29 lapkričio, 2021
Daiva Červokienė | XXI amžius

Tas paslaptingasis Keturiasdešimt Totorių kaimas

Keturiasdešimt Totorių kaime gimusi ir visą gyvenimą gyvenanti Fatima Šantrukova (Ščuckaja) prie netoli mečetės 1997 metais pastatyto paminklinio akmens, minint 600-ąsias totorių apsigyvenimo Lietuvoje metines. Mokytoja gimtajame kaime ji dirbo 31 metus

Vos už 16 kilometrų nuo Vilniaus yra kaimas neįprastu pavadinimu – Keturiasdešimt Totorių. Teigiama, kad tai – viena pirmųjų Lietuvos totorių gyvenviečių, greičiausiai įkurta XIV amžiaus pabaigoje, kai į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę su savo šalininkų likučiais atvyko nugalėtas Aukso Ordos chanas Tochtamyšas. Esą šio kaimo ištakos buvo totorių karių stovykla, vėliau išaugusi ir suformavusi bajorkaimį.

Beje, šiemet, Seimo paskelbtais Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais, šis kaimas sulaukia išskirtino susidomėjimo.

Kaimo ašis – mečetė

Atvykstantys svečiai pažintį su Keturiasdešimt Totorių kaimu paprastai pradeda nuo pačiame jo centre stovinčių medinių maldos namų (mečetės), kurie yra viena iš keturių šiandien Lietuvoje veikiančių musulmonų šventyklų. Pasak totorių bendruomenės pirmininkės Fatimos Buinovskos, dažnai vedančios ekskursijas į šį kaimą atvykstantiems žmonėms, Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė yra pati seniausia, pastatyta dar Vytauto Didžiojo laikais, apie tai rašoma ir ant jos sienos prikabintoje lentelėje. Ši mečetė – vienintelė Lietuvoje, kuri neturi mihrabo – ypatingo mečetės elemento, marmurinėmis ar keramikinėmis plytelėmis išpuoštos nišos sienoje, kuri pažymi kryptį į Meką. Nesvarbu, kuriame pasaulio krašte gyvena tikintieji, jiems būtina melstis veidu į Meką, musulmonų pranašo ir islamo įkūrėjo Mahometo gimtąjį miestą. Mečetės sienas tradiciškai puošia kaligrafiškai arabų kalba užrašytos ištraukos iš Korano (muhirai), jos grindys išklotos margų raštų kilimais, ant kurių meldžiamasi atsiklaupus, lenkiamasi iki pat žemės.

Napoleono žygio į Maskvą metu totorių maldos namai buvo sudeginti. Dabartinė medinė mečetė pastatyta 1815 metais, ne kartą remontuota. Kaip pastebėjo Keturiasdešimt Totorių kaimo totorių bendruomenės pirmininkė, Vilniaus rajono Centrinės bibliotekos filialo vyriausioji bibliotekininkė Fatima Buinovska, šiemet taip pat buvo pakeista dalis mečetės stogo ir vandens latakai, ji perdažyta.

Atskirtos patalpos vyrams ir moterims

Kaip būdinga Rytų religijų maldos namams, vyrai ir moterys čia meldžiasi atskirai. Mečetė padalyta į dvi dalis – vyrų ir moterų. Vyrų dalis didesnė, atskirta nuo moterų pusės siena su niša viduryje, kurią dengia užuolaida. Į mečetę vyrai ir moterys įeidavo pro skirtingas duris, taip yra ir dabar, tik po paskutinės restauracijos vietoj dviejų prieangių padarytas vienas bendras, kurį puošia fotografijų paroda. Nuotraukose – totorių šventikai, Keturiasdešimt Totorių kaimo tikinčiųjų gyvenimo ir švenčių vaizdai.

Beje, nuo 1996 metų Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė yra sakralinės reikšmės valstybės saugomas istorinis ir architektūrinis paminklas. Norint užeiti pasidairyti į Keturiasdešimt Totorių mečetės vidų, derėtų iš anksto susitarti telefonu su bendruomenės pirmininke.

Šio straipsnio autorei Keturiasdešimt Totorių kaime teko lankytis penktadienį, musulmonams šventą dieną, ir pažintį su kaimu pradėti būtent nuo pamaldų mečetėje. Labiausiai nustebino tai, kad jose dalyvavo vos kelios moterys, o vyrų susirinko bent keliolika. Keturiasdešimt Totorių kaimo totorių bendruomenės pirmininkė F. Buinovska pastebėjo, kad taip būna dažnai, nes moterims malda mečetėje nėra privaloma, jos gali melstis ir namuose juos tvarkydamos ir besirūpindamos šeima, o vyrams privaloma, tad jų suvažiuoja nemažai.

