Širvintų rajone įprasmintas Holokausto aukų atminimas
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), bendradarbiaudamas su Širvintų rajono Gelvonų ir Musninkų miestelių bendruomenėmis, įrengė informacinus stendus „Ukmergės apskrities Gelvonų valsčiaus žydų likimas 1941 m.“ ir „Ukmergės apskrities Musninkų valsčiaus žydų likimas 1941 m.“ Holokausto aukų vardams atminti.
Šie informaciniai stendai – tai galimybė rajono gyventojams ir Širvintų rajone besilankantiems svečiams geriau pažinti Lietuvos žydų istoriją.
Stendai pastatyti įgyvendinant projektą „Holokausto aukų vardai gyvi“. LGGRTC, įgyvendindamas projektą, siekia įamžinti aukų vardus, kad jų kapai neliktų anoniminiai ir siekia puoselėti istorinę atmintį. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija.
Šių metų vasarą Raseinių rajono Ariogalos miestelyje buvo pastatyti du informaciniai stendai Holokausto aukoms atminti, Trakų rajone – vienas.
Visoje Lietuvoje Holokausto aukas įprasmina informaciniai stendai, kurie anksčiau pastatyti Leipalingyje, Zapyškyje, Veliuonoje, Kuliuose, Pilviškyje.
UKMERGĖS APSKRITIES GELVONŲ VALSČIAUS ŽYDŲ LIKIMAS 1941 M.
Informacinis stendas skirtas Gelvonų valsčiuje gyvenusiems ir nacių okupacijos metais Pivonijos miške nužudytiems žydų tautybės Lietuvos piliečiams atminti. Stendas įrengtas priešais Gelvonų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią, netoli Gelvonų seniūnijos pastato.
Pirmąjį pėdsaką Gelvonuose žydai paliko 5419 metais. Gelvonų žydų kapinėse būta antkapio, kuris pagal žydų tradiciją datuotas 5419 metais nuo Pasaulio sukūrimo, ši data sietina su 1659 m. Galbūt žydų čia apsigyventa ir seniau, pagal jų tradiciją senų ar pamirštų antkapių įrašai yra nutrinami ir iškalami nauji.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Gelvonų žydai daugiausia vertėsi grūdų prekyba, taip pat tiekė į Vilnių paukščius, vaisius ir pieno produktus. Kiti vertėsi kalvyste, staliaus darbais, siuvo drabužius ir batus, juos taisė. Gelvonuose, be mūrinės bažnyčios, buvo medinė sinagoga, 75 gyvenamieji namai, 22 parduotuvės, vaistinė, paštas, viešoji biblioteka ir mokykla. 1913 m. Gelvonuose buvo 10 batsiuvių, 6 siuvėjai, 3 staliai, 2 kalviai, 2 dažytojai, vienas graviruotojas ir vienas malūnininkas. Daug žydų įsidarbino aplinkinių vietovių ūkių valdytojais, veikė kaip vietos bajorų tarpininkai. Žydai su vietos gyventojais palaikė draugiškus santykius.
1919 m. Gelvonuose veikė vokiečių okupacinės valdžios administruojama žydų mokykla, kurią lankė 63 vaikai. Kadangi Gelvonų miestelyje gyveno daug žydų, 1928–1935 m. buvo ir žydų pradžios mokyklos klasės. 1926 m. rugsėjo 6 d. buvo įkurta privati žydų mokykla, kuri nuo 1927 m. pavasario veikė kaip Gelvonų pradžios mokyklos atskiras komplektas. Antrasis pasaulinis karas nutraukė normalią mokyklos veiklą. Dėl vokiečių vykdytos antisemitinės politikos neliko ir žydų pradžios mokyklos. Manoma, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą miestelyje galėjo gyventi apie 450 žydų.
Prasidėjus 1941 m. birželio 22 d. Vokietijos karui su Sovietų Sąjunga, vokiečių kariuomenė Gelvonus užėmė 1941 m. birželio 24 d. Vokiečių karinės administracijos valdymo laikotarpiu (1941 m. birželio pabaiga–liepa) Ukmergės apskrityje gyvenę žydai buvo pradėti persekioti nuo pirmųjų okupacijos dienų. Gelvonų valsčiuje gyvenusius žydus policijos nuovados pareigūnai, pagalbinė policija pradėjo suiminėti 1941 m. birželio pabaigoje. Suimtieji žydai buvo uždaromi į areštinę Gelvonuose, dalis jų iš ten vėliau buvo išvežti į Ukmergės kalėjimą, čia buvo perduoti žydai ir iš kitų vietovių, kurie žuvo būtent šioje vietoje.
Visa operacija vyko slapta. Kalinamiems žydams buvo tik paaiškinta, kad jie bus vežami tvarkyti daržų. Kalėjimo kieme žydai buvo rikiuojami į koloną ir suvaryti į daržinę. Jiems buvo užrišamos akys, juos vedė į kitą daržinę, kur buvo paruoštos kartuvės. Prieš pakariant aukos turėjo nusirengti viršutinius rūbus. Būta atvejų, kai iš kilpos ištrauktos aukos buvo gyvos. Tada jos būdavo nužudomos smūgiuojant durtuvais. Aukų kūnus sumetė į specialiai paruoštą duobę. Ne visos aukos buvo pakartos. Dalį jų (apie 30 moterų) nuvedė į mišką ir ten sušaudė.
