Totoriai Semeliškių miestelyje
Elektrėnų savivaldybė nuo seno yra labai įvairiatautis kraštas, Elektrėnų miestą bei elektrinę statė bent keliolikos tautybių žmonės. Šiame krašte nuo seno gyveno ir nemažai totorių. Tad šiais, Seimo paskelbtais Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais, pasidomėkime totorių gyvenimo pėdsakais seniausiame savivaldybės miestelyje – Semeliškėse. Nors šiandien save totoriais laikančių žmonių tarp Semeliškių gyventojų nėra, semeliškiečių atmintyje šios tautybės žmonių dar yra puikai išlikę.
Nuo kada apsigyveno Semeliškėse?
Enciklopedijos teigia, kad totorių etninė grupė, gyvenanti Lietuvos Respublikoje ir istorinėse Lietuvos žemėse, laikoma viena seniausių Lietuvos tautinių mažumų. Lietuvos totoriai yra tiurkų ir mongolų genčių palikuonys. Jų protėviai buvo išeiviai iš Aukso Ordos ir Krymo chanato. Nors Lietuvos totoriai, gyvendami apsupti kitų tautų bei religijų žmonių, gimtąją kalbą prarado maždaug prieš 400 metų, jie sugebėjo išlaikyti savo etninę kultūrą, nacionalinius ypatumus, tautinį ir religinį identitetą.
Pirmosios totorių gyvenvietės – Keturiasdešimt totorių, Kozaklarų, Kolnolarų, Merešlėnų, Melekonių ir kitos – įsikūrė aplink Vilnių. Totoriai taip pat gyveno Trakuose, saugojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rezidencijas – salos ir pusiasalio pilis, pasklido ir po greta šio miesto įsikūrusius miestelius ir kaimus. Šiuo metu daugiausia Lietuvos totorių taip pat telkiasi maždaug tose pačiose vietose – Alytaus, Kauno ir Vilniaus apskrityse.
Nuo kada totoriai apsigyveno Semeliškėse, kurios šiemet mini 745-ąsias įkūrimo metines? Į šį klausimą net istorikams atsakyti būtų keblu. Žinoma, kad tai atsitiko formuojantis šiai vietovei, pirmaisiais jos gyvavimo šimtmečiais.
Kaip odų apdirbėjai aprašyti 1873 metais
1867–1875 metais Vilniuje veikė Rusijos imperatoriškosios geografų draugijos Šiaurės vakarų skyrius, kuris tyrinėjo ir Lietuvos fizinę bei ekonominę geografiją, etnografiją, parengė etnografinių statistinių ir kitokių žinių rinkimo programą. Šio skyriaus iniciatyva 1872 metais Vilniaus švietimo apygardos mokyklų direktorių suvažiavime buvo pasiūlyta mokytojams per vasaros atostogas aprašyti valsčius, kurių teritorijose yra mokyklos. Buvo parengta ir atspausdinta „Programa duomenims apie žemės ūkio ir pramonės padėtį rinkti“, turėjusi 56 paragrafus. Prašyta išsamiau aprašyti po vieną pasiturinčio, vidutinio ir neturtingo valstiečio ūkį. Tam skirta dar 20 paragrafų (apie 100 klausimų). Tą programą Vilniaus švietimo apygarda mokytojams išsiuntinėjo 1872 metų birželį. Pagal ją dalis mokytojų valsčius aprašinėjo iki 1874 metų rudens. Išlikę aprašymai apie valsčių žemės ūkio ir pramonės padėtį saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje.
Semeliškių valsčių aprašė (atsakė į anketos klausimus) Semeliškių valdinės mokyklos mokytojas Evgrafas Melnikovas. Atsakymai surašyti į 31 puslapį. Šis gana platus aprašymas yra autentiškas šaltinis to meto Semeliškių apylinkių valstiečių ekonominiam gyvenimui, jų buičiai pažinti.
Mokytojo E. Melnikovo apraše pažymėta, kad odų apdorojimo darbais, odų išdirbimu Semeliškėse verčiasi viena šeima iš totorių ir dvi to paties valsčiaus Noškūnų bendruomenės šeimos. Batsiuvystės amatu, pusbačių ir liemenių siuvimu Semeliškėse verčiasi žydai. Taip pat pažymėta, kad iš namudinės gamybos dažniausias buvo audimas savo reikmėms.
