Tarp ežerų ir kalvų – rašytojų rezidencija „Parašyta Molėtų krašte“
Molėtų kraštas dar kartą įrodė, kad literatūra gimsta ne tik knygų lentynose, bet ir ten, kur susilieja gamta, tylos akimirkos bei gyvi susitikimai su mažų miestelių žmonėmis. Rugpjūčio viduryje čia tęsėsi jau penktoji rašytojų rezidencija „Parašyta Molėtų krašte“, subūrusi keturias skirtingus kūrybinius pasaulius atstovaujančias autores.
Rūta Vyžintaitė-Lajienė, Aistė Šopienė, Vitalija Maksvytė ir Agnė Cesiulė – šios rašytojos nuo rugpjūčio 11 d. visą savaitę kūrė ir gyveno Molėtų krašte, Girsteitiškyje, o jų darbams foną kūrė nenuspėjamos vasaros dienos, ežerų žydrynė ir pokalbiai su vietos žmonėmis.
Literatūros popietė Dapkūniškiuose: klausimai, kurie atveria rašytojo vidų
Rugpjūčio 12-ąją mažytė Dapkūniškių biblioteka prisipildė literatūra. Skaitytojai rinkosi pasiklausyti kūrėjų tekstų, tačiau patyrė šį tą daugiau – atvirą, gyvą pokalbį su autorėmis. Rezidencijos kuratorius Juozapas Blažiūnas autorėms uždavė intriguojantį klausimą:
„Kuo būtumėte, jei jūsų gyvenime neliktų rašymo?“. Tai tapo savotiška durų rankena į jų vidinius pasaulius:
„Turbūt vis tiek pasilikčiau prie kalbų – juk jau esu ispanų kalbos mokytoja. Bet rašymas man kaip kvėpavimas, sunku įsivaizduoti, kad jo neliktų,“ – sakė rašytoja Aistė Šopienė, kuri pirmąją savo knygą parašė įkvėpta Meksikoje patirtų išgyvenimų. Jai pritarė ir poetė Rūta Vyžintaitė-Lajienė, skaičiusi poeziją iš savo debiutinės knygos „Liuksemburgo jūra“. Rūta pasidalijo, kad Molėtai jai itin artimi – čia gyveno jos senelis, piešimo mokytojas Aleksandras Vyžintas, todėl grįžimas į šį kraštą tampa tarsi kelione atgal prie šaknų. O Vitalija Maksvytė, daugelį metų leidyklose lydėjusi kitų autorių knygas, dabar drąsiai stoja į kūrėjų gretas: „Dabar labiausiai noriu rašyti pati,“ – prisipažino ji. Autorė atskleidė, vieną rezidencijos rytą pradėjusi šokiu ant lieptelio – tas judesys, anot jos, netikėtai įsiveržė į dar tik gimstantį tekstą.
Kūryba po atviru dangumi
Vos po kelių dienų, rugpjūčio 14-ąją, literatūra persikėlė į kitą erdvę – prie Mindūnų apžvalgos bokšto. Čia gamta ir kūryba susiliejo į vieną. Saulė žaidė ant Baltųjų Lakajų ežero paviršiaus, paukščių balsai pynėsi su eilėmis ir prozos fragmentais, o klausytojai, susėdę ant suolelių, klausėsi tekstų, gimusių iš kelionių, vaikystės ir šviežių įspūdžių Molėtuose.
– „Važiuodama čia maniau, kad rašysiu rimtą prozą. Bet kai prasidėjo kalneliai link sodybos, supratau, kad gimsta visai kita istorija – linksma pasaka vaikams apie senelį,“ – pasakojo Vitalija Maksvytė, sukeldama šypsenas susirinkusiesiems.
Rašytoja Agnė Cesiulė, savo tekstus iki šiol publikavusi tokiuose leidiniuose kaip „Šiaurės Atėnai“, dar tik ruošia leidybai savo pirmąją knygą, tačiau neslėpė, kad rezidencija Molėtuose jai tapo stipriu postūmiu – čia gimė naujų idėjų, dialogai tarp kitų kūrėjų įkvėpė naujiems darbams.
Tokios akimirkos parodė, kaip kūryba gali keistis tą pačią akimirką – įkvėpta gamtos ir šalia esančių žmonių.
Literatūra kaip tiltas
Kiekvienai iš rašytojų Molėtai tapo savaip ypatinga vieta. Vienai – tai nostalgiškas grįžimas prie šeimos istorijų, kitai – pirmas susitikimas su kalvotu kraštovaizdžiu po gimtosios Klaipėdos lygumų. Trečiajai – tai erdvė atrasti save rašyme, kai ilgus metus buvo tik kitų autorių tekstų palydovė, ketvirtajai – tai pradžia ir postūmis rašytojos kelyje.
„Šios rezidencijos metu matau, kaip rašytojai susilieja su aplinka. Būna momentų, kai staiga stoja tyla – bet ta tyla kupina kūrybos. Joje gimsta tekstai,“ – pastebi rezidencijų kuratorius Juozapas Blažiūnas.
Šių metų rezidencija paliko aiškų pėdsaką – ji parodė, kad literatūra nėra tik knygos puslapiai. Tai gyvas ryšys tarp kūrėjo ir skaitytojo, tarp vietos istorijų ir naujai gimstančių tekstų.
