Tautodailininkui Adomui Kvasui atminti: skulptūra jam – lyg muzika

„Jei nėra gyvenimo į aukštį, tai galima gyventi į plotį. Kai aplink suaktyvėja chaosas, netvarka, reikia stengtis kuo mažiau savimi užteršti pasaulį… Imi medžio gabalą, pamąstai ir pradedi. Dirbi neskubėdamas, be karštligiškų lenktynių su laiku, neaukodamas sveikatos. Stengiesi išlaikyti giedrią nuotaiką, dvasinę harmoniją“, – yra pasakęs žinomas Šviesios atminties Telšių tautodailininkas Adomas Kvasas, kuriam lapkričio 21-ąją būtų sukakę 100 metų.

A. Kvasas – žymus Telšių tautodailininkas – mirė 2016 metais, tačiau jo palikimas tebegyvas – jo darbai iki šiol žavi liaudies meno gerbėjus. Dešimtmečius gyva jo kūryba, įkvėpta Žemaitijos kultūros ir tautosakos, išlieka įdomi ir aktuali. A. Kvaso drožiniai išsiskyrė autentišku liaudies meno atspindžiu bei gilia simbolika, perteikiančia žemaitišką dvasią. Jo talentas ir indėlis į lietuviškosios tautodailės tradicijas yra vertinamas tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Tautodailininkas gimė Kretingsodžio kaime, Kretingos valsčiuje. Tėvai – Joakimas ir Petronėlė Kontrimienė – Maciūtė Kvasai. 1933 metais pradėjo lankyti Kretingsodžio mokyklą. Dėl ligos baigė tik kelias klases, o pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo metais, 1939-aisiais, jam teko ir piemens duonos paragaut… Vėlesniais metais A. Kvasas dirbo Kretingos dvaro koklinėje.

Pasibaigus karui, tautodailininkas sukūrė šeimą: su salantiške Stanislava Zajančauskaite susituokė 1948 metais, susilaukė sūnų Stanislovo, Viktoro, Ričardo ir dukters Stanislavos, 1949 metais persikėlė gyventi į Salantus. Čia gyvendamas, pradėjo drožinėti. „Įdomu tai, kad A. Kvasas neturėjo jokios meistrystės amato, 1953 metais ryžosi save išbandyti medžio drožyboje: pirmieji drožėjo darbai nebuvo proporcingi, bet įdomūs. Palaipsniui, visi trūkumai buvo ištaisyti, darbai tapo profesionalūs,–“ leidinyje „Medžio drožybos tradicijų tąsa Telšiškių medžio drožėjų darbuose“ apie tautodailininką rašė istorikė Elvyra Spudytė.

Tautodailininkas Adomas Kvasas 1956 metais tapo kandidatu į tuometę Liaudies meno draugiją, siekdamas plėtoti lietuvių liaudies meno tradicijas. A. Kvasas drožinėjo šventųjų skulptūrėles iš monochromo, kurios išsiskyrė detalia raiška ir subtilia estetika. Jis daug klajojo po Žemaitiją, rinkdamas įkvėpimą iš regiono žmonių ir gamtos, o jo kūryba buvo artimai susijusi su krašto kultūra. Menininkas gyveno Kalnėnų, Biržuvėnų, Siraičių kaimuose, kur visuomet liko ištikimas senajai liaudies skulptūros tradicijai. Vėliau persikėlė į Telšius. 

Tautodailininko darbuose dažnai atsispindėjo humoristinės ir optimistinės temos, įnešusios gyvumo ir šilumos į lietuviškąją tautodailę. Humoristinių personažų kūrėjas Adomas Kvasas išsiskyrė išraiškingais, charakteringais herojais, kurių veidai – turtingi emocijomis, o figūros, įgijusios šaržuotą formą, perteikia linksmus, gyvenimiškus epizodus. Nors jo darbai atrodo humoristiniai ir šmaikštūs, gilesnė analizė atskleidžia fantazijos ir komizmo derinį, kuriame susipina grožis ir bjaurastis, juokas ir baimė. A. Kvasas ypač mėgo kurti kaukes – nuo miniatiūrinių suvenyrų iki natūralaus dydžio ar didesnių veido atvaizdų, kurios suteikdavo jo kūrybai mistiško žavesio. Jo 1985 metais išdrožta skulptūra „Drožėjas“ primena patį autorių: sėdintis, praplikęs, su akiniais ir kaukę drožinėjantis menininkas simbolizuoja jo atsidavimą amatui. Adomo Kvaso kūryboje ypatinga vieta teko mitologinėms temoms – vaikystės pasakų, patarlių, padavimų ir legendų motyvai vėl atgydavo jo darbuose, o paslaptingi namų kampai ir voratinkliais apipinti kubilai jam atrodė pilni užslėptos mistikos. 

