Šalies vandentvarkos įmonėms šiemet skirtas milijonines baudas už į gamtą išleidžiamas ir galimai ftalatais užterštas nuotekas galiausiai gali tekti sumokėti gyventojams.
Toks realus scenarijus kelia susirūpinimą savivaldybėms, kurios ragina aplinkosaugininkus pagaliau sukurti nuoseklią sistemą, kuri iš esmės spręstų taršiųjų medžiagų atsiradimo nuotekose priežastis ir būdus ją mažinti.
Šiuo metu kiekviena šalies vandentvarkos įmonė, norėdama vykdyti veiklą, turi gauti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, kurį išduoda Aplinkos apsaugos agentūra prie Aplinkos ministerijos. Šiuose leidimuose nurodomos leistinos teršalų išleidimo į aplinką ribos. Pasak vandentvarkos įmonių atstovų, leidimuose ftalatai (sudėtinė plastiko dalis, naudojama jį suminkštinti) kaip teršalai nėra minimi, tačiau aplinkosaugininkai įmonėms skyrė daugiau kaip 10 milijonų eurų baudas būtent už šių teršalų patekimą į aplinką.
Situacija neįprasta ir tuo, kad baudos skiriamos nes tik už pastaraisiais metais, bet ir prieš penkerius metus tariamai rastą taršą. Tuomet aplinkosaugininkai, aptikę nuotekose ftalatus, vandentvarkos įmonėms jokių pretenzijų nereiškė, nes ftalatai nebuvo įtraukti kaip kontroliuojami teršalai.
„Akivaizdu, kad viešąją paslaugą – vandens ir nuotekų tvarkymą – gyventojams teikiančios vandentvarkos įmonės, turėdamos sumokėti šias milijonines baudas valstybei, neturės kito pasirinkimo kaip branginti pačią paslaugą, taigi, baudas sumokės gyventojai,“ – teigia Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Mindaugas Sinkevičius.
Pasak jo, savivaldybėms svarbios abi šio klausimo pusės – tiek aplinkosauga, tiek prieinamos ir kokybiškos viešosios paslaugos.
„Nereikėtų supriešinti šių dviejų dalykų: jei norime švaresnės gamtos, turime dar daugiau susimokėti už nuotekų išvalymą. Šiuo atveju siūlome problemą spręsti ne slopinant jos simptomus baudomis, o siekti, kad ji iš viso neatsirastų, tai yra – reguliuoti ftalatų naudojimą buityje ir pramonėje,“ – siūlo M. Sinkevičius.
LSA vadovas pabrėžė, jog valstybė turėtų suformuoti nuoseklią aplinkos taršos politiką, kuri būtų orientuota pirmiausiai į būdus mažinti šios taršos atsiradimą – apibrėžiant atsakomybę taršiųjų medžiagų gamintojams bei kontroliuojant jų patekimą į nuotekas.
Ne mažiau svarbu susitarti, kaip ir kokiomis lėšomis galima būtų riboti šių kenksmingų sveikatai medžiagų patekimą į valymo įrenginius, kadangi pačios vandentvarkos įmonės to padaryti neturi nei teisinių, bei finansinių galimybių.