Po to, kai 1941 m liepos pabaigoje valdymą perėmė vokiečių civilinė administracija, žydų genocido Lietuvoje pobūdis pasikeitė. Buvo paskelbtos laikinosios direktyvos dėl elgesio su žydais. Direktyvos nurodė, kad kaimiškos vietovės turėjo būti „išvalytos” nuo žydų. Žydai turėjo būti sutelkti miestuose arba didžiųjų miestų rajonuose, kur turėjo būti sukurti getai. Tad tiek Gelvonų, tiek kitų apskrities valsčių ribose žydų netrukus turėjo nelikti. Gelvoniškiams žydams iki išvežimo teko patirti patyčių. Į Gelvonų aikštę pagalbinės policijos nariai atvarė žydus, vertė juos dainuoti, giedoti internacionalą, šokti, jodinėti vieniems ant kitų, gerti iš balos. Gelvonų miestelyje žydai savo namuose gyveno iki 1941 m. rugpjūčio 27 d. Tą dieną, trečiadienį, policija, pagalbinės policijos pareigūnai varė juos iš namų, sodino žydus į vežimus ir konvojavo į Ukmergę. Ukmergėje žydai vyrai buvo uždaryti į kalėjimą, o moterys ir vaikai buvo nugabenti į Vaitkuškio dvarą.
Žudynės vyko Pivonijos miške prie Ukmergės. Apie 1,5 km nuo Vaitkuškio dvaro, Pivonijos miške, buvo iškasti keli grioviai. Egzekucijai vadovavo vokiečių gestapininkai. Prieš žudynes aukoms liepė nusivilkti viršutinius rūbus. Iš pradžių buvo šaudomi žydai vyrai. Sušaudžius vieną grupę aukų, jų kūnus apipildavo žemėmis. Po to atvarydavo ir sušaudydavo kitą grupę aukų. Vėliau iš dvaro buvo atvarytos žydės moterys ir vaikai. Aukas sušaudė tokia pačia tvarka kaip ir prieš tai vyrus. Žudynių vietoje girdėjosi šiurpūs žmonių klyksmai, dejonės, maldavimai pasigailėti. Žudynės baigėsi vakare. Dalį žuvusiųjų drabužių pasėmė sau egzekucijos dalyviai, Vaitkuškio dvare likusius žydų daiktus išvežė į Ukmergę ir į įvairius valsčius.
Po 1941 m. rugsėjo 5 d. žudynių Ukmergės apskrityje žydų nebeliko. Tą dieną nustojo egzistuoti ir Gelvonų žydų bendruomenė, kuri prie Gelvonų dvaro įkurtame miestelyje apsigyveno greičiausiai dar 1740 m. Gelvonų žydų bendruomenei buvo ne mažiau kaip 200 metų.
Naciai ir jų kolaborantai sunaikino beveik visą savo istorija ir kultūra garsią Lietuvos žydų bendruomenę fiziškai, o sovietai tęsė dvasinį naikinimą: nutylėdavo Holokausto aukų tautybę, kurstė antisemitinę propagandą, naikino senąsias žydų kapines ir kultūros paveldą.
UKMERGĖS APSKRITIES MUSNINKŲ VALSČIAUS ŽYDŲ LIKIMAS 1941 M.
Informacinis stendas skirtas Musninkų valsčiuje gyvenusiems ir nacių okupacijos metais Pivonijos miške nužudytiems žydų tautybės Lietuvos piliečiams atminti. Stendas įrengtas A. Petrulio aikštėje prie pėsčiųjų tako, priešais Musninkų Švč. Trejybės bažnyčią, netoli Musninkų seniūnijos pastato.
Pirmieji žydai Musninkuose apsigyveno dar XVIII amžiaus pirmoje pusėje. Kaip teigia šaltiniai, 1897 m. visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Musninkuose buvo 449 gyventojai, bet žydai neminimi. Nors gyventojų tautybė ir neįvardinta, tačiau apie žydų gyvenimą liudija tai, kad tada miestelyje jau buvo žydų maldos namai. Musninkų valsčiaus savivaldybės duomenimis, 1941 m. liepos mėnesio pačioje pabaigoje, valsčiuje gyveno maždaug 143 žydai, tačiau yra duomenų, leidžiančių manyti, kad žydų skaičius galėjo būti ir didesnis.
Musninkų miestelyje buvo dveji žydų maldos namai, t.y. sinagoga ir Beth-Midrash (vieta, kur buvo studijuojama Tora, Talmudo ir potalmudinė rabinistinė literatūra), hebrajų keturmetė pradžios mokykla, biblioteka. Sinagoga buvo žydų gyvenimo centras, ji vykdė 3 funkcijas: tai buvo maldos namai, studijų centras ir susitikimų centras, kur buvo aptariami įvairūs, taip pat ir verslo reikalai.