Net ketverios kapinės ir paminklinis akmuo

Iš dviejų pusių mečetę supa musulmonų kapinės, vadinamos mizaru, kuriose, kaip teigė kaimo gyventojai, palaidoti šventikai, kariškiai, didikai ir jų šeimos nariai. Dauguma antkapinių akmenų be jokio užrašo, nors kelis kapus jau puošia ir paminklai. Ant jų užrašai rusų, lenkų ir arabų kalbomis.

„Musulmono kapas neturi būti puošnus. Jis apdedamas trimis, penkiomis ar septyniomis 10–15 cm skersmens akmenų eilėmis. Eilių skaičius turi būti neporinis. Geriausia, kad velionis būtų palaidotas ten, kur gimė“, – sakė F. Buinovska.

Keturiasdešimt Totorių kaime yra ketverios kapinės, vienose palaidojimai siekia dar XV amžiaus laikus, jose galima rasti užrašų arabų kalba.

Netoli mečetės 1997 metais pastatytas paminklinis akmuo, minint 600-ąsiais totorių apsigyvenimo Lietuvoje metines.

Tradicijos ragina į kapus ateiti tik su malda

Veikiančios totorių kapinės yra greta mečetės, vos įvažiavus į kaimą, bene ant aukščiausios kalvos visoje apylinkėje. Nemažai kapų juosia trys arba penkios eilės akmenų, gėlių – labai saikingai.

Musulmonų mirusiųjų pagerbimo tradicijos ragina į kapus ateiti tik su malda.

„Musulmonai neturi ir į Vėlines panašios mirusiųjų pagerbimo šventės, savo artimųjų kapus lanko penktadieniais po pamaldų, arba ketvirtadieniais, prieš šventadienį, juos susitvarko. Galiojo nuostata – į kapines reikia eiti tik su malda, net gėlių nebuvo įprasta nešti, ypač dirbtinių. Svarbi taisyklė – į kapines einama tik dieną, sutemus jų negalima lankyti. Pamaldūs senyvo amžiaus musulmonai net piktinasi, kai žmonės kapines lanko sutemus, ant kapų pristato žvakių. Ir mūsų imamas ragino taip nedaryti – laikytis savo tradicijų, neperimti svetimų“, – sakė F. Buinovska.

Totorių bendruomenės pirmininkė pastebėjo, kad žvakės ant musulmono kapo jo artimiesiems rodo, kad jį aplankė buvę bendradarbiai ar draugai krikščionys. Žmonės supranta, kai per Vėlines aplankiusiems tėvo kataliko kapą, norisi aplankyti ir motinos musulmonės kapą. Tai puiku, tik reikėtų tai daryti dar nesutemus ir be žvakių.

Pavadavimo šifruotės

F. Buinovska pastebėjo, kad į šį kaimą atvykstančius žmones labai domina jo pavadinimas. Teigiama, kad pirmieji totoriai šioje vietoje apsigyveno Vytauto Didžiojo laikais, kai jis, grįžęs iš karo, čia apgyvendino totorius. Viena versija teigia, kad jų buvo keturiasdešimt. Kita pasakoja, kad didysis kunigaikštis anuomet dovanojo totoriams žemės ir suteikė privilegiją – išlaikyti savo tikybą bei papročius. Norėdamas, kad jų greičiau padaugėtų, leido daugpatystę. Vienas totorius vedė keturias žmonas, kurių kiekviena vyrui pagimdė po dešimt sūnų! Šie broliai ėmė ir subūrė kaimą, šiandien vadinamą Keturiasdešimt Totorių kaimu. Trečia sako, kad kaime pirmiausia apsigyveno 4 rotmistrai: Sabolis, Laškutis, Bairašas ir Tygušas. Šis padavimas susijęs su nuo seno šiame kaime gyvenusių totorių pavardėmis: Sobalevskiais, Bairaševskiais ir Togošiais.

Beje, pirmas žinomas kaimo pavadinimas kildinamas iš tiurkiško žodžio „kyrk“, reiškiančio keturiasdešimt. Kalbininkai teigia, kad galima ir kitokia pavadinimo kilmės versija, kuri nebūtų susijusi su konkrečiu skaičiumi, o sietųsi su kitu tiurkišku žodžiu „kyrklar“, reiškiančiu gausą, gausybę.

Istorijos detalės

Šis gatvinis kaimas, įsikūręs kalvoje, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas XV amžiaus pirmoje pusėje. Šis bajorkaimis 1550 metais paminėtas lotynų kalba parašytame traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“. Istoriniuose dokumentuose buvo rasta informacijos, kad 1582 metais Keturiasdešimt Totorių kaimas į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystės kariuomenę pristatydavęs 24 raitelius, o 1631 metais – 19.

