18 spalio, 2021
Daiva Červokienė | XXI amžius

Totoriai Semeliškių miestelyje

Žvilgsnis į Vievio gatvę. Maždaug šioje vietoje gyveno kelios totorių šeimos

Elektrėnų savivaldybė nuo seno yra labai įvairiatautis kraštas, Elektrėnų miestą bei elektrinę statė bent keliolikos tautybių žmonės. Šiame krašte nuo seno gyveno ir nemažai totorių. Tad šiais, Seimo paskelbtais Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais, pasidomėkime totorių gyvenimo pėdsakais seniausiame savivaldybės miestelyje – Semeliškėse. Nors šiandien save totoriais laikančių žmonių tarp Semeliškių gyventojų nėra, semeliškiečių atmintyje šios tautybės žmonių dar yra puikai išlikę.

Nuo kada apsigyveno Semeliškėse?

Enciklopedijos teigia, kad totorių etninė grupė, gyvenanti Lietuvos Respublikoje ir istorinėse Lietuvos žemėse, laikoma viena seniausių Lietuvos tautinių mažumų. Lietuvos totoriai yra tiurkų ir mongolų genčių palikuonys. Jų protėviai buvo išeiviai iš Aukso Ordos ir Krymo chanato. Nors Lietuvos totoriai, gyvendami apsupti kitų tautų bei religijų žmonių, gimtąją kalbą prarado maždaug prieš 400 metų, jie sugebėjo išlaikyti savo etninę kultūrą, nacionalinius ypatumus, tautinį ir religinį identitetą.

Pirmosios totorių gyvenvietės – Keturiasdešimt totorių, Kozaklarų, Kolnolarų, Merešlėnų, Melekonių ir kitos – įsikūrė aplink Vilnių. Totoriai taip pat gyveno Trakuose, saugojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rezidencijas – salos ir pusiasalio pilis, pasklido ir po greta šio miesto įsikūrusius miestelius ir kaimus. Šiuo metu daugiausia Lietuvos totorių taip pat telkiasi maždaug tose pačiose vietose – Alytaus, Kauno ir Vilniaus apskrityse.

Nuo kada totoriai apsigyveno Semeliškėse, kurios šiemet mini 745-ąsias įkūrimo metines? Į šį klausimą net istorikams atsakyti būtų keblu. Žinoma, kad tai atsitiko formuojantis šiai vietovei, pirmaisiais jos gyvavimo šimtmečiais.

Kaip odų apdirbėjai aprašyti 1873 metais

1867–1875 metais Vilniuje veikė Rusijos imperatoriškosios geografų draugijos Šiaurės vakarų skyrius, kuris tyrinėjo ir Lietuvos fizinę bei ekonominę geografiją, etnografiją, parengė etnografinių statistinių ir kitokių žinių rinkimo programą. Šio skyriaus iniciatyva 1872 metais Vilniaus švietimo apygardos mokyklų direktorių suvažiavime buvo pasiūlyta mokytojams per vasaros atostogas aprašyti valsčius, kurių teritorijose yra mokyklos. Buvo parengta ir atspausdinta „Programa duomenims apie žemės ūkio ir pramonės padėtį rinkti“, turėjusi 56 paragrafus. Prašyta išsamiau aprašyti po vieną pasiturinčio, vidutinio ir neturtingo valstiečio ūkį. Tam skirta dar 20 paragrafų (apie 100 klausimų). Tą programą Vilniaus švietimo apygarda mokytojams išsiuntinėjo 1872 metų birželį. Pagal ją dalis mokytojų valsčius aprašinėjo iki 1874 metų rudens. Išlikę aprašymai apie valsčių žemės ūkio ir pramonės padėtį saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje.

Semeliškių valsčių aprašė (atsakė į anketos klausimus) Semeliškių valdinės mokyklos mokytojas Evgrafas Melnikovas. Atsakymai surašyti į 31 puslapį. Šis gana platus aprašymas yra autentiškas šaltinis to meto Semeliškių apylinkių valstiečių ekonominiam gyvenimui, jų buičiai pažinti.

Mokytojo E. Melnikovo apraše pažymėta, kad odų apdorojimo darbais, odų išdirbimu Semeliškėse verčiasi viena šeima iš totorių ir dvi to paties valsčiaus Noškūnų bendruomenės šeimos. Batsiuvystės amatu, pusbačių ir liemenių siuvimu Semeliškėse verčiasi žydai. Taip pat pažymėta, kad iš namudinės gamybos dažniausias buvo audimas savo reikmėms.

