Saulės miestas – biblioteka
„ …į eilę jau surikiuotos knygos, kurias skaitysiu.. Žiemą bus daugiau laiko skaitymui. O vasarą, rudenį – daržai, gėlės… Gėles kasdien turiu apeiti, apžiūrėti. Ne tik palieti, bet ir kiekvieną palytėti, akimis paglostyti“ – maloniai šneka Elena GAIŽIUVIENĖ, Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Dusetų Kazimiero Būgos padalinio vyr.bibliotekininkė.
Dirbti Dusetų bibliotekoje Elena pradėjo 1971 metais. Keitėsi bibliotekos vieta, pareigos – laikas kartais labai mėgsta pokyčius… Bet Jis, išmintimi ir patirtimi papuošdamas žmogų, dažniausiai nesugeba pakeisti jo požiūrio, suformuoto dar vaikystėje ir jo širdies.
Tik ištuštėjusioje bibliotekoje – jau pasibaigus darbo valandoms susėdome šnektelėti…
„Kas yra džiaugsmas? Vidinė harmonija. Ją labai retai pajuntame, nes esame pikti arba pavydūs, arba neskaistūs. O kai retkarčiais viso šito atsikratome, apima ramybė. Tada ir pajuntame džiaugsmą, o kur džiaugsmas, ten ir laimė. O didžiausias džiaugsmas, kai gali ką nors nuveikti.“ – jau senokai kalbėjo Tėvas Stanislovas. „Man džiaugsmas – gyvenimas. Labai myliu šeimą, darbą – į jį einu kaip į šventę“, – sako bibliotekininkė Elena ir priduria, kad kitaip būti ir negali, nes čia tikrai vyksta daug švenčių – įvairių renginių. Mieliausi – kraštiečių knygų pristatymai. Ji džiaugiasi, jog neseniai vyko dviejų knygų sutiktuvės, kurių autorės dusetiškės – Angelė Viburytė – Braknienė (knyga „Gyvenimo pragiedruliai“) ir Marija Atkočiūnaitė – Varenbergienė (poezijos knygelė „Esu“), taip pat susitikimai su populiarių knygų vaikams ir paaugliams autore rašytoja, mokytoja Ilona Ežerinyte, knygų autore ir dailininke Aušra Kiudulaite. Mielai vardija įsimintiniausius renginius: susitikimai su etnologu Libertu Klimka, su LR Seimo nariu, filosofijos mokslų daktaru Andriumi Navicku, su VU dėstytoja Rasa Bačiuliene (ir jos knygų pristatymai), su karpinių meistre Juventa Mudėniene (mokinių iškarpyti angeliukai tąkart apjuosė net visą mokyklą), su režisieriumi, istorinių filmų kūrėjų Rimantu Bružu, su vunderkindu Jarlu Bratingu – ir tą sąrašą galima būtų dar tęsti ir tęsti…
Elena GAIŽIUVIENĖ nuoširdžiai pasakoja apie bibliotekos veiklą (prieš trejetą metų Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacija Dusetų biblioteką pripažino Draugiškiausia), skaitytojus. Nors gyventojų Dusetose mažėja – kaip ir visoje Lietuvoje, tačiau talentingų žmonių čia labai daug esama: daug gražių žodžių tądien išgirdau apie Vladą PESTINIENĘ, sėkmingai plėtojančiai savo verslą, niekada neatsisakančią sukomponuoti puokščių įvairioms progoms, apie bibliotekoje dirbančią Danutę ABUKAUSKIENĘ, Lietuvos Valstybės 100-mečiui dekoravusią 100 margučių, mokančią rišti įvairiausias verbas, džiuginti margaspalvėmis skiautinių mozaikomis; auksarankę Daivą STASIŠKIENĘ, puikiai įvaldžiusią vilnonę magiją: ji vilną sugeba paversti ne tik karoliais, šlepetėmis, suvenyrais, bet gebanti tapyti net ir… vilna; nuostabią moterį, savarankiškai „perpratusią“ kelias dailės technikas – Genovaitę ŽILINSKIENĘ, – Jos ir Gintės MAŽIULIENĖS parodėlės šiandien džiugina Dusetų bibliotekos lankytojus.