Remiantis Ašmenos žemės raštininko Jano Kierdėjaus 1631 metais atlikta totorių valdų revizija, teigiama, kad Keturiasdešimt Totorių kaime buvo 42 totorių namai. Carinės Rusijos laikotarpiu kaimas tapo daugiataučiu. Prieš Antrąjį pasaulinį karą atskirų religijų išpažinėjai gyveno skirtingose kaimo pusėse: namai šiaurinėje kaimo pusėje ir prie mečetės priklausė totoriams, o pietinėje kaimo dalyje gyveno krikščionys ir žydai.

Apie šiandieną

Paskutiniojo 2011 metų visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Keturiasdešimt Totorių kaime gyveno 451 žmogus, iš jų 130 totorių. Pasak kaimo totorių bendruomenės pirmininkės, dabar jame gyvena 487 žmonės (rusai, lenkai, lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai), tačiau totorių sumažėjo – liko tik 120.

„Per šimtmečius tie žmonės labai gražiai susigyveno. Pas mus daug šeimyninių ryšių, krikščioniškos ir totoriškos šeimos. Ir tokiose šeimose vaikai paprastai vienas yra musulmonas, kitas – krikščionis. Kol jauni paprastai galvoja, kad tai labai linksma – švenčių dvigubai daugiau, eina ir į bažnyčią, ir į mečetę. O subrendę pajunta nemažai keblumų. Pavyzdžiui, mūsų kapinės yra konfesinės, jose laidojami tik musulmonai, tad mirė moteris musulmonė, palaidos jose, o jos vyras krikščionis bus palaidotas krikščionių kapinėse. Jei musulmonas mirė iki aušros, jį stengiamasi palaidoti tą pačią dieną iki saulėlydžio“, – sakė totorių bendruomenės pirmininkė.

Švenčių daugiau?

F. Buinovska sakė, kad Keturiasdešimt Totorių kaime totoriai švenčia Kurban Bairam (aukojimo šventė), Ramadan Bairam (pasninko pabaiga), Mavlid (pranašo Muhamedo gimimas), Asure Bairam (Naujųjų metų 10 diena pagal mėnulio kalendorių).

„Mūsų kaime totorius per Kalėdas ar Velykas skaldyti malkų tikrai neis – didelė gėda. O per didelę totorių šventę greta gyvenantys krikščionys neis dirbti į daržą“, – pasakojo Fatima, pastebėdama, kad ji gimė ir užaugo Baltarusijos totorių šeimoje. Kiek atsimena, jos tėvų šeimoje Kalėdos ir Velykos taip pat visada buvo švenčiamos.

O pakrypus kalbai apie Ramadano pasninką, F. Buinovska sakė, kad pasninkauja ne visi musulmonai – be vandens ir maisto išbūti visą šviesųjį paros laiką nelengva, ne visi tai gali.

„Jeigu žmogus negali pasninkauti, jei tai kenkia jo sveikatai, jis nuo pasninko atleidžiamas. Yra kelios dienos, per kurias papasninkavęs žmogus taip pat gali gauti nuodėmių atleidimą. O kas nepasninkauja, gal gali pagaminti vakarienę pasninkaujantiems – bus geras darbas. Per Ramadaną visi musulmonai raginami susilaikyti nuo linksmybių, aplankyti ligonius, paaukoti pinigų mečetei ar kapinėms tvarkyti“, – tęsė pašnekovė.

Kuo šie, Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metai, bendruomenei buvo išskirtiniai? Pasak F. Buinovskos, jie sulaukė didesnio susidomėjimo totorių kultūra ir tradicijomis, buvo daug renginių, ekskursijų iš visų šalies regionų, ypač domėjosi muziejų ir bibliotekų darbuotojai ir mokytojai su mokiniais. Pašnekovė tikisi, gal ir kitąmet tas susidomėjimas išliks.

 


Rūta Prusevičienė ir Ieva Tamutytė, D.Matvejevo nuotr.
3 birželio, 2023

„Svarbiausias svertas pasirenkant regioną yra vietos žmonių suinteresuotumas. Ten, kur aktyvus vietos organizatorius, dažniau vyksta Lietuvos nacionalinės filharmonijos koncertai. Paprastai […]

3 birželio, 2023

Šeštadienį, birželio 3-iąją, Seimas istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje iškilmingai paminėtas Sąjūdžio 35-metį. Šiemet sukanka 35-eri metai, kai buvo išrinkta […]

2 birželio, 2023

Aplinkos ministerijos iniciatyva Tauragėje pristatyta menininkės Jolitos Vaitkutės instaliacija „(Ne)amžinos vertybės“. Įspūdingo dydžio tris mėnesius iš sąvartyno šiukšlių kurta žmogaus kaukolės […]