Tebeprisimena penkias šeimas

Šiandien vyriausieji Semeliškių gyventojai puikiai tebeprisimena praėjusio šimtmečio viduryje čia gyvenusias keturias totorių šeimas ir dar vieną, gyvenusią netoliese.

Prie pat Semeliškių gimnazijos, Trakų gatvės 71-uoju numeriu pažymėtame name, praėjusio amžiaus viduryje gyveno totorius Adas Milkamanavičius su žmona Emilija, taip pat totore. A. Milkamanavičius, visų vadinamas Adaska, buvo karo invalidas, dalyvavęs Antrajame pasauliniame kare, maisto prekių parduotuvėje gaudavo vadinamąjį davinį „frontavikams“. Jis mėgo pasakoti apie karą.

A. Milkamanavičius vertėsi batų taisymu ir siuvimu. Šio straipsnio autorei nemažai semeliškiečių pasakojo, kad jis siuvo labai gražias ir tvirtas basutes, kuriomis ypač džiaugėsi miestelio moterys – tuo metu nusipirkti dailaus apavo nebuvo lengva kaip ir dabar.

Vievio gatvėje, netoli dabartinių Semeliškių ambulatorijos ir vaikų darželio, gretimai stovėjo poros totorių šeimų namai. Ten gyveno Asanavičių šeima ir Chaliulyna su sūnumi Jokūbu. Asanavičiai, kurie užaugino penkis vaikus (dukras Niną ir Ženią, sūnus Simą, Joną ir Mišą), vėliau išsikėlė gyventi į Grigiškes, o Chaliulyna su sūnumi Jokūbu – į Vievį ir ilgai dirbo Vievio autobusų stotyje kasininke.

Dar viena totorių šeima gyveno Tvertinių kaime, maždaug 2 kilometrus už miestelio. Jie užaugino dvi dukras ir sūnų.

Tapo kartingų legenda

Prie pat buvusių kultūros namų, dabar tapusių bendruomenės „Strėva“ namais, Užupio gatvės 10-uoju numeriu pažymėtame name, praėjusio amžiaus viduryje gyveno totoriai Stepas ir Bronė Ščiuckai su sūnumis Romualdu ir Aleksu ir Stepo tėvas Jonas. Apie šešto dešimtmečio vidurį S. ir B. Ščiuckai su mokyklinio amžiaus vaikais išsikėlė gyventi į Kauną, tačiau Romualdas ir Aleksas vėliau dažnai vasaromis viešėdavo Semeliškėse pas senelį Joną. Čia dažnai atvažiuodavo Stepo pusbrolio vaikai iš Butrimonių.

Išsikėlęs gyventi į Kauną Romualdas Ščiuckas susidomėjo automobilių sportu – kartingais – ir ne vienerius metus buvo Lietuvos kartingų čempionu, vėliau tapo šios sporto šakos treneriu, už nuopelnus Lietuvos sportui buvo apdovanotas Sporto garbės komandoro ženklu. Daug R. Ščiucko treniruotų jaunuolių tapo šios sporto šakos sporto meistrais ir skynė laurus įvairiose varžybose, dalyvavo net „Formulės-1“ lenktynių trasose. Net ir dabar, artėjant 80-mečiui, R. Ščiuckas dar treniruoja jaunuosius šios sporto šakos entuziastus ir daug laiko praleidžia Smalininkų kartodrome.

Automobilių sporto veteranas R. Ščiuckas pasakojo, kad Semeliškėse gyvenęs jo senelis Jonas buvo „svietavas“ žmogus. Iki Spalio revoliucijos jis gyveno ir dirbo Petrograde, po revoliucijos grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Semeliškėse. Kurį laiką gyveno pas Asanavičius, vėliau pats įsigijo namą netoli ambulatorijos ir bažnyčios. Esą Jonas Ščiuckas mokėjo lenkų, rusų ir lietuvių kalbas, buvo raštingas, labai gerai rašė rusiškai. Pasak R. Ščiucko, jo senelis buvo musulmonų šventikas – mula, net krikštijo vaikus. Jis kiekvienais metais baigiantis didžiajam musulmonų pasninkui – Ramadanui – ir prasidedant Ramadan Bairam šventei, važiuodavo į Raižius, kad pasimelstų mečetėje ir aplankytų gimines.

Jonas Ščiuckas vertėsi vienu iš tradicinių totorių amatų – darė pavalkus, išdirbdavo odas ir daug ką siūdavo iš jos. Pasak R. Ščiucko, nors jo senelis nebuvo kolūkietis, daugiausia dirbo kolūkiui.

