19 gruodžio, 2019
Giedrė Mičiūnienė | XXI amžius

Trakinių pievų aromatas

Ar žinote, kas yra „Trakinių simfonija“?.. Abejoju, ar atspėsite… Ne muzikos kūrinys… Tačiau čia švelniai suskambės 19 skirtingų natų… Čia sužibės medetkų gelsva, užlies čiobrelių violetas, tyliai padvelks gaivus mėtų vakaras, švelniais lašeliais papsės liepžiedžių medus, skleisis šalavijų paslaptys… „Trakinių simfonija“ – taip dusetiškė Bronė Latvėnienė vadina savo sukurtos arbatos iš 19 žolelių receptą. Ją gurkšnojant būtinai plūstelės prisiminimų šuoras: vieniems jis bus gaivesnis, kitus lyg sūkurys blokš į praeitį, trečius vedžios klaidžiais keistais keleliais ar skraidins jaunystės svajonių pusėn… Bronė sako, kad arbatos pavadinimas kilęs iš jos gimtojo kaimo vardo. Todėl arbata – skambanti simfonija Vaikystei.

Gurkšnojant „Trakinių simfoniją“, Bronė pradeda pasakoti savo istoriją: gimė jau besibaigiant karui. Tą klaikią 1945 metų vasaros naktį, kai Trakinių kaime (Anykščių r.) buvo sušaudyta 30 partizanų, kaip fakelas suliepsnojo ir jos senelių namas, kuriame kartu gyveno jos tėvai (šeimoje augo 4 vienas už kitą mažesni vaikai). Į tamsą visi išbėgo taip, kaip stovi, pasiėmę tik vaikus. Iki šiol kyla klausimas – už ką? Tada laiko klausimams nebuvo: darbštūs žmonės nepasidavė – pradėjo naujo namo statybas. Tačiau po trejų metų, 1948-ųjų pavasarį, vėl laukė siaubinga netektis – nuosprendis į Sibirą. Šeima, kurios tvirtybės nesudegino baisus gaisras, buvo spėjusi pagausėti: (tada jau buvo 6 vaikai), o dabar jos laukė ilga ir baisi kelionė. Tėvelių pasakojimai iki šiol gyvi Bronytės (taip ją vadina dusetiškiai) atminty: kareiviukas leidęs pasiimti daugiau daiktų, tačiau kartu su juo buvusi moteris – priešingybė jam – viską draudė. Šeima norėjusi palikti giminėms ir mažuosius vaikus, tačiau tai daryti buvo irgi uždrausta – pavyko palikti tik pačią mažiausiąją – neseniai gimusią sesutę. „Įsivaizduokite, koks nepakeliamas skausmas Motutei – palikti tokį mažytį kūdikėlį. Dar pati maitino…“ – žodžiai kažkur gerklėje užstringa, virpteli balsas. Aiškiai supranti, kad laikas gydo tik žaizdas, tačiau palikdamas nepanaikinamas ryškias ir skaudžias randų sąaugas.

Iš įvairių vietų suvežtuosius į Subačiaus geležinkelio stotį traukiniais gabeno į Novosibirską. Ten visus išlaipino, nuvedė į pirtį, dezinfekavo vagonus jų varganus drabužius ir, atgal susodinus, traukinys pajudėjo toliau, į Krasnojarską. Iš tėvelių girdėjo, kad vagone duodavo karšto vandens, kažkokio neaiškaus viralo, vadinamo sriuba. Jei vaikas mirdavo, motinos, žinodamos, kad jis iškart bus išmestas iš riedančio traukinio, jau seniai atvėsusį kūnelį vis dar glausdavo prie krūtinės, neišduodamos to, o traukiniui stabtelėjus, patys tėvai skubėjo palaidoti – bent į žemelę užkasti…