Tebeprisimena penkias šeimas
Šiandien vyriausieji Semeliškių gyventojai puikiai tebeprisimena praėjusio šimtmečio viduryje čia gyvenusias keturias totorių šeimas ir dar vieną, gyvenusią netoliese.
Prie pat Semeliškių gimnazijos, Trakų gatvės 71-uoju numeriu pažymėtame name, praėjusio amžiaus viduryje gyveno totorius Adas Milkamanavičius su žmona Emilija, taip pat totore. A. Milkamanavičius, visų vadinamas Adaska, buvo karo invalidas, dalyvavęs Antrajame pasauliniame kare, maisto prekių parduotuvėje gaudavo vadinamąjį davinį „frontavikams“. Jis mėgo pasakoti apie karą.
A. Milkamanavičius vertėsi batų taisymu ir siuvimu. Šio straipsnio autorei nemažai semeliškiečių pasakojo, kad jis siuvo labai gražias ir tvirtas basutes, kuriomis ypač džiaugėsi miestelio moterys – tuo metu nusipirkti dailaus apavo nebuvo lengva kaip ir dabar.
Vievio gatvėje, netoli dabartinių Semeliškių ambulatorijos ir vaikų darželio, gretimai stovėjo poros totorių šeimų namai. Ten gyveno Asanavičių šeima ir Chaliulyna su sūnumi Jokūbu. Asanavičiai, kurie užaugino penkis vaikus (dukras Niną ir Ženią, sūnus Simą, Joną ir Mišą), vėliau išsikėlė gyventi į Grigiškes, o Chaliulyna su sūnumi Jokūbu – į Vievį ir ilgai dirbo Vievio autobusų stotyje kasininke.
Dar viena totorių šeima gyveno Tvertinių kaime, maždaug 2 kilometrus už miestelio. Jie užaugino dvi dukras ir sūnų.
Tapo kartingų legenda
Prie pat buvusių kultūros namų, dabar tapusių bendruomenės „Strėva“ namais, Užupio gatvės 10-uoju numeriu pažymėtame name, praėjusio amžiaus viduryje gyveno totoriai Stepas ir Bronė Ščiuckai su sūnumis Romualdu ir Aleksu ir Stepo tėvas Jonas. Apie šešto dešimtmečio vidurį S. ir B. Ščiuckai su mokyklinio amžiaus vaikais išsikėlė gyventi į Kauną, tačiau Romualdas ir Aleksas vėliau dažnai vasaromis viešėdavo Semeliškėse pas senelį Joną. Čia dažnai atvažiuodavo Stepo pusbrolio vaikai iš Butrimonių.
Išsikėlęs gyventi į Kauną Romualdas Ščiuckas susidomėjo automobilių sportu – kartingais – ir ne vienerius metus buvo Lietuvos kartingų čempionu, vėliau tapo šios sporto šakos treneriu, už nuopelnus Lietuvos sportui buvo apdovanotas Sporto garbės komandoro ženklu. Daug R. Ščiucko treniruotų jaunuolių tapo šios sporto šakos sporto meistrais ir skynė laurus įvairiose varžybose, dalyvavo net „Formulės-1“ lenktynių trasose. Net ir dabar, artėjant 80-mečiui, R. Ščiuckas dar treniruoja jaunuosius šios sporto šakos entuziastus ir daug laiko praleidžia Smalininkų kartodrome.
Automobilių sporto veteranas R. Ščiuckas pasakojo, kad Semeliškėse gyvenęs jo senelis Jonas buvo „svietavas“ žmogus. Iki Spalio revoliucijos jis gyveno ir dirbo Petrograde, po revoliucijos grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Semeliškėse. Kurį laiką gyveno pas Asanavičius, vėliau pats įsigijo namą netoli ambulatorijos ir bažnyčios. Esą Jonas Ščiuckas mokėjo lenkų, rusų ir lietuvių kalbas, buvo raštingas, labai gerai rašė rusiškai. Pasak R. Ščiucko, jo senelis buvo musulmonų šventikas – mula, net krikštijo vaikus. Jis kiekvienais metais baigiantis didžiajam musulmonų pasninkui – Ramadanui – ir prasidedant Ramadan Bairam šventei, važiuodavo į Raižius, kad pasimelstų mečetėje ir aplankytų gimines.
