Stebuklinga linija tarp dievybės ir žemiškumo
Anykštėnai retkarčiais matydavo Lietuvos televizijos kūrybinę grupę, filmuojančią rajono renginius bei gyvenimo įvykius. Tačiau penkiolikos žmonių filmavimo grupė, zujanti bažnyčioje, patraukė daugelio anykštėnų dėmesį. Per visą bažnyčią ištiesti bėgiai, kameros, monitoriai, šviesos, vyresnei kartai nesuprantama anglų kalba darė neįprastą įspūdį. Norėdami sužinoti, kas čia vyksta ir kodėl Anykščių bažnyčia sulaukė išskirtinio kinematografininkų dėmesio, kreipėmės į režisierę Inesą Kurklietytę.
– Sakykite, koks filmas kuriamas ir kodėl pasirinkta būtent Anykščių Šv. Mato bažnyčia?
– Filmas pasakos apie tai, kad tarsi bažnyčiose gyvenanti dvasia yra ta plonytė linija, kur Dievas susitinka su žmogumi. Bažnyčia, kaip statinys, atspindi, kaip Dievo įkvėptas žmogus sukuria stebuklą. Atsirinkom keletą nuostabiausių Lietuvos bažnyčių. Bandome parodyti, kaip jų statytojai sukūrė vietą Dievybei pasireikšti. Bandysim papasakoti Lietuvos istoriją per bažnyčias bei bažnyčiose tarnaujančius žmones. Ieškome bei kalbamės su tais, kurių dvasia jas palaiko šiandien. Labai svarbu, kad į šį filmą įsijungia ir vargonininkai. Jų dėka mes galėsime išgirsti originalų vargonų garsą bažnyčių erdvėse.
– Jūs esate lietuviško dokumentinio kino kūrėja, tačiau filmavimo aikštelėje girdime ir kalbančius angliškai.
– Teisingai pastebėjote, mes esame internacionalinė grupė. Čia dirba vienas žinomiausių lietuvių kino operatorių Algimantas Mikutėnas ir jo mokinys Adomas Jablonskis, kompozitorius Ramūnas Jasutis, studijuojanti vokalą jauna solistė Emilė Ribokaitė. Jiems talkina šeši įvairių kino specialybių studentai iš JAV Huntington kino universiteto, esančio Indianos valstijoje. Jų dėstytojas, profesorius Paul Nethercott, yra šio filmo prodiuseris. Filmas kuriamas audiovizualinių menų industrijos inkubatoriaus bazėje. Vieni pirmųjų Lietuvoje, šalia įprastinės kameros taip pat filmuojame ir kamera, aprėpiančia vaizdą 360 laipsniu kampu. Tai nauja inovatyvi technologija, leisianti tarsi pačiam žiūrovui apsilankyti mūsų filmuotose bažnyčiose.
– Kaip prasidėjo šis bendradarbiavimas su JAV kino universitetu?
– Pernai Paryžiuje, etnografinių filmų festivalyje, pristačiau savo filmą „Gegučių vaikai”. Susipažinome su kino prodiuseriu Paul Nethercott. Bevaikščiojant po katedras, kilo daug įvairių minčių ir Paul man pasiūlė drauge sukurti filmą apie plonytę liniją, kur Dievas susitinka su žmogum.
Trumpai apie savo kūrybą ir bendrą lietuvių – amerikiečių dokumentinį filmą paprašėme papasakoti prodiuserį Paul Nethercott.
– Veik dvidešimt metų gyvenau Japonijoje, gerai išmokau japonų kalbą bei susipažinau su papročiais, sukūriau šešis dokumentinius filmus. Prieš keletą metų grįžau į JAV ir dėstau kinematografijos universitete. Paryžiaus festivalyje pristačiau filmą „Atrandu grožį šiukšlėse”. Festivalyje Inesos filmas man paliko gilų įspūdį, tad pasiūliau įgyvendinti bendrą projektą. Pagalvojau, kad ir mano studentams bus labai gera praktika bei proga pažinti kitą kultūrą.
Pradžioje buvo kilusi mintis filmuoti didžiąsias Europos katedras, tačiau Inesa pasiūlė apsiriboti būtent Lietuvos bažnyčiomis. Atvykęs vasarą, kuomet vyko pasiruošimas filmavimams, aplankiau pasiūlytas vietas ir buvau sužavėtas. Tuo metu buvo sprendžiamas ir filmo finansavimo klausimas. Prisidėjo Huntington universitetas, Amerikos ambasada Lietuvoje, audiovizualinių menų industrijos inkubatorius, – apie projekto gimimo detales pasakojo prodiuseris iš Amerikos.
Paklaustas, kokį įspūdį palieka Lietuvos filmavimo grupė, prodiuseris prisipažino esąs nustebintas lietuvių darbštumu ir profesionalumu.
– Mane stebina, kad operatoriai neina pietauti, nes skuba nufilmuoti bažnyčią viduje, kol dar tinkamas apšvietimas. Amerikoje taip nebūna, pietūs yra pietūs, – kvatodamas tikino Paulas. Baigiantis pokalbiui prodiuseris pažadėjo, kad baigtą filmą būtinai pristatys anykštėnams.