Krasnojarske tremtiniai buvo išskirstyti į įvairias vietas. Bronės atminty ryškūs tėvų pasakojimai, kad Tėveliukas (taip gražiai ji vadina savo Tėvą) su didesniaisiais vaikais turėjo paupiu eiti, o Mamutę, kuri visada pasakodama pabrėždavo, jog tąnakt taip ryškiai žybsėjo jonvabaliai, ne tik nušviesdami, bet tarsi ir palengvindami einantiems kelią – su pačiais mažiausiais plukdė sieliais. Didysis Ungutas (Bolšoj Ungut) – taip vadinosi jų gyvenvietė. Apgyvendino barake: ilgas tamsus koridorius, kurio vienoje pusėje – 19 kambarėlių, tiek pat ir kitoje. Šeimai – po kambarį. O kambarėlis… 11 kvadratinių metrų. Ir niekam nerūpėjo, kokio dydžio tavo šeima. „Taip dvejus metus čia ir pragyventa. Bet išgyventa…“ – atsidūsta Bronė.

Sunku buvo šeimoms, visko trūko. Tiesa, uogų čia buvo: gausiai derėjo juodieji serbentai, gervuogės, avietės. Dygdavo grybai. Augo dideli kedrai. Vaikai triuškindavo dar žalius, neprinokusius jų riešutus – įmesdavo į laužą ir valgydavo tokius apskrudusius. Ar skanu? Kas tada apie tai galvojo? Išgyventi reikėjo…

Miško pramonės valdžia visada labai džiaugdavosi lietuviais darbininkais – be galo darbštūs žmonės, nagingi, sąžiningi, ištvermingi. O lietuviai tremtiniai visada gražiai sutardavo su kaimynais – kalmukais, vokiečiais – jų likimas irgi panašus buvęs. Kadangi Tėveliukas dirbo statybose, pasistatė namelį šešioms šeimoms. Tada jau buvo kažkiek lengviau: turėjo ir daržą, nesvarbu, kad už 3 km, ir karvutę įsigijo. Nesvarbu, kad ganyklos buvo dar toliau nei daržas, kad šieną reikėdavo ir „ant kupros parsinešti“.

Tėvelio sesuo dėjo visas pastangas, norėdama parsivežti vaikus į Lietuvą – buvo uždaryta net į Lukiškes: čia praleistas mėnuo nepataisomai suardė, suniokojo jos sveikatą – išsukinėjo sąnarius. 1955 metais trys sesutės grįžo į Lietuvą: jai, Bronei, buvo 10, sesėms – 11 ir 17 metų. Apgyvendintos jos skirtingose šeimose – priglaudė giminaičiai. Nors atstumai nebuvo dideli, tačiau „tai buvęs savotiškas išsiskyrimas dar kartą. O kaip Mamutės pasiilgdavom“, ilgesingai virpteli balsas.

Tėvai iš Sibiro parvyko tik 1958 metais, iškentėję 10 metų tremtį. Aišku, jų namuose (tremiant jie dar nebuvo baigti statyti) seniai gyveno kiti žmonės, o pastatai buvo apleisti. Mama važiavo net pas Antaną Sniečkų (tuo metu svarbiausią Lietuvos komunistinės valdžios atstovą). Atsakymas liko iki šiol jų šeimai nesuprantamas: savo namą reikėjo… nusipirkti už 800 rublių.

1965 metais Bronė baigė Vilniaus kooperacijos technikumą. Pasirinkimas buvo toks: arba Zarasai, arba Žemaitija. Aišku, rinkosi, kas arčiau. Buvo pasiūlytos Dusetos, Salakas arba Zarasų miestas. Bronė pasirinko Dusetas. 1965–1996 metais dirbo Dusetų kooperatyve. Dirbta prekių žinove, pirmininko pavaduotoja, ne kartą buvo skirta ir laikinai eiti pirmininko pareigas. Dusetose, ji ir gyvena iki šiol. Sukurta šeima, o paskui – užsitęsusios namo statybos, ligos, vaikų mokslai, Amžinybėn išlydėtas vyras… Viskas taip greitai pralėkė, bet optimizmo nestokojanti moteris džiaugiasi, kad gyvenimas išmokęs žiūrėti į šviesą ir nepasiduoti. Džiaugėsi, kad visos penkios seserys ir šiandien gyvos (tik vienintelio brolio anksti neteko – žuvo jaunas).

