Svetinguose namuose – kasmet jubiliejai
Liepos 20 dieną 90-ojo jubiliejaus sulaukė garbus ignalinietis, mokytojas Vytautas Bilkis. Jubiliatą jo namuose Ignalinos Atgimimo gatvėje aplankė, sveikino ir kartu su žmona Pranute bei dukra Dalia atminimo nuotraukai sustojo savivaldybės meras Laimutis Ragaišis, vicemeras Imantas Umbražiūnas, seniūnas Valentinas Rumbutis. Vytautui linkėta stiprios sveikatos ir gražaus kelio iki kito jubiliejaus.
Na, o šiluma ir vaišėmis dosnūs svetingų namų šeimininkai džiaugėsi svečiais, kuriuos vis savais vadino. Ir kaip kitaip – su mero ir vicemero tėveliais jie kartu dirbo, bičiuliavosi, todėl ir prisiminimai lyg upe liejosi. Bendrų pažįstamų likimai aptarti, pavaikščiota per gyvenimą susipynusiais takais ir keliais.
Vytautas Bilkis gimė 1933 m. Antalksnėje, šeimoje buvo vyriausias iš trijų sūnų. Jie gyveno Lietuvos pusėje, kita kaimo dalis jau priklausė Lenkijai. Antalksnėje baigė pradinę mokyklą, paskui Linkmenyse – septynmetę. Toliau mokslo kelias vedė Ignalinon, čia ,,ant buto“ gyveno, jokių bendrabučių juk nebuvo. Senojoje mokykloje, kur dabar pasienio tarnyba, baigė vidurinę, tuomet 11-ka klasių. Jų klasėje mokėsi vieni berniukai – net 45, kitoje – panašiai tiek mergaičių, trečioji klasė buvusi mišri. Jau mokykloje pasižymėjo kaip puikus sportininkas, bėgikas, tapo Lietuvos jaunių lengvosios atletikos čempionu. Vytautas dabar juokiasi, kad vienoje klasėje tris metus sėdėjo, todėl mokyklą jau visai suaugęs baigė. Buvo sunkus laikas, vienus metus mokytojas susirgo, jo niekas nepakeitė, paskui karas sutrukdė. Atsimena, kaip vokiečiai per pievas, per laukus pravažiuodavo, Šiliniškėje susišaudymai vyko, o kartą bepjaunant rugius lėktuvas praskrido ir kulkosvaidžio seriją šalia paleido – viskas aplink tik parūko.
Pranutė Vytautą įkalbėjo fizinio lavinimo mokytoju tapti. To jis niekada ir nesigailėjo. Po studijų, nuo 1956-ųjų, bene visur kartu dirbo. Vytautas direktoriavo ir mokyklų statybas organizavo Šiūlėnuose, Kazitiškyje, paskui Mielagėnuose buvo vakarinės mokyklos vedėjas. Abu mokytojavo ir Ignalinoje, Vytautas dar dirbo Švietimo, Kultūros skyriuose, teko ir partinės veiklos paragauti. Patirties daug ir įvairios, bet svarbiausia, kad visada siekė padorumą išsaugoti, ne postus, o savo šeimą ir santykius su žmonėmis didžiausia vertybe laikė.
Pasakoti tik apie Vytautą niekaip neišeina, nes jis su savo gyvenimo antrąja pusele, žmona Pranute visur kartu, visur abu – mokėsi, studijavo, tose pačiose mokyklose dirbo. Iškart po vestuvių apsigyveno Ignalinoje, įdomią istoriją saugančiuose, dar XX a. pradžioje statytuose Pranutės tėvų namuose, kuriuos puoselėja iki šiol. Jau neužilgo 70 metų santuokos sukaktį minės. Tai bus jų Palaimintosios arba dėkingumo vestuvės. Tų švenčių Pranutės ir Vytauto namuose tikrai netrūksta. Užauginę dukrą ir sūnų, sulaukę šešių anūkų ir keturių proanūkių, jie vien savo šeimos daugiau nei 20 žmonių prie stalo susodina.
Praeitų metų rudenį 90-mečio proga buvo pasveikinta Pranutė, save pačia vyriausia tikrąja ignaliniete vadinanti. Tuomet Vytautas juokavo, kad jam reikės kurį laiką su vyresne už save žmona gyventi, tačiau tie mėnesiai lėkė ir pralėkė – ir štai jie vėl abu vieno garbingo amžiaus, abu juostomis pasipuošę (ir Pranutė savąją ta proga užsirišo). O tokio amžiaus, šiaip į nuotrauką pažiūrėjęs, tikrai niekas šiai porai neduotų. Kai dar pamatai jų išpuoselėtą aplinką, daržus ir žydinčius gėlynus, kieme stovintį automobilį, o veiduose plačias šypsenas, tai imi ir pagalvoji, kad šiuos žmones Dievulis labai myli. Ir jie maldos neužmiršta, sekmadieniais gražiai pasirėdę vis į bažnytėlę nueina.
Gera ir šviesu buvo dar kartą pasisvečiuoti šių žmonių namuose. Tiesiog negalėjai atsižiūrėti ir atsiklausyti. ,,Jūs mums esate pavyzdys, kaip reikia vienas kitą ir gyvenimą mylėti, santuoką ir šeimą branginti…“,– linkėdamas smagios dar laukiančios šventės atsisveikinant sakė ir už gražų vakarą dėkojo meras L. Ragaišis.
