16 kovo, 2021

Susirūpinimas laidotuvių tradicijų kaita

Daugiau nei prieš mėnesį pas Viešpatį iškeliavo Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių sesuo dr. Rimutė Bernadeta M. Petra Garnevičiūtė (1963 05 10–2021 02 04). Seserį pakirtusi onkologinė liga neleido jai pačiai įgyvendinti visų sumanymų, tad norime pasidalinti 2020 m. lapkričio 30 d. nuotolinėje konferencijoje jos išsakytomis mintimis apie laidotuvių tradicijų kaitą pastarosiomis dienomis.

Seserį Rimą Garnevičiūtę galima pelnytai pavadinti katalikų laidotuvių apeigų Lietuvoje žinove ir eksperte.  2000-aisiais pradėjusi studijas Vytauto Didžiojo universitete, 2005 m. apsigynė religijos mokslų bakalauro laipsnį Katalikų teologijos fakultete, 2009 m. – etnologijos magistro, o 2014 m. – mokslų daktaro laipsnį Humanitarinių mokslų fakultete. Jos Humanitarinių mokslų srities etnologijos mokslo krypties daktarinės disertacijos tema: „Katalikų laidotuvių apeigos ir papročiai Lietuvoje, XX–XXI a. sandūroje“. Nuo 2002 iki 2018 m. publikuoti 13 jos parengtų mokslinių straipsnių įvairiomis temomis, daugiausia susijusiomis su jos disertacinių tyrimų kryptimi.

Asmeniniame pokalbyje apie po disertacijos gynimo pablogėjusią sveikatą seselė sakė: „užsikrėčiau mirtimi“, šiais žodžiais įvardydama sąsajas tarp daug metų trukusių mokslinių interesų mirties, laidojimo temomis ir pačios asmeninės patirties.

Sesuo dr. R. Garnevičiūtė tyrinėjo katalikų laidotuves kaip veiksmų visumą. 2009–2013 m. surinkta etnografinė medžiaga (VDU ER Nr. 2074) sudaro iš viso 14 tomų po 200 puslapių, t. y. 2386 šifruotos medžiagos puslapius. Disertaciją pradėdama teiginiu, kad kiekvienas miręs žmogus turi būti palaidotas, joje atskleidė tokias temas kaip mirusiojo parengimą šarvojimui bei įkapes, šarvojimo patalpos sutvarkymo papročius, budėjimo ir laidojimo apeiginius veiksmus, gedulingų pietų, gedulo ir mirties minėjimo (po mėnesio, po metų ir kt.) tradicijas. Pagrindinė išvada – XX a. paskutinį dešimtmetį–XXI a. pradžioje Lietuvoje katalikų laidotuvių struktūra nepakito, tačiau keitėsi jos elementai. Laidotuvių tradicijos tęstinumą užtikrino laidotuvių elementų kaita, taikantis prie gyvensenos sąlygų ir atsižvelgiant į Bažnyčios nurodymus. Naujos kultūrinės realijos buvo permąstomos ir joms suteikiamos reikšmės iš tradicinio reikšmių lobyno. Gausioje medžiagoje buvo įvertinti laidotuvių apeigų ir papročių regioniniai bei lokalūs skirtumai.

Pasisakydama konferencijoje „Laidotuvių tradicijų kaita Lietuvoje: raiška ir prasmė“ savo pranešime autorė rėmėsi Jurgos Jonutytės knyga (J. Jonutytė. Tradicijos sąvokos kaita. Vilnius: VUL, 2011): „Tradiciją tinka mąstyti, kaip žmogiškos sąmonės sugebėjimą steigti laikišką, nuolat kintančio gyvenamojo pasaulio vientisumą kaip kultūriškai perimamų ir perduodamų prasmių, tęstinumo, transformacijos ir pakartojimo procesą.“ Tradicija yra veiksmo prasmių žinojimas. Tradicija taip pat yra ne tik prasmių mokymasis, atkartojimas, mokymas kitų, bet taip pat veiksmo motyvų šaltinis.

