Savanorystės svarbą suvokia kiekvienas sąmoningas žmogus. Ji dažniausiai siejama su socialiniais, labdaringais tikslais – pagalba kitiems, tačiau svarbu ir tai, jog savanoriška veikla suartina bendruomenes, padeda visuomenei tapti demokratiškesne, dėmesingesne ir atsakingesne.
Lietuva dar negali pasigirti giliomis savanorystės tradicijomis, tad kaskart ypač džiugina, kuomet savanorių gretos pasipildo jaunais žmonėmis. Tokiu būdu ugdoma karta, kuri, tikėkimės, savanoriškos veiklos gerąją patirtį perduos ir savo vaikams.
Apie savanorystę kalbamės su socialinio projekto „Nebūk naivus kelyje savanorėmis – 15-mete Ema Zdanavičiūte iš Druskininkų „Ryto“ gimnazijos ir 16 m. moksleive Ernesta Šneideraityte iš Mažeikių.
Esate moksleivės. Kuo domitės, kokius užsiėmimus po pamokų lankote?
Ema: Domiuosi muzika, dainuoju nuo mažens, kaip solistė ir grupėje. Taip pat lankau dailės mokyklą, šiais metais baigsiu.
Ernesta: Po pamokų šiuo metu nelankau jokių užsiėmimų.
Kaip kilo noras tapti savanorėmis ir prisijungti prie socialinio projekto „Nebūk naivus kelyje“?
Ema: Savanoriauju ne pirmą kartą ir man tai patiko. Projekto vadovas Mindaugas Jonušas, atvažiavęs į Druskininkus ir papasakojęs apie galimybę savanoriauti projekte, iš karto sudomino.
Ernesta: Kai buvau pakviesta tapti socialinio projekto „Nebūk naivus kelyje“ savanore, daug negalvojau, atsakiau – ne. Vis tik labiau susipažinusi su projekto veikla, jo svarba, planais, lūkesčiais, supratau – pabandyti galiu, nuo to blogiau nebus.
Galėjimas dalintis, padėti kitiems – didelis džiaugsmas. Tačiau tuo pačiu tai ir atsakomybė, savo laiko, energijos aukojimas, prioritetų perdėliojimas, sunkumai, o kartais ir įtarus aplinkinių klausimas: „Kam tau to reikia?“… Ar nekilo dvejonių?
Ema: Kodėl gi ne? Atsiveria galimybė labiau pažinti save, skleisti nuostabią projekto idėją kitiems ir patirti didesnį atsakomybės jausmą. Į visą tai susideda patirtis, kurią galėsiu pritaikyti ateityje.
Ernesta: Taip, dažnai girdžiu tokius klausimus, tačiau čia būnu dėl savęs. Žinau, kad ateityje tai geruoju man atsilieps, turėsiu didelę patirtį savo norimose srityse, o tuo pačiu tai bus ir naudingai praleistas laikas. Kad ir kiek ši veikla atims iš manęs jėgų, tačiau šis projektas to vertas. Ir kiekvienas, kuris to atsisako, mano nuomone, daro klaidą, nes tai puiki galimybė įgyti patirties, žinių, nepaisant to, kokio amžiaus grupei priklausai.
Socialinio projekto „Nebūk naivus kelyje“ pagrindinė misija – informuoti žmones, ypač jaunimą, apie tykančius pavojus kelyje, keliaujant pakeleivingomis mašinomis. Kodėl, jūsų nuomone, reikalingas šis projektas? Gal tiesiog policijos pareigūnai, mokytojai turėtų imtis daugiau iniciatyvos, rengdami paskaitas šia tema mokiniams, jaunimo bendruomenėms?
Ema: Manau, šis projektas reikalingas skleisti saugaus elgesio ir važiavimo pakeleivingomis transporto priemonėmis idėją. Ne visada mokytojai turi noro aukoti savo laiką, o policijos pareigūnai ne visada turi laiko. Kadangi projekto skyrių yra dvylika ir skirtinguose miestuose, švietimo įstaigos turi gerą galimybę naudotis projekto savanoriais ir skleisti projekto idėjas.
Ernesta: Kiekvienos tokios organizacijos kūrimasis tik parodo, jog didelė dalis visuomenės stengiasi pakeisti nelaimių situaciją. Ir to turėtų imtis ne tik policijos pareigūnai ar kiti asmenys, kurie už tai turėtų būti atsakingi, bet visa visuomenė.
Ar sutinkate, kad savanoris – išskirtinis žmogus?
Ema: Savanoris yra išskirtinis žmogus. Vien žodis sudarytas iš dviejų žodžių – savo noru. Nekiekvienas ryžtasi aukoti save ir savo laiką, bei daryti gera kitiems.
Ernesta: Iš dalies – taip. Jau vien tai, kad žmogus ateina ir savanoriauja yra pasiekimas. Ne kiekvienas taip sugebėtų pasiaukoti. Žinoma, kiekvienas savanorystėje deda skirtingą kiekį savęs, tačiau pagalba savo noru yra nuoširdumo, gerumo ir sąžinės išraiška.
Savanorystė gali būti puikus kelrodis, padedantis susivokti savyje, atrasti, panaudoti savo gebėjimus bei prasmingai leisti laiką. Ko reikia, kad kuo daugiau jaunimo atsigręžtų į savanorišką veiklą?
Ema: Šiais laikas jaunimą sunku sudominti, ypač veiklomis, už kurias neatlygina materialiai. Dažniausiai prisijungti prie įvairiausių veiklų įkalbina draugai, nes ten, kur pažįstami, visada smagiau. Druskininkų skyrius didelis, nes mes su skyriaus vadove Egle, motyvavome draugus dalyvauti ir padėti kartu. Ir prižadame, kad Druskininkuose savanorių skaičius didės.
Ernesta: Taip, savanorystėje tikrai galima atrasti save ir suvokti, kokioje srityje esi reikalingas. Dabartinis jaunimas tiesiog nenori nieko daryti, niekas jų nedomina, tai yra problema. Retas jaunuolis, kuris galvoja apie savo ateitį rimtai, stengiasi kažką dėl jos daryti. Galbūt todėl ir yra mažai savanoriaujančių – nesupranta, kad ateitį žmogus kuriasi pats.
Prie socialinio projekto „Nebūk naivus kelyje“ prisijungėte neseniai. Kokių lūkesčių turite, kokios patirties norėtumėte įgyti?
Ema: Mano lūkesčiai – patirtis, kurią galėsiu pritaikyti ateityje, geros akimirkos praleistos savanoriaujant, savęs pažinimas.
Ernesta: Projekte esu maždaug jau pusę metų. Patyriau daug. Buvo ir malonių, ir ne visai įvykių, tačiau dėl to tikrai nesiruošiu niekur eiti. Juk tai unikalus projektas Lietuvoje, dabar jau tapęs net tarptautiniu. Nėra puikesnės progos praktikuotis. Tikiuosi, jog ateityje dar daug visko patirsiu būdama šiame projekte, daug visko išmoksiu, ko dar nemoku, nes po viso to gyvenime man bus žymiai lengviau.
Kokią projekto ateitį matote po penkių – dešimties metų?
Ema: Manau, po penkių – dešimties metų savanorių skaičius žymiai išaugs ir aukų kelyje bus mažiau.
Ernesta: Mano nuomone, projektas dar labiau paplis kaimyninėse šalyse, su laiku daugės savanorių, nes iš tiesų jų reikia visur. Projekto siekiai yra dideli ir tikiuosi, kad prisidėsiu prie jų įgyvendinimo.