„Konstruodamas skulptūrą iš vientiso ruošinio, autorius visą kompoziciją užpildo reikšmingomis detalėmis, jo derinyje nėra neužpildytų, tuščių erdvių. Skulptorius geba žiūrovo dėmesį sutelkti į sukurtą temą, įkūnytą kruopštaus rankų darbo“,– apie A. Kvasą rašė Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas. 

Apie tautodailininko asmenybę dar jam gyvam esant dalinosi ir pedagogė bei gidė Elė Kakanauskienė: „Šiaip A. Kvasas uždaro būdo – kompanijos neieško. Jei turi medžio gabalą, tai sėdi namuose ir drožia. Pavykus išdrožti ką nors linksmo ir įdomaus, pasijaučia laimingas“.

Žemaičių muziejaus „Alka“ ekspedicijų apraše atsiduria ir tuometės muziejininkės, Šviesios atmintes Laimutės Valatkienės papasakoti bei užrašyti  prisiminimai apie A. Kvasą: „Gal net nebūčiau pažinusi jo, jei ne tarnybinė užduotis. Tada, 1978 metais, Telšių muziejininkai surengė ekspediciją, kurios tikslas buvo aplankyti 20 Telšių rajono liaudies menininkų, sukaupti jų biografinę kūrybinės veiklos medžiagą. Mano daliai „atiteko“ 3 menininkai, iš kurių vienas buvo Adomas Kvasas. Tuo metu jis gyveno už 3 km nuo Telšių, buvusiame Andrijauskų dvarelyje, Siraičiuose. Nukeliavau ten. Pasiklausiau, kur rasti tokį Adomą Kvasą. Aš jo nebuvau mačiusi, nepažinojau. Tik  muziejuje, kabinete, kuriame dirbau, stovėjo baisinga kipšo skulptūra „Biržuvėnų velnias“, išdrožtas 1972 metais. Žinojau, kad ją buvo padaręs A. Kvasas. Taigi, vykdama spėliojau, koks tai žmogus: ar rasime bendrą kalbą. Menininkas papasakojo apie save, apie savo darbus, kūrybą. A. Kvasas buvo gabus nuo mažens, gabumus paveldėjo iš savo tėvo Joakimo, kuris buvo „visų galų meistras“. Drožė šaukštus, klumpes, mūrijo krosnis, dengė stogus, siuvinėjo kunigams arnotus, divonus. Mama buvo namų šeimininkė, augino vaikus. Nelengvas buvo A. Kvaso gyvenimas, likimas jam siuntė įvairių išbandymų. Pradėjo dirbti 17 metų. Kretingos dvaro koklinėje gamino stalo indus, lėkštes, puodelius. Adomas visada gyveno kukliai. Vienas užaugino savo 4 vaikus. Po žmonos mirties, 1970 metais atsikėlė gyventi į Telšių rajoną. Visada jo gyvenimą šviesino dainos, kūryba, muzika. Tokį Adomą ir pažinau – nuoširdų, šviesų, atvirą, pilną gyvybingumo ir energijos“.

Adomas Kvasas apie save nedaugžodžiavo, buvo kuklus: „Mano, kaip menininko, darbas – kasdienis amatas, neįžvelgiu nieko ypatingo ir paslaptingo. Skulptūra – tai lyg muzika: ji turi paveikti žmogų… Drožinėju iš liepos, tai medis kuris bėgant laikui suakmenėja. Modelių negaminu. Imu peilį, medį ir darbai daugiausiai humoristiniai. Toks aš gyvenime, dėl nieko per daug nesigraužiu. Aš tikiu, kad kažkas tobulai tvarko šį pasaulį, kai žmogus už savo darbus susilaukia atpildo. Vidinė nuojauta nuolat budi, niekas nevyksta šiaip sau“.

Liaudies menininko Adomo Kvaso darbų yra įsigiję Nacionalinis dailės muziejus, Kretingos krašto muziejus, Žemaičių muziejus „Alka“, privatūs asmenys Lietuvoje ir užsienyje. Jis apdovanotas pdėkos raštais už dalyvavimą parodose, liaudies meno puoselėjimą, kūrybinius pasiekimus. 2009 metais tautodailininko 85-mečio proga išleista A. Kvaso kūrybinių darbų knyga „Adomas Kvasas“.