Susirūpinimas laidotuvių tradicijų kaita
Daugiau nei prieš mėnesį pas Viešpatį iškeliavo Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių sesuo dr. Rimutė Bernadeta M. Petra Garnevičiūtė (1963 05 10–2021 02 04). Seserį pakirtusi onkologinė liga neleido jai pačiai įgyvendinti visų sumanymų, tad norime pasidalinti 2020 m. lapkričio 30 d. nuotolinėje konferencijoje jos išsakytomis mintimis apie laidotuvių tradicijų kaitą pastarosiomis dienomis.
Seserį Rimą Garnevičiūtę galima pelnytai pavadinti katalikų laidotuvių apeigų Lietuvoje žinove ir eksperte. 2000-aisiais pradėjusi studijas Vytauto Didžiojo universitete, 2005 m. apsigynė religijos mokslų bakalauro laipsnį Katalikų teologijos fakultete, 2009 m. – etnologijos magistro, o 2014 m. – mokslų daktaro laipsnį Humanitarinių mokslų fakultete. Jos Humanitarinių mokslų srities etnologijos mokslo krypties daktarinės disertacijos tema: „Katalikų laidotuvių apeigos ir papročiai Lietuvoje, XX–XXI a. sandūroje“. Nuo 2002 iki 2018 m. publikuoti 13 jos parengtų mokslinių straipsnių įvairiomis temomis, daugiausia susijusiomis su jos disertacinių tyrimų kryptimi.
Asmeniniame pokalbyje apie po disertacijos gynimo pablogėjusią sveikatą seselė sakė: „užsikrėčiau mirtimi“, šiais žodžiais įvardydama sąsajas tarp daug metų trukusių mokslinių interesų mirties, laidojimo temomis ir pačios asmeninės patirties.
Sesuo dr. R. Garnevičiūtė tyrinėjo katalikų laidotuves kaip veiksmų visumą. 2009–2013 m. surinkta etnografinė medžiaga (VDU ER Nr. 2074) sudaro iš viso 14 tomų po 200 puslapių, t. y. 2386 šifruotos medžiagos puslapius. Disertaciją pradėdama teiginiu, kad kiekvienas miręs žmogus turi būti palaidotas, joje atskleidė tokias temas kaip mirusiojo parengimą šarvojimui bei įkapes, šarvojimo patalpos sutvarkymo papročius, budėjimo ir laidojimo apeiginius veiksmus, gedulingų pietų, gedulo ir mirties minėjimo (po mėnesio, po metų ir kt.) tradicijas. Pagrindinė išvada – XX a. paskutinį dešimtmetį–XXI a. pradžioje Lietuvoje katalikų laidotuvių struktūra nepakito, tačiau keitėsi jos elementai. Laidotuvių tradicijos tęstinumą užtikrino laidotuvių elementų kaita, taikantis prie gyvensenos sąlygų ir atsižvelgiant į Bažnyčios nurodymus. Naujos kultūrinės realijos buvo permąstomos ir joms suteikiamos reikšmės iš tradicinio reikšmių lobyno. Gausioje medžiagoje buvo įvertinti laidotuvių apeigų ir papročių regioniniai bei lokalūs skirtumai.
Pasisakydama konferencijoje „Laidotuvių tradicijų kaita Lietuvoje: raiška ir prasmė“ savo pranešime autorė rėmėsi Jurgos Jonutytės knyga (J. Jonutytė. Tradicijos sąvokos kaita. Vilnius: VUL, 2011): „Tradiciją tinka mąstyti, kaip žmogiškos sąmonės sugebėjimą steigti laikišką, nuolat kintančio gyvenamojo pasaulio vientisumą kaip kultūriškai perimamų ir perduodamų prasmių, tęstinumo, transformacijos ir pakartojimo procesą.“ Tradicija yra veiksmo prasmių žinojimas. Tradicija taip pat yra ne tik prasmių mokymasis, atkartojimas, mokymas kitų, bet taip pat veiksmo motyvų šaltinis.
Tradicija yra daugiau ar mažiau išplėtota pasakojimo situacija, kurios funkcija yra steigti ir nuolat atnaujinti bendruomeniškumą. Svarbi ir È. Durkheimo išskirta psichoterapinė ritualo funkcija: jos esmė – tai, kad apeigose bendruomenė krizę įveikia kiek įmanoma labiau susitelkdama ir pagal visiems vienodus elgesio principus. Dalyvavimas laidotuvėse išsiskiria kaip religinis aktas. Religinės bendruomenės ryšiai yra ne tiesiogiai jungiantys jos narius, bet susiejantys juos per sakralų centrą. Tai tinka ir religinės tradicijos dinamikai apibūdinti: prasmės, vertybės ir požiūriai perimami ne iš vyresnės kartos, bet iš sakralaus centro, per kurį susikuria nenutrūkstamas santykis su ankstesnėmis kartomis.
Pranešėjos teigimu disertaciniame tyrime, kurį atliko, „nesistengė akcentuoti tradicijos tvarumo, o remdamasi minėta knyga vis tik akcentavo kaitą ir toje kaitoje matė būtent tradicijos išlikimą, kaip ji keičiasi“, ir klausė: „Ar galime sakyti, kad šitos pandemijos atveju tradicija kinta?“
Senoviškos katalikų graviūros vaizduoja, kad būtent mirties valandą sprendžiasi sielos likimas. Kaip pakito marinimas pandemijos sąlygomis? Tuo metu, kai žmogui labai reikia maldos, reikia žvakės, reikia artimo žmogaus, reikia palaikymo už rankos, ligoninėje jisai dabar nemato nieko artimo – beveidžiai žmonės (dėvintys apsauginius kostiumus, panašūs į „ufonautus“). Žmogaus palikimas vieno mirties akivaizdoje nėra jokia tradicijos kaita, o jos nutrūkimas ir prasmių praradimas!
