Jubiliejinė kūrybos paroda – lyg Ignalinos krašto šventė

Tiek jau kelio gražiai nuėjus

Tiek sušildžius kūryba širdžių,

Ar kada patikėt galėjai,

Kad pasaulis pavirs paukščiu,

Kad gyvens jis tavo krūtinėj

Kad giedos ir suteiks jėgų.

Mūsų dienos ne begalinės,

Bet gyvenimas – be pakraščių…

Ignalina gali didžiuotis išauginusi ir turėdama talentingą kūrėją – profesionalią dailininkę, mokytoją Nijolę Trinkūnienę. Jos kelias paženklintas ne tik spalvingais kūriniais, bet ir meile žmogui, gimtajam kraštui, tradicijoms, liaudies menui. Menininkė jau ne vieną dešimtmetį savo darbais, parodomis ir pedagogine veikla praturtina Ignalinos kultūrinį gyvenimą, o jos kūrybinė energija vis atranda naujų išraiškos formų. Nuostabūs ne tik moters paveikslai, bet ir margučiai, karpiniai, dirbiniai iš molio ir vilnos. Rugsėjo 18 d. Ignalinos krašto muziejuje pristatyta asmeninį jubiliejų vainikavusi 49-oji paroda „Dėkoju gyvenimui ir Dievui“. Tai lyg gražus sustojimas kūrybiniame kelyje ir meniška padėka už Aukščiausiojo  meilę ir vedimą, už sutiktus žmones, patirtus išgyvenimus, pamokas, o svarbiausia – galimybę kurti ir savo pasauliu dalytis su kitais. Parodos pavadinimas tarsi apibendrina menininkės santykį su gyvenimu, Dievu ir kūryba – dėkingą, jautrų, kupiną tikėjimo, šviesos ir grožio.

,,Esu dėkinga, kad mane užaugino Ignalinos kraštas. Čia mano akys išmoko matyti besikeičiančias dangaus spalvas, ežerų ramybę, miškų gilumą, žiedų švelnumą, laukų platybę… Gimtinė man nėra tik gražus peizažas. Tai mano vaikystės prisiminimai, mano šaknys, mano namai. Visada džiaugiuosi galėdama pristatyti Ignalinos kraštą, žmonėms dovanoti puokštę šviesių spalvų ir pačių geriausių jausmų…“,– kalbėjo parodos autorė, Ignalinos rajono švietimo ir sporto paslaugų centro Dailės studijos vadovė, mokytoja ekspertė ir 2019 m. Lietuvos Metų mokytoja. Kasmet apie 90 vaikų Ignalinoje lanko Dailės studiją. Ne vienas jos mokinių yra žinomas meno pasaulyje.

Kiekvienoje parodoje Nijolė vis prisimena savo šaknis, tėvelius, kurių gana anksti neteko, vaikystę Triburčių kaime, sunkius darbus ir maudynes Dysnos upėje, pirmuosius piešinius spalvotais pieštukais, o paskui  savo ieškojimus – nuo fizinio lavinimo ir geografijos specialybės  iki dailės mokytojos. Šįkart jos gyvenimo ir kūrybos kelią apžvelgė muziejininkė Agnė Galatiltienė.

,,Man ši paroda išskirtinė – pirmą kartą eksponuoju ir tapybą, ir keramiką, ir tautodailės darbus kartu…“,– sakė dailininkė ir pasakojo, kaip visi šie  menai atsirado jos gyvenime. Ilgą laiką dirbo su keramike Aldona Jakubovskiene, pas ją vis užsukdavo ,,pasikeramikuoti“. Iš to laiko liko mielų kūrinėlių. Nijolės tėvelis buvo žinomas vilnos vėlėjas. Ji pati vilna susidomėjo daug vėliau, po vienų mokymų, kai pamatė, kad veltinis gali būti  labai spalvingas.  Iš vaikystės atriedėjo ir noras margučius marginti. Šimtai jų sukurta, po įvairias parodas išvežiota. Nijolė rengia smagias margučių ir užuolaidėlių karpymo edukacijas. Nors pačiai karpyti, kaip prisipažino, gal mažiausiai patinka. Raštą sukurti, sukomponuoti – čia jau kas kita. Žinoma, užvis mieliausia ir mylimiausia moters širdžiai tapyba, tai jos pasaulis, jausmai ir gyvenimo grožis. O paveiksluose dažniausiai žydi ryškiaspalvės gėlės, driekiasi gimtinės pievos, laukai, puikuojasi gražiausios bažnyčios, dvarai ir tokios mielos kaimų sodybėlės. Yra ir keletas abstrakčių darbų, tačiau jiems dailininkė vis pritrūksta laiko, vis pavilioja aplink matomas grožis. 