Tradicija yra daugiau ar mažiau išplėtota pasakojimo situacija, kurios funkcija yra steigti ir nuolat atnaujinti bendruomeniškumą. Svarbi ir È. Durkheimo išskirta psichoterapinė ritualo funkcija: jos esmė – tai, kad apeigose bendruomenė krizę įveikia kiek įmanoma labiau susitelkdama ir pagal visiems vienodus elgesio principus. Dalyvavimas laidotuvėse išsiskiria kaip religinis aktas. Religinės bendruomenės ryšiai yra ne tiesiogiai jungiantys jos narius, bet susiejantys juos per sakralų centrą. Tai tinka ir religinės tradicijos dinamikai apibūdinti: prasmės, vertybės ir požiūriai perimami ne iš vyresnės kartos, bet iš sakralaus centro, per kurį susikuria nenutrūkstamas santykis su ankstesnėmis kartomis.

Pranešėjos teigimu disertaciniame tyrime, kurį atliko, „nesistengė akcentuoti tradicijos tvarumo, o remdamasi minėta knyga vis tik akcentavo kaitą ir toje kaitoje matė būtent tradicijos išlikimą, kaip ji keičiasi“,  ir klausė: „Ar galime sakyti, kad šitos pandemijos atveju tradicija kinta?“

Senoviškos katalikų graviūros vaizduoja, kad būtent mirties valandą sprendžiasi sielos likimas. Kaip pakito marinimas pandemijos sąlygomis? Tuo metu, kai žmogui labai reikia maldos, reikia žvakės, reikia artimo žmogaus, reikia palaikymo už rankos, ligoninėje jisai dabar nemato nieko artimo – beveidžiai žmonės (dėvintys apsauginius kostiumus, panašūs į „ufonautus“).  Žmogaus palikimas vieno mirties akivaizdoje nėra jokia tradicijos kaita, o jos nutrūkimas ir prasmių praradimas!

Žmonių sampratoje yra išsilaikiusi nuostata: kuo daugiau žmonių laidotuvėse, kuo daugiau gėlių, tuo garbingiau, oriau… „Palaidojo kaip ministrą“, – pasakoja paskui vienas kitam. Autorės  dėmesį į tą faktą atkreipė giminystės ryšius nagrinėjanti etnologė R. Čepaitienė. „Palaidojo kaip ministrą“! O dabar, reiškia, kuo mažiau žmonių laidotuvėse turi būti…

Nūdienos kultūrai būdinga mirties baimė yra svarbus veiksnys, lemiantis papročių, kuriais siekiama apsisaugoti nuo galimo kenksmingo mirties poveikio, gyvavimą, mirusiųjų gražinimą kosmetinėmis ir panašiomis priemonėmis, teigiamą staigios mirties vertinimą, perdėtą optimizmą kalbant apie pomirtinę sielos būseną. Sutrumpėjęs mirusiojo šarvojimo laikas yra patogus egzistencinių minčių atstūmimo veiksnys, neleidžiantis išsiskleisti artimųjų gedėjimui ir tinkamam mirusiųjų užtarimui prieš Dievą anksčiau įprastomis apeigomis.

Atskiro komentaro nusipelno giedojimas, jei tiktai iš tikrųjų tas vyksmas priklauso praktikos, o ne meninės reprezentacijos sričiai. Giesmės kartojimas yra etinės (plačiausia prasme) laikysenos steigties mokymasis, todėl giedojimo kaip veiksmo kokybė niekada neatpažįstama išoriškai, tik giedantysis numano, kaip jam pavyksta tą laikyseną steigti. Giesmė akivaizdžiai nėra meno kūrinys, kalbant moderniosios estetikos sąvokomis. Anaiptol! Tradicinis giedojimas pirmiausia ir buvo skiriamas tam, kad garsiu giedojimu prisišaukti anapusinį pasaulį. Todėl būdavo giedama kaip galima garsiau, žemaičiai net su dūdom triūbijo, kad būtų dar garsiau, kad būtų steigtas ryšys su Anapus.