Projektas „Pažinkime totorių kultūrą savo krašte“

Semeliškių gimnazijos mokiniai, vadovaujami istorijos mokytojos Irenos Adomėnienės ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Jovitos Lėlienės, šiemet vykdė projektą „Pažinkime totorių kultūrą savo krašte“. Jo užduotis buvo supažinti moksleivius su totorių tautine mažuma ir jos gyvenimo būdo, tradicijų ypatumais. I. Adomėnienė pastebėjo, kad tiesioginių totorių giminaičių jiems Semeliškėse aptikti nepavyko, mokiniams teko bendrauti su brandaus amžiaus semeliškietėmis, kurioms teko pažinoti miestelyje ir greta jo gyvenusių totorių, viena net buvo nuėjusi į totorių naujagimio krikštynas.

J. Lėlienė pastebėjo, kad jau eidami kalbinti pateikėjų, mokiniai buvo surinkę daug duomenų apie totorių gyvenimo būdą internete, tad sužinojo, kad dauguma Lietuvos totorių yra musulmonai sunitai, turėjo savo maldos namus ir kapines, nevalgė kiaulienos.

Veronika Venskutonytė-Nasutavičienė, g. 1942 metais ir iki melioracijos gyvenusi Tvertinių kaime, Semeliškių gimnazijos mokiniams pasakojo apie jų kaimynystėje gyvenusią totorių šeimą. Ji, dar vaikas, dalyvavo ir totorių krikštynose.

Totoriai, pasak V. Nasutavičienės, gyveno „vienodai kaip ir lietuviai“, pagrindiniai skirtumai buvo tai, kad jie namuose kalbėjo lenkiškai ir nebuvo laidojami Semeliškėse, o vežami laidoti kažkur į totorių kapines. Tie kaimynai užaugino dukras Marytę ir Eleną, kurias vadino Maryska ir Helena, ir sūnus Stepą ir Romą, kuriuos vadino Stepka ir Romka. Veronikai Nasutavičienei, tada dar Venskutonytei, teko dalyvauti ir vieno jų krikštynose. Ji įsidėmėjo, kad tada visi laukė, kol saulė nusileis ir užtekės mėnulis. Buvo atvažiavęs mula, jis meldėsi kalba, kurios Veronika nesuprato. Tik įsidėmėjo, kad šventėje nebuvo galima būti plika galva: jei neturi kepurės ar skarelės, bent nosine galvą prisidenk. Ji neatsimena, ar šventėje buvo krikšto tėvai, tik kad liepė visiems laikyti rankoje pinigėlį ar bent jį turėti kišenėje, matyt, gerai vaiko daliai.

Skirtumų neprisimena

Klausinėjama, kuo totoriai skyrėsi nuo lietuvių, gal jų būdas ūmesnis, karštesnis, juk atvyko į Lietuvą gyventi kaip kariai, V. Nasutavičienė tvirtino, kad kaimynystėje gyvenę totoriai buvo tokie pat kaip ir lietuviai. Ji teigė, kad senoji Lebedienė buvo rami ir lėta moteris, jai kone atstojo motiną. Kai mirė V. Nasutavičienės anyta, ji bijojo likti viena namuose, kai vyras išvažiuodavo. Tada pas ją ateidavo nakvoti senoji Lebedienė – suprato jos baimę. Pas šią kaimynę ir vaikus palikdavo, kai reikėdavo kur nors išeiti.

Ar galima atpažinti iš išvaizdos totorius? To paklausta V. Nasutavičienė užtikrino, kad taip – jie yra tamsesnio gymio, kiek kitokių bruožų. Tačiau pastebėjo, kad Semeliškėse buvo ir šviesi totorė.

Semeliškių gimnazijos mokiniai su Veronika Nasutavičiene, pasakojusia jiems apie kaimynystėje Tvertinių kaime gyvenusius totorius / gimnazijos archyvo nuotr.

