriko teritorijoje, kitos dvi – Kaune. Konditerijos gaminiai buvo eksportuojami ir į užsienio šalis, bet daugiausiai realizuojama Lietuvoje. Saldumynų pasirinkimas buvo gausus: nuo vyniotos ir atviros karamelės, glazūruotų ir neglazūruotų saldainių, marmelado, irisų, dražė saldainių iki įvairaus šokolado.
Užklupus Antrajam pasauliniam karui, baigėsi ir saldusis A. Gricevičiaus laikotarpis. 1940 metais „Rūtos“ fabrikas buvo nacionalizuotas, o kiek vėliau, prie „Rūtos“ prijungus dar du konditerijos fabrikus „Birutė“ ir „Fortūna“, pavadintas valstybiniu konditerijos fabriku „Rūta“. Vokiečių okupacijos metais konditerijos gamyba buvo tęsiama. Vidutiniškai per mėnesį darbuotojai pagamindavo apie 50 tonų konditerinių gaminių. 1944 metais vokiečių kariuomenei traukiantis „Rūtos“ fabrikas nukentėjo nuo gaisro, stipriai apgriauti buvo jo pastatai. Kadangi iki Antrojo pasaulinio karo fabrikas buvo stambiausias visoje Šiaurės Lietuvoje, pokariu fabriką suskubta atstatyti. Atstatymo darbai buvo vykdomi 1944-1948 metais. Palaipsniui vėl pradėta saldainių gamyba. Rankinį darbą pakeitė mechanizuotos mašinos 1957-1958 metais galutinai nutrauktas ir rankinio saldainių vyniojimo procesas.
Nuo fabriko nacionalizacijos laikotarpio iki 1993 metų „Rūtos“ priklausomumas, pavaldumas ir teisinis statusas ne kartą keitėsi. Teisėtiems savininkams, A. ir J. Gricevičių įpėdiniams, nuosavybės teisės buvo grąžintos tik 1993 metų pabaigoje. Grąžinus saldainių fabriką teisėtiems savininkams buvo tęsiamos Gricevičių šeimos tradicijos – kuriami išskirtiniai, gurmaniški saldumynai.
Lai kvepia šokoladu Šiauliai dar ne vieną šimtmetį, o archyviniai dokumentai pasakoja saldžiosios Šiaulių pramonės istorijos tęsinį.
Kviečiame apžiūrėti parodą ir detaliau susipažinti su cukrumi ir šokoladu pagardinta Šiaulių pramonės istorija.