Dailė Nijolę visada lydėjo. Nuo mažens piešimui ji rinkosi ryškias, sodrias spalvas. Ir pati yra ryški. Dailininkė tapo ir akrilu, bet labiausiai mėgsta aliejinius dažus. Su aliejine tapyba kažkada ją supažindino švenčioniškis kūrėjas Algimantas Kadzevičius. Tuomet dar trūko reikiamų žinių, įgūdžių, kurie atėjo per bandymus ir eksperimentus. Dievo duotą talentą irgi reikia auginti.

Trinkūnienės tapyba gražiai draugauja su poezija. Parodos pristatyme skambėjo Linos Kovalevskienės, Giedrės Mičiūnienės, Nijolės Čepulytės-Menčinskienės eilės, ir autorių, ir pačios Nijolės skaitomos. Jautri ta eilėraščių ir paveikslų meniška giminystė. Vaizdas pagimdo žodį, o žodis atkartoja ir papildo vaizdą, dovanodamas jam naują gyvenimą. Ten, kur kūryba, ten ir Dievo šviesa, nes nieko žmogus neturi, ko nebūtų gavęs iš Aukščiausiojo. Tik tikėjimas ir amžinybės viltis suteikia prasmę gyvenimui ir kūrybai.

,,Aš taip ir matau mažą mergaitę iš Triburčių kaimo, kurią Dievas vedė, globojo ir jos ranką tapant  paveikslus vedžiojo…“,– sveikindamas Nijolę ir dėkodamas už jos darbus Ignalinos kraštui sakė savivaldybės vicemeras Vaidotas Židanavičius. Daug šiltų žodžių parodos autorei išsakė Seimo nario B. Ropės patarėjas Gintautas Kindurys, savivaldybės tarybos narys Henrikas Šiaudinis,  Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja Gražina Mackonienė, Kultūros centro, Viešosios bibliotekos direktorės Asta Sieliūnienė ir Loreta Aleknienė, Miko Petrausko muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotoja Aldona Čeponienė, Švietimo pagalbos tarnybos vadovė Rima Cibulskienė, Švietimo ir sporto paslaugų  centro metodininkė Tatjana Leškevičienė ir kt. įstaigų atstovai, kolegos, patys artimiausi žmonės, draugai ir bičiuliai, Nijolės talento gerbėjai. Nusitęsė ilga sveikintojų eilė.

,,Ignalinos kraštas – tai mano savastis. O jo žmonės – patys brangiausi.  Man labai svarbu ir gera matyti tiek daug atėjusių į parodą…“,– sakė autorė. Renginys užtruko, nes kiekvienam sveikinusiam ji vis turėjo ką gražaus pasakyti, už ką pagirti, kažką malonaus prisiminti.  Nijolė dėkojo savo sūnui Tomui, marčiai Eimantei, dėkojo už širdies džiaugsmą anūkytę Emilytę, sesutei Laimutei – už meilę, pagalbą ir rūpestį. Džiaugėsi matydama krikšto dukrą Editą, pusseserę Astą, į parodą atėjusius savo mylimus mokinius. Dėkojo ir ją pagerbusiems valdžios, švietimo, kultūros įstaigų atstovams, bendradarbiams, iš toliau atvykusiems pažįstamiems kūrėjams bei  visam būriui savo širdies draugių. Dėkojo muziejaus direktorei ir muziejininkams už taip gražiai išeksponuotą parodą, dovanėles įteikė ir tik ką nutapytą paveikslą padovanojo.  Stebėdamas iš šono, gali pasakyti, kad parodos pristatymas buvo ne šiaip įprastas renginys, o viso Ignalinos krašto ir dar plačiau džiaugsminga šventė, kurioje nesustojamu srautu tekėjo upė gėlių, linkėjimų ir padėkų, apsikabinimų, dar juoko ir ašarų, poezijos posmų ir pokalbių lyg iš draugių virtuvės… Nijolė sakė: ,,Tokia jau esu, nemoku emocijų suturėti, mano ašaros arti padėtos…“.

Ši paroda – tai iš atskirų detalių sudėliotas pasakojimas apie šypseną ir grožį nešančią moterį, daug patyrusią ir nuveikusią, Dievo apdovanotą ir savo išskirtine asmenybe, veikla žmonių meilę pelniusią. Apie mokytoją, dalijančią žinias ir patirtį, auginančią, skatinančią ir vis naujus perliukus atrandančią. Apie kūrėją, kurios darbai kalba spalvomis, formomis ir raštais, skleidžiama šviesa bei šiluma. Ir apie prasmingą gyvenimą, už kurį Nijolė nuoširdžiai dėkoja.