 


Sauliaus Žiūros nuotr.
2 vasario, 2023

Nuo parodų iki kino ir koncertų – savivaldybė parems beveik 400 kultūros ir meno projektų projektų jubiliejiniais sostinės metais ir […]

Sauliaus Žiūros nuotr.
2 vasario, 2023

Augant vilniečių galimybėms patekti į pirmuoju prioritetu pasirinktus darželius (pernai pateko apie 80 proc. vaikų), jaunų šeimų pamėgtame sostinės rajone […]

31 sausio, 2023

Po šventinės Vilniaus gimtadienio savaitės, sostinės senamiestyje sužibs dar viena puošmena – šalia S. Moniuškos skvero, restauruota šv. Kotrynos bažnyčia. […]

27 sausio, 2023

Didžiulio mokyklų susidomėjimo sulaukęs lauko klasių projektas bus tęsiamas ir šiemet. Startavus projektui pernai savivaldybei pavaldžiose ugdymo įstaigose įrengtos 35 […]

27 sausio, 2023

Vidaus reikalų ministerija (VRM) panaudos pagrindais laikinai perduoda Kultūros ir sporto rūmų patalpas Vilniaus m. savivaldybės viešajai įstaigai (VŠĮ) „Active […]

25 sausio, 2023

Mokslininkai teigia, kad pirmą kartą Vilniaus vardas buvo užrašytas kunigaikščio Gedimino laiškuose, kuriuos jis 1323 m. siuntė į aplinkinius miestus. […]

21 sausio, 2023

Sausio 19 d. Elektrėnuose vyko iškilminga naujai statomo Elektrėnų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pastato kapsulės įleidimo ceremonija. Naujajame pastate  ugniagesiai gelbėtojai […]

21 sausio, 2023

Vilniaus Taryba patvirtino universalaus dizaino principų strategiją – „Miestas visiems“. Jos tikslas – užtikrinti, kad miesto fizinė ir virtuali aplinka […]

16 sausio, 2023

Jau greitai vilniečių ir miesto svečių laukia ypatinga dovana – Vilniui minint 700 metų gimtadienį Gedimino pilies bokšte bus galima […]

Kintų skveras
14 sausio, 2023

Sostinės Šnipiškių rajone bus įkurta nauja viešoji erdvė. Tarp Giedraičių ir Kintų gatvių esančioje teritorijoje bus įrengtas skveras su pakelta terasa, kurios […]

9 sausio, 2023

Matematikos valstybinio brandos egzamino (VBE) rezultatai praėjusiais metais sukėlė didžiulį susirūpinimą: neišlaikiusiųjų – net 35 proc. Kodėl matematika, viena pamatinių […]

3 sausio, 2023

Baigiantis žiemos šventėms, vilniečiai kviečiami nupuoštas eglutes nešti į artimiausią jų surinkimo vietą. Tokių aikštelių Vilniuje paruošta apie 100. Eglutes […]

Olesia Mitrofanova. Šalčininkai
28 gruodžio, 2022

Šalčininkų rajono savivaldybė įžvelgia ir siekia stiprinti savo kultūrinį potencialą. Šiandien rajone nėra užtektinai priemonių, skatinančių šiuolaikinio jaunimo užimtumą, socialinės […]

Menininkės Vitos užsiėmimas
28 gruodžio, 2022

Prieš metus Antakalnio Gelvadiškių gatvėje pradėjo veikti vieni iš pirmųjų Vilniuje grupinio gyvenimo namų intelekto negalią turintiems žmonėms. Iš pradžių […]

Sauliaus Žiūros nuotr.
22 gruodžio, 2022

Vilnius išsirinko 5 įspūdingiausius miesto puošėjus, kuriančius Kalėdų nuotaiką mieste tvariai ir jaukiai. Šiemet konkursas sulaukė rekordinio dalyvių skaičiaus – […]

21 gruodžio, 2022

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija inicijavo Užutrakio unitų cerkvės virtualaus vaizdo atkūrimą, kurį, remdamasis archeologiniais, architektūriniais duomenimis ir istorinėmis analogijomis, atkūrė […]

19 gruodžio, 2022

Trakų viešoji biblioteka kasmet, švęsdama Knygų Kalėdas, organizuoja tradicinę knygų mugę. Knygų Kalėdos visuomet dovanoja džiaugsmą bibliotekoms ir jų skaitytojams. […]

Vilniaus keramikos meno bienalės paroda
16 gruodžio, 2022

Panevėžio miesto dailės galerijos Keramikos paviljone atidaryta paroda, kurioje pristatomi kūriniai iš 7-osios Vilniaus keramikos meno bienalės „(Al)chemija“ kolekcijos. Šių […]

16 gruodžio, 2022

Sostinės savivaldybė pasitvirtino pastatų standartą, kurį taikys visiems Vilniaus miesto savivaldybės ir jos įstaigų naujiems, rekonstruojamiems ir remontuojamiems pastatams ir […]

15 gruodžio, 2022

Vilnius turi didelę ir atvirą širdį, išsiilgusią meno ir kultūrinių nuotykių, tad artimiausius trejus metus savivaldybė ženkliai prisidės prie profesionaliojo […]