Žmonių sampratoje yra išsilaikiusi nuostata: kuo daugiau žmonių laidotuvėse, kuo daugiau gėlių, tuo garbingiau, oriau… „Palaidojo kaip ministrą“, – pasakoja paskui vienas kitam. Autorės dėmesį į tą faktą atkreipė giminystės ryšius nagrinėjanti etnologė R. Čepaitienė. „Palaidojo kaip ministrą“! O dabar, reiškia, kuo mažiau žmonių laidotuvėse turi būti…
Nūdienos kultūrai būdinga mirties baimė yra svarbus veiksnys, lemiantis papročių, kuriais siekiama apsisaugoti nuo galimo kenksmingo mirties poveikio, gyvavimą, mirusiųjų gražinimą kosmetinėmis ir panašiomis priemonėmis, teigiamą staigios mirties vertinimą, perdėtą optimizmą kalbant apie pomirtinę sielos būseną. Sutrumpėjęs mirusiojo šarvojimo laikas yra patogus egzistencinių minčių atstūmimo veiksnys, neleidžiantis išsiskleisti artimųjų gedėjimui ir tinkamam mirusiųjų užtarimui prieš Dievą anksčiau įprastomis apeigomis.
Atskiro komentaro nusipelno giedojimas, jei tiktai iš tikrųjų tas vyksmas priklauso praktikos, o ne meninės reprezentacijos sričiai. Giesmės kartojimas yra etinės (plačiausia prasme) laikysenos steigties mokymasis, todėl giedojimo kaip veiksmo kokybė niekada neatpažįstama išoriškai, tik giedantysis numano, kaip jam pavyksta tą laikyseną steigti. Giesmė akivaizdžiai nėra meno kūrinys, kalbant moderniosios estetikos sąvokomis. Anaiptol! Tradicinis giedojimas pirmiausia ir buvo skiriamas tam, kad garsiu giedojimu prisišaukti anapusinį pasaulį. Todėl būdavo giedama kaip galima garsiau, žemaičiai net su dūdom triūbijo, kad būtų dar garsiau, kad būtų steigtas ryšys su Anapus.
Pranešėja apgailestavo, kad kapinėse beveik nebeliko medžių. Suvalkijoj mirdavo žmogus, ant jo kapo sodindavo medį. „Man priėjo moteris suvalkietė ir sako: kiek šitom kapinėm metų? 150 metų! O visi šitie medžiai auga ant kapų. Argi medis, skleisdamas tyrą deguonį, negali patarnauti kaip mirusiojo atminimas? Ar negalima sugalvoti tokių medžių, kuriuos būtų galima sodinti kapinėse? O dabar matoma tik akmenų grūstis…“
Kita svarbi tema – ekologija. Kiek į žemę užkasama metalo? Metalas senesniais laikais buvo labai brangus, o dabar jis užkasamas su karstu į žemę. Karstų rankenos metalinės, nors jos gali būti nusukamos, bet ne, nes tada bus pigiau… Gyvenimo trapumo ir amžinybės priešpriešoje neturi prasmės, ar karstas padarytas iš brangaus medžio, ar ne, ar jis lakuotas. Įkapėms naudojami sintetiniai audiniai. Ar negalėtų, ypač Vilniaus arkivyskupijos laidojimo paslaugų centras, prisiūti lininių, vilnonių drabužių, jeigu nori brangesnių, arba pigesnių?
Laidojimo paslaugas teikiančios įmonės Lietuvoje savo veiklą vysto prisitaikydamos prie gyventojų daugumos poreikių. Visgi dėl komercinio jų veiklos pobūdžio didelė dalis tradicijų nyksta, be to, mažėja skirtumai atskiruose šalies regionuose. Pranešėja pasisakė už rekomendacijų šioms įmonėms parengimą ir patvirtinimą vyskupų parašais, nes šiuo metu nyksta netgi toks UNESCO patvirtintas paveldas kaip kryždirbystė ir Nacionalinio nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade esanti ir UNESCO pripažinimo siekianti Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija.
Ne kartą s. Rima Garnevičiūtė labiau pasisakė už mirusiojo kūno palaidojimo tradicijų išsaugojimą, o ne vis labiau populiarėjančią kremaciją, motyvuodama II Kauno arkivyskupijos sinodo dekretu. Apie tai ji 2019 m. buvo rašiusi krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės dienraštyje „XXI amžius“ Nr. 19(2336).
Šios pagrindinės mintys buvo išsakytos 2020 m. lapkričio 30 d. konferencijoje „Laidotuvių tradicijų kaita Lietuvoje: raiška ir prasmė“, kuri buvo s. R. Garnevčiūtės inicijuoto ir Lietuvių katalikų religinės šalpos paremto projekto „Krikščioniškojo sąmoningumo stiprinimas katalikų laidotuvių apeigose“ dalis. Projektu siekiama sąmoningai priimti mirties reiškinį ir aptarti laidotuvių apeigų prasmę, kad krikščioniškoji amžinojo gyvenimo žinia padėtų skleisti evangelijos žinią gyviesiems.