Pranešėja apgailestavo, kad kapinėse  beveik nebeliko medžių. Suvalkijoj mirdavo žmogus, ant jo kapo sodindavo medį. „Man priėjo moteris suvalkietė ir sako: kiek šitom kapinėm metų? 150 metų! O visi šitie medžiai auga ant kapų. Argi medis, skleisdamas tyrą deguonį, negali patarnauti kaip mirusiojo atminimas? Ar negalima sugalvoti tokių medžių, kuriuos būtų galima sodinti kapinėse? O dabar matoma tik akmenų grūstis…“

Kita svarbi tema – ekologija. Kiek į žemę užkasama metalo? Metalas senesniais laikais buvo labai brangus, o dabar jis užkasamas su karstu į žemę. Karstų rankenos metalinės, nors jos gali būti nusukamos, bet ne, nes tada bus pigiau… Gyvenimo trapumo ir amžinybės priešpriešoje neturi prasmės, ar karstas padarytas iš brangaus medžio, ar ne, ar jis lakuotas. Įkapėms naudojami sintetiniai audiniai. Ar negalėtų, ypač Vilniaus arkivyskupijos laidojimo paslaugų centras, prisiūti lininių, vilnonių drabužių, jeigu nori brangesnių, arba pigesnių?

Laidojimo paslaugas teikiančios įmonės Lietuvoje savo veiklą vysto prisitaikydamos prie gyventojų daugumos poreikių. Visgi dėl komercinio jų veiklos pobūdžio didelė dalis tradicijų nyksta, be to, mažėja skirtumai atskiruose šalies regionuose. Pranešėja pasisakė už rekomendacijų šioms įmonėms parengimą ir patvirtinimą vyskupų parašais, nes šiuo metu nyksta netgi toks UNESCO patvirtintas paveldas kaip kryždirbystė ir Nacionalinio nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade esanti ir UNESCO pripažinimo siekianti Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija.

Ne kartą s. Rima Garnevičiūtė labiau pasisakė už mirusiojo kūno palaidojimo tradicijų išsaugojimą, o ne vis labiau populiarėjančią kremaciją, motyvuodama II Kauno arkivyskupijos sinodo dekretu. Apie tai ji 2019 m. buvo rašiusi krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės dienraštyje „XXI amžius“ Nr. 19(2336).

Šios pagrindinės mintys buvo išsakytos 2020 m. lapkričio 30 d. konferencijoje „Laidotuvių tradicijų kaita Lietuvoje: raiška ir prasmė“, kuri buvo s. R. Garnevčiūtės inicijuoto ir Lietuvių katalikų religinės šalpos paremto projekto „Krikščioniškojo sąmoningumo stiprinimas katalikų laidotuvių apeigose“ dalis. Projektu siekiama sąmoningai priimti mirties reiškinį ir aptarti laidotuvių apeigų prasmę, kad krikščioniškoji amžinojo gyvenimo žinia padėtų skleisti evangelijos žinią gyviesiems.

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


6 gegužės, 2021

Nuo šiol šalies mokyklos galės rinktis dar vieną naują profilaktinio testavimo būdą – savikontrolės tyrimus. Tirtis savikontrolei skirtais greitaisiais antigenų […]

„General Financing banko“ Rizikos valdymo departamento direktorius Eimantas Palionis
5 gegužės, 2021

Lietuvoje palaipsniui laisvėjant karantino sąlygoms, finansų specialistai optimistiškų nuotaikų įžvelgia ir šalies gyventojų finansiniuose sprendimuose. Pastebima, kad pandemijos pradžioje vyravusi […]

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.
5 gegužės, 2021

Gegužė Lietuvos jūrų muziejuje prasidėjo fantastiškai – laiko kapsulės, perkeliančios jos lankytojus į 2050-uosius, atvėrimu. Ši kapsulė – ekokubas jau […]

5 gegužės, 2021

Pratęsiama atranka į Vaikų tarybą. Birželio 1-oji bus paskutinė diena, kuomet galima siųsti anketas ir sudalyvauti atrankoje į šią dvejus […]

5 gegužės, 2021

Į kontaktinį mokymą nusprendusios grįžti mokyklos 5-11 klasių mokinius antigenų testais galės tikrinti ugdymo įstaigose. Sveikatos apsaugos ministerijai pakoregavus nuostatus […]