Kartą autobusų stotelėje Bronė pastebėjo, kad šalia buvęs senukas kažkaip keistai vis į ją žvilgčioja. Paskui jis išdrįsęs prieiti, užkalbinti. Pasirodo, šis žmogus, kažkada buvęs samdiniu jos tėvelių namuose. Ir koks džiaugsmas širdį užliejęs, išgirdus tik gerus atsiliepimus, kad niekada Jo neišskirdavo, prie stalo su visais valgyti sodindavo. O juk kažkada už tai, kad seneliai žemės turėję, kad ūkyje vienintelis pagalbininkas buvęs, visai šeimai teko tiek daug iškentėti.

Bronė Latvėnienė – Dusetų bažnyčios pastoracinės tarybos narė – visada mielai imasi organizuoti įvairias ekskursijas. Ji tikinti, kad Sibiro kančias lietuviams padėjo iškęsti iš Lietuvos atsivežti šventieji paveikslai, karšta malda. Todėl buvimas bažnyčioje jai visada teikia palaimą. Moteris džiaugiasi aktyviu, energingu Dusetų klebonu kanauninku Stanislovu Krumpliausku. „Tik pagalvokite, per dvejus metus Antalieptės bažnyčią, kurią 20 metų buvo apjuosę statybiniai pastoliai, suremontavo, gražiai sutvarkė. Ir Dusetų bažnyčioje tiek daug mielų pokyčių. Klebonas skatina patriotiškumą, ne tik liturginių, bet ir tautinių švenčių šventimą, nori įtraukti kuo daugiau jaunimo. Visada pabrėžia, jog bažnyčios turi būti atviros kiekvienam žmogui, kad čia galėtų užsukti visi norintys apsilankyti. O kiek Lietuvos bažnyčių su juo aplankėme, kiek daug visko pamatėme, kiek daug nepamirštamų įspūdžių išgyvenome“, – džiaugsmingai liejasi kalba.

Trakiniuose Bronytės sesuo pasistatė namą. Bet senieji laiptai – dar Senelių namo – palikti. „Atsisėdi, ir taip malonu, taip gera“, – kalba Bronė. Ir vėl jauti, kaip užliūliuoja tave Trakiniai. Tiesa, čia jau kitokie… Girdi, kaip srauniai čiurlena upelės Virintos, Šventosios intako, vandenys, kaip vaistažolėse, kurias labai mėgo rinkti Bronės Tėvelio mama, švelniai dūzgia darbštuolės bitės.

Jeigu gurkšnosite „Trakinių simfoniją“, nepamirškite, kad keletas vaistingųjų augalų būtinai bus skinta Trakinių kaimo laukų pievoje, kurios aromatą nesunkiai atpažinsite: jis nuostabiai kvepės pačiais ryškiausiais Jūsų prisiminimais…

 


19 balandžio, 2024

Rašytiniuose šaltiniuose Utenos vardas paminėtas 1261 m., kai Lietuvos karalius Mindaugas laiške kalavijuočių ordinui už suteiktą pagalbą perleido Utten žemes. […]

19 balandžio, 2024

Šią savaitę 230-ąjį jubiliejų švenčiančiuose Druskininkuose atidengti skulptoriaus R. Inčirausko sukurti atminimo suoleliai Druskininkams nusipelniusiems žmonėms: M. K. Čiurlioniui, K. […]

18 balandžio, 2024

Seimas į atmintinų dienų sąrašą įrašė 3 naujas – jaunimo darbuotojams, lituanistinėms mokykloms ir mecenatystei skirtas dienas. Jaunimo darbuotojo diena […]

17 balandžio, 2024

Šiandien prie Panevėžio rajono savivaldybės administracijos pastato vyko šimtmetį šiemet mininčios Lietuvos dainų šventės įamžinimui skirto ąžuoliuko sodinimo akcija. Medelį […]

