Mobiliosios vaistinės regionuose: ar vaistinė turėtų atvažiuoti pas žmogų?

Pastarosiomis dienomis Lietuvoje diskutuojama apie sveikatos apsaugos ministro Lino Kukuraičio iškeltą ligoninių vaistinių idėją. Tačiau tai ne vienintelė su vaistų prieinamumu susijusi tema. Seime jau ne kartą svarstytas ir pasiūlymas įteisinti mobiliąsias, arba išvažiuojamąsias, vaistines.

Idėja iš pirmo žvilgsnio atrodo patraukli: jeigu atokesnėje vietovėje gyvenančiam žmogui sunku pasiekti vaistinę, galbūt vaistinė turėtų atvažiuoti pas žmogų?

Apie mobiliųjų vaistinių idėją rugpjūčio 12 d. pranešime žiniasklaidai diskutavo Seimo narys S. Čaplinskas, iškėlęs klausimą, ar prieš pasirenkant konkretų sprendimą nereikėtų tiksliau įvardyti pačios problemos.

Tai nėra nauja diskusija. 2024 m. Vyriausybė iš esmės pritarė Farmacijos įstatymo pakeitimo projektui, kuriuo buvo siūloma įteisinti išvažiuojamąsias vaistinės paslaugas, nors kartu pasiūlė projektą tikslinti. Vėliau pozicija pasikeitė – 2025 m. rengiant naują Vyriausybės išvadą jau buvo siūloma projektui nepritarti.

Kas pasikeitė? Ar problema tapo mažiau aktuali? O gal atsirado kitų būdų ją spręsti?

Problema egzistuoja. Bet kokia ji?

Valstybės kontrolė dar 2023 m., atlikusi vaistų prieinamumo auditą, konstatavo, kad trūksta veiksmingesnių priemonių fiziniam vaistų prieinamumui gerinti. Auditoriai rekomendavo Sveikatos apsaugos ministerijai kartu su socialinės apsaugos specialistais, ekspertais ir socialiniais partneriais įvertinti alternatyvias fizinio vaistų prieinamumo priemones, ypač regionuose.

Tačiau egzistuoja ir kita medalio pusė. Lietuvoje vaistinių tinklas, vertinant tarptautiniu mastu, yra labai tankus. Vyriausybės pateiktais duomenimis, 2023 m. 100 tūkst. gyventojų Lietuvoje teko 47 vaistinės, kai Europos Sąjungos vidurkis buvo 32, o EBPO šalyse – 28.

2025 m. liepą Lietuvoje veikė 1241 visuomenės vaistinė. Pirminiais Vilniaus universiteto tyrimo duomenimis, vidutinis atstumas iki vaistinės, vertinant pagal Lietuvos pašto kodus, siekė 2,3 kilometro. Tačiau regionuose situacija gali būti visiškai kitokia. Pavyzdžiui, Ignalinos rajone vidutinis atstumas iki vaistinės siekė 10,1 kilometro.

Ar tai reiškia, kad vaistų prieinamumo problemos nėra? Nebūtinai.

Nacionalinis vidurkis neparodo, kaip vaistinė pasiekiama konkrečiam žmogui. Dešimt kilometrų automobilį vairuojančiam gyventojui gali būti nesunkiai įveikiamas atstumas. Tačiau vienišam vyresnio amžiaus žmogui, neturinčiam automobilio ir gyvenančiam vietovėje, kur viešasis transportas kursuoja retai, toks atstumas gali tapti rimta kliūtimi.

Todėl pirmiausia reikėtų žinoti ne tik bendrą vaistinių skaičių, bet ir realų farmacinės paslaugos prieinamumą.

Kur yra vadinamosios baltosios zonos? Kiek jose gyvena žmonių? Kiek jų yra vyresnio amžiaus ar riboto mobilumo? Kiek gyventojų reguliariai vartoja receptinius vaistus? Ar jie turi realią galimybę pasiekti vaistinę?

Tik atsakius į šiuos klausimus galima racionaliai pasirinkti tinkamiausią sprendimą.

Vaistinė ant ratų – ne vienintelė alternatyva

S. Čaplinsko teigimu, nustačius konkrečias vietoves, kuriose žmonėms sunku gauti vaistų, mobilioji vaistinė nebūtinai turėtų būti vienintelis atsakymas.

„Vienoje vietovėje geriausias sprendimas gali būti mobilioji vaistinė. Kitoje – vaistų pristatymas į namus. Trečioje – geresnis transportas iki esamos vaistinės. Dar kitur – nuotolinės farmacinės paslaugos derinimas su vaistų pristatymu ar socialine pagalba“, – teigia Seimo narys.

Pasak jo, diskusijoje svarbu vertinti ne pačią priemonę, o tai, ar ji iš tiesų išsprendžia konkretaus žmogaus problemą.

„Tikslas juk nėra turėti mobiliąją vaistinę. Tikslas – kad žmogus laiku gautų jam reikalingą vaistą ir profesionalią farmacinę pagalbą“, – pabrėžia S. Čaplinskas.

Tai svarbus skirtumas. Mobili vaistinė gali būti viena iš priemonių, tačiau pats jos įteisinimas savaime dar nereiškia, kad vaistų prieinamumo problema bus išspręsta.