Vaikystėje laiko nebuvo skaityti – reikėjo daug padėti Mamai (melžti karves mažoji Elenutė išmoko būdama 8 metų). Mokytoja B.Nenėnaitė, dirbusi ir bibliotekoje, – ir buvo tas šviesulys, kuris įžiebė kibirkštėlę knygų pasaulyje – besimokydama Elena vis čia užsukdavo: jai buvo gera prisiliesti prie spausdinto žodžio šviesos – skaityti, vartyti, dėlioti… N.Nosovo knyga „Nežiniukas Saulės mieste“ – pirmoji Jos perskaityta knyga. Perskaitytos knygos ir tas knygoms skirtas laikas visada buvo šviesus – panašus į Saulę… O Biblioteka – ar ne Saulės miestas? Čia tiek vidinės šviesos, meilės, naujovių, grožio… Gal todėl savo pasirinkimu neabejojo pasirinkusi Rokiškio Kultūros mokyklą. Be to, „norėjosi būti arčiau namų – jie buvo labai brangūs“ – patikina moteris ir prabyla, kad gimusi Krasnojarsko srityje, kur išvežti buvo Tėvai (1948 metais jos Tėvai su trimis mažais vaikais ir Močiute tapo priverstiniais Sibiro gyventojais. Trėmimo priežastis – aiški: turėjo žemės, nesvarbu, kad patys ją sunkiai dirbdavę). Štai su sesute susitikti taip ir nebuvo lemta – prasilenkė tarp Gyvenimo ir Anapus), jos palaikus Elena atsivežė 1989 metais – tai ir buvo vienintelis kartas, kai ji lankėsi Sibire – beveik po 30 metų… Nors Jenisiejaus upė, Sibiro vaizdai buvo gražūs, tačiau apsilankyti ten nebenorėtų – daug skaudžių prisiminimų. Tremtyje tėvai buvo įsigiję karvę – gerai pamena, kaip ateidavo kitos moterys paprašyti bent pusės puodelio pienuko – lyg vaisto… kad vaikas išgyventų…
„Jūs neįsivaizduojate, koks nuostabus pasklisdavo obuolių kvapas, gavus siuntinį iš Lietuvos“ – kalba Elena, – ir priduria, kad jis iki šiol išlikęs atmintyje, sąmonėje.. „Ir nors tie obuoliukai buvo dalijami vaikams puselėmis, skiltelėmis, tai buvo toks skanėstas“…
Po 12 metų tremties (1960 metais) šeima grįžo į Lietuvą, Elenai buvo aštuoneri. Apsigyveno pas gimines Sadūnuose. Vėliau įsigytas namelis Didžiadvaryje, paskui – melioracija… Ir vėl viskas iš naujo… Kaip toj pasakoj: „Užkliuvo už varčios ir vėl viskas iš pradžios“… Sunku dar ir šiandien net būtuoju laiku kalbėti apie tai, kiek ir kokių kančių turėjo iškęsti žmonės – mėtomi, stumdami, tremiami… Vėl reikėjo kurtis: pradėta namo statyba… „Mano Tėvai – darbštumo įsikūnijimas. Tačiau nespėjus namo baigti statyti, netikėtai miršta Tėvelis“ – pasakoja bibliotekininkė ir negali nesistebėti: „Kiek daug gali iškęsti Žmogus, kiek daug savyje turi stiprybės ir atkaklumo…“ Eleonora Ruzvelt, JAV pirmoji ledi, teigė: „Stiprybė, drąsa ir pasitikėjimas ateina su patirtimi, kaskart, kai sustoji ir pažvelgi baimei į akis. Tuomet gali sau pasakyti: „Išgyvenau šį siaubą. Galiu imtis kito reikalo, kuris pasitaikys mano kelyje. Privalai padaryti tai, ką manei esant neįmanoma“. Pasirodo, tikrai žmogus gali iškęsti daugiau nei kartais mums patiems atrodo – sunkumai ne tik užgrūdina, bet dar ir daug jėgų suteikia… Iš kur jų? Gal semiamės iš svajonių šviesos, gal iš protėvių šaknų tvirtybės, o gal iš to gilios tikėjimo erčios, kurios nesunaikino jokios kančios, jokie sunkumai… Ir šiandien Elena GAIŽIUVIENĖ Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios pastoracinės tarybos narė (sekretorė)… Tikėjimas – tai šviesiausia Tėvų dovana. Net ir tada, kai į daugelis bijodavo nueiti į Bažnyčią, Ji rasdavo galimybių…
Šiandien Elena džiaugiasi savo dukromis: Nomeda – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Komunikacijos skyriaus vedėja, Migle, kuri jau daug metų LRT Televizijos operatorė, anūkais, žentais, ir sako, kad dar norėtųsi kuo ilgiau džiaugtis Esatimi: juk tiek daug gražių gėlių dar neišauginta, tiek daug vietinių auksarankių parodų dar nesuorganizuota, tiek daug gerų knygų dar neperskaityta… Kaip gera tądien buvo klausytis Žmogaus, kuris moka džiaugtis įvairiausiais dusetiškių pasiekimais ir džiaugsmais, sėkmingai skatina kurti – padėdamas organizuoti parodėles, drąsindamas skaityti eiles.
Saulės mieste – Bibliotekoje, kur jaukumu ir meile šviečia knygos, plaka didelė širdis… Čia gerumas, dalijamas kitiems, niekada nesibaigia…