17 balandžio, 2024

Jubiliejinis festivalis Rokiškyje dovanojo emocijas ir puikų laiką ne tik žiūrovams, bet ir suteikė kūrybos džiaugsmo bei patirčių festivalio dalyviams. […]

17 balandžio, 2024

„NuSPACES. Branduolinės erdvės: atominio kultūros paveldo bendruomenės, materialumai ir vietovės“ yra tarptautinis mokslo projektas, 2021–2024 m. vykdytas trijose šalyse – […]

17 balandžio, 2024

Balandžio 15 dieną Telšių kultūros centras tradiciškai atvėrė savo duris ne tik kultūros mylėtojams, bet ir visiems, norintiems šią dieną […]

17 balandžio, 2024

Balandžio 15-oji – Pasaulinė kultūros diena. Tai šventė, sujungianti muzikos, teatro, šokio, dailės, fotografijos, muziejų, bibliotekų, kultūros vertybių apsaugos ir […]

16 balandžio, 2024

Seimas antradienį po svarstymo pritarė Bibliotekų įstatymo pataisoms, leisiančioms bibliotekoms išdalyti nurašytas knygas. Už įstatymo projektą vieningai balsavo 116 Seimo […]

G. Kartano nuotr.
15 balandžio, 2024

Minint tarptautinę kultūros dieną Panevėžio teatre „Menas“ įteiktos 2024 m. Panevėžio miesto savivaldybės įsteigtos kultūros ir meno premijos. Jos skiriamos […]

15 balandžio, 2024

Kultūros dienos išvakarėse Priekulėje pristatytas naujas festivalis „Ženklai“, kviečiantis pažinti nepažintą Priekulę ir jos kūrėjus. Festivalio atidarymo renginio metu įteikti […]

15 balandžio, 2024

Birželį prasidėsiančios šimtmečio Dainų šventės metu Vilnius ruošiasi tiek dalyvių, tiek miesto svečių antplūdžiui. Be to, svarstoma apie galimybę šventę […]

11 balandžio, 2024

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įsteigtą Vaikų literatūros premiją viceministrė Agnė Kudarauskienė šiandien įteikė rašytojui Justinui Žilinskui ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos […]

11 balandžio, 2024

Kūryba. Ramybė. Įkvėpimas. Tai tik keli žodžiai, kurie puikiai apibūdina rašytojų rezidencijų programą „Parašyta Molėtų krašte“ (Writing@Moletai), kuri šiais metais […]

11 balandžio, 2024

Balandžio 9 d. vykusios parodos ,,Senosios vaistinės” atidarymo metu parodos autorė Asta Bartkevičiūtė papasakojo apie senųjų vaistinių interjerą ir įdomiausius […]

Telšių gimnazijos III laida. 1924 m.
10 balandžio, 2024

Prieš keletą metų, tvarkant kraštotyrininko ir muziejininko Juozo Mickevičiaus archyvą, saugomą Žemaičių muziejuje „Alka“, muziejininkė-rinkinio saugotoja Irma Kontautienė rado gimnazisto, […]

9 balandžio, 2024

Narcizų žydėjimo šventė – pati gražiausia pavasario šventė Druskininkuose. Triskart keitę šventės datą, pagaliau garsiai skelbiame – Druskininkai žydi! Šįmet […]

Lietuvos heraldikos tradicija / Organizatorių nuotr.
9 balandžio, 2024

Sukurtas naujas herbas šių metų balandžio 8 d. patvirtintas ir įregistruotas Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos instituto Asmeninių herbų registre. Žaliame lauke, […]

9 balandžio, 2024

Lietuvoje pradedama įgyvendinti darbotvarkė „Tvari mokykla 2023“. Planuojama, kad iki 2030 m. visos mūsų šalies mokyklos taps tvarios arba žengs […]

9 balandžio, 2024

Kultūros ministerija kartu su Sveikatos apsaugos ministerija pradeda įgyvendinti Socialinio recepto projektą, kuris vyks 13-oje Lietuvos savivaldybių. Šįmet projektas bus […]