Ar mobilioji vaistinė nepakenktų mažoms vaistinėms?

Svarstant naują paslaugą reikėtų vertinti ne tik jos naudą, bet ir galimą šalutinį poveikį.

Jeigu mobilioji vaistinė pradėtų reguliariai aptarnauti teritoriją, kurioje dar veikia nedidelė stacionari vaistinė, dalis jos klientų gali persikelti į mobiliąją paslaugą. Jeigu dėl to vietos vaistinė taptų ekonomiškai neperspektyvi ir užsidarytų, galėtų atsirasti paradoksali situacija – priemonė, skirta vaistų prieinamumui didinti, ilgainiui jį sumažintų.

Tokį pavojų yra įvertinusi ir Vyriausybė, argumentuodama, kad išvažiuojamoji vaistinės paslauga galėtų paveikti esamų vaistinių veiklos tvarumą.

Todėl mobilioji vaistinė neturėtų tapti tiesiog dar vienu komerciniu formatu. Jeigu tokia paslauga reikalinga, jos paskirtis turėtų būti aiški – užpildyti tas vaistų prieinamumo spragas, kurių esamas vaistinių tinklas ir kitos priemonės neišsprendžia.

Kiek kainuotų vaistinė ant ratų?

Dar vienas klausimas, kurio nereikėtų vengti, – kiek tokia paslauga kainuotų.

Sveikatos sistemos pinigai, specialistų darbo laikas ir infrastruktūra yra riboti. Tai, ką skiriame vienai priemonei, tuo pačiu metu nebegalime skirti kitai.

Todėl neužtenka įrodyti, kad mobilioji vaistinė būtų naudinga. Reikėtų palyginti, ar už tuos pačius pinigus tai pačiai žmonių grupei nebūtų galima suteikti dar geresnės paslaugos kitu būdu.

Galbūt kai kur efektyviau būtų organizuoti vaistų pristatymą į namus? Kitose vietovėse – užtikrinti transportą iki artimiausios vaistinės? Dar kitur galėtų būti tikslinga subsidijuoti jau veikiančios vaistinės paslaugas.

Tai nėra argumentas prieš mobiliąsias vaistines. Tai argumentas už sprendimus, paremtus realiais duomenimis.

Gal verta mobiliąsias vaistines išbandyti?

S. Čaplinsko vertinimu, kategoriškas atsakymas „už“ arba „prieš“ šiuo metu nebūtų pats produktyviausias kelias. Jeigu duomenys parodytų konkrečias vietoves, kuriose esamos priemonės neveikia, būtų galima svarstyti ribotą mobiliųjų vaistinių pilotinį projektą keliuose skirtingo tipo regionuose.

Tačiau prieš pradedant tokį projektą reikėtų aiškiai sutarti, kaip bus vertinamas jo rezultatas.

„Ne kiek kilometrų nuvažiavo automobilis ir ne kiek kartų jis sustojo, o kiek žmonių, kurie anksčiau turėjo realią prieinamumo problemą, gavo reikalingus vaistus“, – vieną iš galimų vertinimo kriterijų nurodo Seimo narys.

Jo teigimu, taip pat reikėtų vertinti vieno žmogaus aptarnavimo kainą, ar pagerėjo gydymo tęstinumas, ar paslauga pasiekė būtent tuos žmones, kuriems jos labiausiai reikėjo, ir ar dėl jos nenukentėjo jau veikiančios vietos vaistinės.

Tuomet po metų būtų galima spręsti ne pagal nuomones ar politinius argumentus, o pagal realius duomenis.

Gal diskutuojame apie per siaurą klausimą?

Per trumpą laiką viešojoje erdvėje pradėjome kalbėti ir apie ligoninių vaistines, ir apie mobiliąsias vaistines. Vienu atveju klausiame, kam turėtų priklausyti vaistinė, kitu – kur ir kokia forma ji turėtų veikti.

Abu klausimai svarbūs. Tačiau už jų slypi dar platesnė problema – kokios farmacinės paslaugos šiandien iš tiesų reikia Lietuvos gyventojui?

Vaistas nėra paprasta prekė, o vaistinė – ne vien vieta, kurioje pasiimama vaistų dėžutė. Senstant visuomenei, daugėjant lėtinių ligų ir žmonių, vienu metu vartojančių kelis ar net keliolika skirtingų vaistų, vis svarbesnės tampa vaistų sąveikos, jų dubliavimas, tinkamas vartojimas, gydymo režimo laikymasis ir profesionali farmacinė konsultacija.

Todėl diskusija apie mobiliąsias vaistines galėtų būti gera proga pažvelgti plačiau. Ne tik klausti, kur turi būti vaistinė, bet ir kaip užtikrinti, kad žmogus, nepriklausomai nuo to, kur gyvena, laiku gautų reikalingus vaistus ir kokybišką farmacinę pagalbą.

Galbūt atsakymas vienur bus vaistinė ant ratų, kitur – vaistų pristatymas į namus, o dar kitur – geresnis susisiekimas su artimiausia vaistine.

Svarbiausia, kad sprendimas būtų pasirenkamas ne todėl, jog jis skamba patraukliausiai, o todėl, kad jis geriausiai išsprendžia konkretaus žmogaus problemą.