5 gegužės, 2021

Praėjusią savaitę šalyje šiek tiek išaugo bendras protrūkių skaičius. Iš viso buvo fiksuoti 364 aktyvūs COVID-19 ligos protrūkiai, o savaitę […]

5 gegužės, 2021

Gegužės 4-ąją Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 6-ojoje komandoje buvo surengtas iškilmingas renginys, skirtas Šv. Florijono dienai paminėti. „Man didelė garbė […]

Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM šv. Mišiose pradedant Marijai skirtą mėnesį džiaugiasi į atsinaujinusią Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Baziliką grįžusiu stebuklais garsaus Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslo sugrįžimu / Rugilės Duliūtės nuotr.
4 gegužės, 2021

Gegužės 1-ąją, pradedant Marijai skirtą mėnesį, į atsinaujinusią Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Baziliką grįžo stebuklais garsus Švč. […]

4 gegužės, 2021

Neringos savivaldybė kartu su Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešąja biblioteka skelbia stipendijos rašytojui, reziduojančiam Tarptautiniame vertėjų ir rašytojų centre, konkursą. […]

Prie savo sukurto kryžiaus kalba Vidas Cikana / Inesos Bagdanavičienės nuotr.
4 gegužės, 2021

Gegužės 2 dieną Lukšių kapinėse iškilo kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra. Tai ilgamečio Lukšių seniūno, skulptoriaus Vido Cikanos dovana seniūnijai ir […]

Fotografijos dirbtuvės
4 gegužės, 2021

 Ar teko girdėti, kad varškė gali tapti puikiu pagrindu nuotraukai ant stiklo išgauti? O panaudojus tam tikrą techniką ant surūdijusios […]

Regionunaujienos.lt nuotr.
4 gegužės, 2021

Didžiąją daugumą Lietuvos gyventojų galimybė tiesiogiai rinkti merus paskatintų dalyvauti vietos savivaldos rinkimuose. Tai atskleidė Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) užsakymu […]

4 gegužės, 2021

Pagerbti savąjį kraštą garsinusius ir garsinančius kūrėjus – žmogiškoji priedermė, atminimo ženklas,  padėka  už jų indėlį.  Radviliškio žemė išaugino daug  […]

4 gegužės, 2021

2021-ųjų Lietuvos kultūros sostinė Neringa, savo visų metų programą žyminti šūkiu „Neringa – kultūros sala“, gegužės 8–19 d. keliasi į […]

3 gegužės, 2021

Koronaviruso sukelta pandemija, būtinybė izoliuotis, draudimai keliauti tarp savivaldybių ypač skaudžiai kirto keleivių vežėjams autobusais. Per pirmąją koronaviruso pandemijos bangą […]

3 gegužės, 2021

Per praėjusias 3 paras šalies ugniagesiai gelbėtojai vyko gesinti 118 gaisrų ir atliko 112 gelbėjimo darbų. Viename iš gaisrų žuvo […]

3 gegužės, 2021

Šiandien  12 val. 39 min. buvo gautas pranešimas apie degantį pastatą ir sprogimą akcinėje bendrovėje „Klaipėdos mediena“. Gaisrą gesinti išskubėjo […]

R. Dačkaus nuotr.
3 gegužės, 2021

Gegužės 3-iosios Konstitucijos 230-ųjų metinių minėjimo ceremonija Lenkijos sostinėje Varšuvoje prasidėjo nuo šventinių Lietuvos ir Lenkijos Prezidentų kalbų bendrame Lietuvos […]

Gegužės 3 d. Konstitucijos priėmimas, Kazimiero Voiniakovskio paveikslas
3 gegužės, 2021

1791 m. gegužės 3-iąją priimta Konstitucija yra pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje. Lietuvos Respublikos Seimas, taip […]

30 balandžio, 2021

Nuolatiniai trumpalaikiai suplanuoti susitikimai savaitgaliais, per šventes ar atostogas, globos įstaigoje augančiam vaikui yra neįkainojami. Tai vadinama laikinu vaiko svečiavimusi. […]