Jonas Ščiuckas vertėsi vienu iš tradicinių totorių amatų – darė pavalkus, išdirbdavo odas ir daug ką siūdavo iš jos. Pasak R. Ščiucko, nors jo senelis nebuvo kolūkietis, daugiausia dirbo kolūkiui.
Projektas „Pažinkime totorių kultūrą savo krašte“
Semeliškių gimnazijos mokiniai, vadovaujami istorijos mokytojos Irenos Adomėnienės ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Jovitos Lėlienės, šiemet vykdė projektą „Pažinkime totorių kultūrą savo krašte“. Jo užduotis buvo supažinti moksleivius su totorių tautine mažuma ir jos gyvenimo būdo, tradicijų ypatumais. I. Adomėnienė pastebėjo, kad tiesioginių totorių giminaičių jiems Semeliškėse aptikti nepavyko, mokiniams teko bendrauti su brandaus amžiaus semeliškietėmis, kurioms teko pažinoti miestelyje ir greta jo gyvenusių totorių, viena net buvo nuėjusi į totorių naujagimio krikštynas.
J. Lėlienė pastebėjo, kad jau eidami kalbinti pateikėjų, mokiniai buvo surinkę daug duomenų apie totorių gyvenimo būdą internete, tad sužinojo, kad dauguma Lietuvos totorių yra musulmonai sunitai, turėjo savo maldos namus ir kapines, nevalgė kiaulienos.
Veronika Venskutonytė-Nasutavičienė, g. 1942 metais ir iki melioracijos gyvenusi Tvertinių kaime, Semeliškių gimnazijos mokiniams pasakojo apie jų kaimynystėje gyvenusią totorių šeimą. Ji, dar vaikas, dalyvavo ir totorių krikštynose.
Totoriai, pasak V. Nasutavičienės, gyveno „vienodai kaip ir lietuviai“, pagrindiniai skirtumai buvo tai, kad jie namuose kalbėjo lenkiškai ir nebuvo laidojami Semeliškėse, o vežami laidoti kažkur į totorių kapines. Tie kaimynai užaugino dukras Marytę ir Eleną, kurias vadino Maryska ir Helena, ir sūnus Stepą ir Romą, kuriuos vadino Stepka ir Romka. Veronikai Nasutavičienei, tada dar Venskutonytei, teko dalyvauti ir vieno jų krikštynose. Ji įsidėmėjo, kad tada visi laukė, kol saulė nusileis ir užtekės mėnulis. Buvo atvažiavęs mula, jis meldėsi kalba, kurios Veronika nesuprato. Tik įsidėmėjo, kad šventėje nebuvo galima būti plika galva: jei neturi kepurės ar skarelės, bent nosine galvą prisidenk. Ji neatsimena, ar šventėje buvo krikšto tėvai, tik kad liepė visiems laikyti rankoje pinigėlį ar bent jį turėti kišenėje, matyt, gerai vaiko daliai.
Skirtumų neprisimena
Klausinėjama, kuo totoriai skyrėsi nuo lietuvių, gal jų būdas ūmesnis, karštesnis, juk atvyko į Lietuvą gyventi kaip kariai, V. Nasutavičienė tvirtino, kad kaimynystėje gyvenę totoriai buvo tokie pat kaip ir lietuviai. Ji teigė, kad senoji Lebedienė buvo rami ir lėta moteris, jai kone atstojo motiną. Kai mirė V. Nasutavičienės anyta, ji bijojo likti viena namuose, kai vyras išvažiuodavo. Tada pas ją ateidavo nakvoti senoji Lebedienė – suprato jos baimę. Pas šią kaimynę ir vaikus palikdavo, kai reikėdavo kur nors išeiti.
Ar galima atpažinti iš išvaizdos totorius? To paklausta V. Nasutavičienė užtikrino, kad taip – jie yra tamsesnio gymio, kiek kitokių bruožų. Tačiau pastebėjo, kad Semeliškėse buvo ir šviesi totorė.