2 birželio, 2023

Visą Lietuvą savo drąsia odisėja per Atlantą sužavėjusio Aurimo Valujavičiaus kelionių akimirkos nugulė į pirmąją keliautojo fotografijų parodą „Nuotraukos iš […]

Gintaro Lukoševičiaus nuotr.
1 birželio, 2023

Tęsdamas tradiciją, skatinančią mėgėjų teatrų veiklą, 2023 m. gegužės 25, 27 ir 28 dienomis Panevėžio rajono Paįstrio kultūros centras surengė […]

1 birželio, 2023

,,Jei esi čia, Tu jau esi Ignalinos istorijos dalis“, – užrašyta ant veidrodinės informacinio stendo pusės. Šis stendas pastatytas Laisvės […]

31 gegužės, 2023

UNESCO būstinėje Paryžiuje Lietuva išrinkta UNESCO nelegalaus kultūros vertybių įvežimo, išvežimo ir nuosavybės teisės perdavimo uždraudimo priemonių konvencijos pagalbinio komiteto […]

Antantės valstybių vadovai paryžiaus taikos konferencijoje tariasi dėl Versalio taikos. Iš kairės: Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas D. L. George’as, Italijos ministras pirmininkas V. E. Orlandas, Prancūzijos ministras pirmininkas G. Clemen
31 gegužės, 2023

Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos – tai sėkmingiausias, drąsiausias Lietuvos užsienio politikos žingsnis XX amžiuje. Kartu tai vienas svarbiausių Lietuvos […]

31 gegužės, 2023

Saulėtą gegužės 24 dienos popietę Panevėžio gamtos mokykloje skambėjo dainos, kvepėjo kava, žolelių arbata, šurmuliavo jaunieji kūrėjai. Trisdešimt antrą kartą […]

30 gegužės, 2023

Gegužės 31 dieną minėsime Laisvės kovotojo, politinio kalinio, ilgamečio Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos ir Garbės pirmininko Antano Lukšos […]

29 gegužės, 2023

„Pakėliau raibą gegulės plunksną – beržynas užkukavo. Pakėliau pilką vieversio plunksną – arimas užgiedojo. O kai pakėliau vargų kryželį – […]

Kanų kino festivalio „Auksinė palmės šakelė“ atiteko J. Triet už filmą „Anatomy of a Fall“. EPA-ELTA nuotr.
28 gegužės, 2023

Šių metų Kanų kino festivalyje „Auksinė palmės šakelė“ įteikta prancūzų režisierei Justine Triet už filmą „Anatomy of a Fall“ („Nuopuolio […]

27 gegužės, 2023

Penktadienio vakarą Panevėžio muzikiniame teatre skambėjo nuostabūs muzikos kūriniai ir gausūs aplodismentai, – vyko festivalio „Už muziką ir vaikystę“ atidarymo […]

26 gegužės, 2023

Panevėžio rajone, Puziniškyje gyvenusios ir kūrusios lietuvių rašytojos, visuomenininkės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija skirta rašytojai, dramaturgei, poetei, žurnalistei Laurai Sintijai […]

26 gegužės, 2023

Šiandien vyko Lietuvos kariuomenės Pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Karaliaus Mindaugo husarų bataliono 28-ųjų Vėliavos įteikimo bei 104-ųjų Lietuvos Nepriklausomybės kovų […]

Kurtuvėnų žirgynas. 2023 m. L. Bimbirienės nuotr.
26 gegužės, 2023

Lietuvos Respublikos Seimas 2023-uosius paskelbė atmintinais Žirgo metais. Minėdamas šiuos metus, Šiaulių regioninis valstybės archyvas parengė virtualią parodą „Šiaulių krašto […]

Bibliotekos nuotr.
26 gegužės, 2023

Radviliškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Kraštotyros-leidybos ir Skaitytojų aptarnavimo skyrių darbuotojos, Turizmo informacijos centro vadybininkė Dovilė ir istorijos mokytoja Aldona […]

25 gegužės, 2023

Įpusėjus 59-ajam tarptautiniam poezijos festivaliui, Vilniaus rotušėje už savo kultūrinę, literatūrinę veiklą, kūrybą Vilniui ir apie Vilnių mero premijomis apdovanoti […]

25 gegužės, 2023

„Mažai Lietuvos istorikams ir visuomenei žinomas faktas yra tai, kad Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) gretose buvo ir lietuvių. Ukrainos istorikas […]

24 gegužės, 2023

2023 m. gegužės 23 d., antradienį, Krokuvos nacionaliniame muziejuje atidaryta tarptautinė paroda „Vilnius–Wilno–Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug istorijų“. Šią […]