Nuo įsikūrimo pradžios iki Lietuvos okupacijos ir aneksijos 1940 m. vasarą, kaip ir kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, žydai daugiausia vertėsi amatais ir prekyba, taip pat užsiėmė sodininkyste, daržininkyste. Tarpukario laikotarpiu didžioji dalis prekybos buvo sutelkta žydų rankose. Priešais bažnyčią sekmadieniais vykdavo turgus, į kurį iš kaimelių suvažiuodavo valstiečiai. Jie prekiavo patys, taip pat pirkdavo prekes iš žydų.
Vokiečių kariuomenė Musninkus užėmė 1941 m. birželio 24 d. vakarą. Ukmergės apskrityje gyvenę žydai buvo pradėti persekioti nuo pirmųjų okupacijos dienų. Jau pirmosiomis okupacijos dienomis iš Musninkų buvo išvežta apie 24–40 žydų, kurie buvo įkalinti Ukmergės kalėjime. Vėliau buvo sušaudyti kartu su kitais Ukmergės apskrities žydais. Kiti žydai buvo suimti ir nužudyti Musninkų valsčiaus ribose.
Po to, kai 1941 m liepos pabaigoje valdymą perėmė vokiečių civilinė administracija, žydų genocido Lietuvoje pobūdis pasikeitė. Ukmergės žydams, be lyties ir amžiaus skirtumo, būtų įsakyta nešioti ant drabužių geltonas šešiakampes žvaigždes (Dovydo žvaigždes), taip pat buvo paskelbtos laikinosios direktyvos, kurios nurodė, kad kaimiškos vietovės turėjo būti „išvalytos” nuo žydų. Žydai turėjo būti sutelkti miestuose arba didžiųjų miestų rajonuose, kur turėjo būti sukurti getai. Tad tiek Musninkų, tiek kitų apskrities valsčių ribose žydų netrukus turėjo nelikti.
Iki išvežimo dienos žydai gyveno savo namuose, patirdami įvairias patyčias iš pagalbinės policijos narių ir vietinių aktyvistų. 1941 m. rugpjūčio 27 d. policija, pagalbinės policijos nariai išvarė visus Musninkų žydus iš namų: vyrus, moteris, vaikus, senyvus žmones ir ligonius. Jiems buvo leista pasiimti tik nedideles vandens gertuves ir liepta visiems sueiti į Beth-Midrash patalpas. Kitos dienos rytą žydai buvo susodinti į kelias dešimtis vežimų. Vyrai ir moterys su vaikais buvo sodinami į atskirus vežimus. Moterys su vaikais buvo nuvežtos į Vaitkuškio dvarą prie Ukmergės, vyrai – į Ukmergės kalėjimą.
Apie 1,5 km nuo Vaitkuškio dvaro Pivonijos miške buvo iškasti keli grioviai. Egzekucijai vadovavo vokiečių gestapininkai. Prieš žudynes aukoms liepė nusivilkti viršutinius rūbus. Iš pradžių buvo šaudomi žydai vyrai. Sušaudžius vieną grupę aukų, jų kūnus apipildavo žemėmis. Po to atvarydavo ir sušaudydavo kitą grupę aukų. Vėliau iš dvaro buvo atvarytos žydės moterys ir vaikai. Aukas sušaudė tokia pačia tvarka kaip ir prieš tai vyrus. Žudynių vietoje girdėjosi šiurpūs žmonių klyksmai, dejonės, maldavimai pasigailėti. Žudynės baigėsi vakare.
Vokiečių saugumo policijos ir SD Lietuvoje vado SS štandartenfiurerio Karlo Jėgerio 1941 m. gruodžio 1 d. ataskaitoje nurodyta, kad 1941 m. rugsėjo 5 d. Pivonijos miške buvo nužudyti 4709 Ukmergės miesto ir apskrities (taip pat Musninkų valsčiaus) žydai: 1123 vyrai, 1849 moterys ir 1737 vaikai.
Po 1941 m. rugsėjo 5 d. žudynių Ukmergės apskrityje žydų nebeliko. Tarp nužudytųjų galėjo būti apie 180 žydų iš Musninkų. Tad 1941 m. rugsėjo 5 d. laikytina data, kad nustojo egzistuoti dar XVIII a. pirmoje pusėje Musninkuose įsikūrusi žydų bendruomenė.
Įgyvendinant projektą siekiama pateikti Holokausto įvykių aplinkybes, įvardinti Holokausto aukas, įamžinti Holokausto metais sunaikintų Lietuvos žydų piliečių ir bendruomenių atminimą. Taip pat siekiama natūralaus visuotino supratimo, kad Holokaustas buvo didelė ne tik žydų, bet ir visų mūsų tragedija, kurios metu Lietuva neteko fenomenalaus intelektualinio, kultūrinio, politinio ir ekonominio potencialo.
