Vaistinės muziejus Viekšniuose – unikalus XIX amžiaus palikimas

Minėdami 100-ąsias Eugenijos Šimkūnaitės gimimo metines, prisimename Lietuvos vaistinių istoriją. Viena tokių – Viekšniuose. Jeigu senoji Viekšnių vaistinė būtų veikianti, šių metų liepą jai sukaktų 160 metų. Šiuo metu ji žmonėms tarnauja kitokia forma – nuo 1995 metų šiame pastate įsteigtas senosios vaistinės muziejus – vienintelis unikalus tokio pobūdžio Lietuvoje. Per savo darbo metus vaistinė buvo trijų provizorių rankose – visi rūpinosi ja ir už ūkinio pastato užveistu vaistažolių sodu, sezono metu taip pat priimančiu lankytojus.

Dirbo trys provizoriai

Viekšniai išsiskiria savo turtinga praeitimi, istoriniais pastatais, paminklais, kraštovaizdžiu ir, žinoma, žymiais žmonėmis, kurių atminimas tebesaugomas iki šiol. Su jais susiję ir miestelyje esantys muziejai: čia veikia aviacijos Lietuvoje pradininko Aleksandro Griškevičiaus muziejus, Biržiškų name atidaryta ekspozicija, skirta profesoriams Mykolui, Vaclovui ir Viktorui Biržiškoms. Bet viena labiausiai lankytinų Viekšniuose yra pirmoji Viekšnių vaistinė, prieš 25 metus virtusi unikaliu muziejumi: duris lankytojams atvėrė ne tik pagrindinė salė – „oficina“, bet ir vaistininko kabinetas, poilsio, gyvenamieji kambariai, pagalbinės patalpos su buities rakandais.

Daugelį metų Viekšnių vaistinės muziejui vadovaujanti Danutė Končienė pastebi, kad Viekšnių vaistinės savininkai buvo trys provizoriai. Tai – aukščiausias farmacininko rangas, leidžiantis savarankiškai steigti vaistines, organizuoti jų darbą ir veiklą, prekybą, samdyti darbuotojus.

Muziejus gausiai lankomas

D. Končienė teigė, kad Viekšnių senosios vaistinės muziejus yra mėgstamas turistų, keliautojų, ypač jų gausu šiltuoju metų periodu. „Kažkada bandėme registruoti, iš kur pas mus atvyksta lankytojai, tad dabar jau sunku pasakyti, iš kurios Lietuvos – ir ne tik – vietos jų čia dar nėra buvę. Muziejų lanko žmonės iš atokiausių Lietuvos kampelių: sulaukiame daug ekskursijų, populiarios ir nedidelės lankytojų grupelės: kelios ar pavienės šeimos, bendraminčių kompanijos“, – kalbėjo D. Končienė. Ji pasakojo, kad vaistinę Viekšniuose 1860 metų liepos mėnesį įsteigė iš Telšių atvykęs provizorius Fiodoras Geldneris. Jis iš žydo Abbe Joffės proanūkio Notelio Joffės už 1200 sidabrinių rublių nusipirko pačiame miestelio centre, prie turgavietės, buvusią šeimyninę sodybą su istoriniu, seniausiu Viekšniuose namu: pusė nupirkto namo paversta vaistine, o prie likusios dalies pristatyti du kambariai šeimai gyventi. Namas lyg pagražėjo padidinus jo langus, prieš vaistinę pasodinus liepas, alyvų krūmus, atitvėrus darželius, o prie išėjimo iš vaistinės pristačius įstiklintas gonkas. Vaistininką samdė

Praėjus maždaug dešimčiai metų, caro valdžios už pagalbą 1863 metų sukilėliams nualintas F. Geldneris atsisveikino su šiuo pasauliu, tad namą valdė A. Joffės sūnus Šepselis, paskui – anūkas Joselis. Vaistinė atiteko provizoriaus žmonai Gertrūdai ir dukteriai Liudvikai. Jos neturėjo vaistininko išsilavinimo, tad farmacininkus teko samdyti. Kai vaistinė atiteko nuomininkui Zeidleriui, jos reikalai pablogėjo, nes naujasis provizorius buvo lengvabūdis ir nerūpestingas. 1883 metais pašlijus vaistinės savininkų materialinei būklei, ji už skolas buvo išstatyta varžytinėms.

„Nuo čia prasideda kitas Viekšnių vaistinės etapas, nes ji atiteko naujam savininkui – provizoriaus diplomą Maskvos universitete įgijusiam Vincentui Aleksandravičiui. Nuo tada prasidėjusi vaistinės istorija, užrašyta Juozo Aleksandravičiaus, vis papildoma naujais faktais iki šiol, nes mes puikiai bendradarbiaujame su viena iš Aleksandravičių giminės palikuonių Zofija Aleksandravičiūte-Navickiene“, – pasakojo D. Končienė.

Tapo pavyzdinga

Vaistinę V. Aleksandravičiui nupirko jį užauginęs ir globojęs dėdė – Žagarės klebonas kun. Kazimieras Aleksandravičius: jis tuo metu sirgo, tad nenorėjo ilgam išsiskirti su Vincentu. Už 5000 sidabrinių rublių nupirktą vaistinę sūnėnui jis atidavė su sąlyga, kad šis 6 proc. nuo pirkimo sumos, 300 rublių, kasmet aukos vienam iš neturtingų giminaičių auklėti. Be to, įpareigojo šitos vaistinės neparduoti, bet tokiomis pat sąlygomis perduoti savo įpėdiniui farmacininkui.

Per 42 metus V. Aleksandravičiaus valdoma buvusi apleista Viekšnių vaistinė tapo pavyzdinga, joje daugelis farmacininkų atliko praktikos darbus.

„Tęsdamas dėdės klebono Kazimiero tradicijas, Vincentas visą laiką padėdavo savo neturtingiems giminaičiams. Jis ir tuo metu Viekšniuose gyvenęs gydytojas Antanas Biržiška buvo žinomi visoje plačioje apylinkėje ir buvo žmonių labai gerbiami“, – teigė D. Končienė.

1915 metais, priartėjus Pirmojo pasaulinio karo frontui, V. Aleksandravičius išsiuntė savo šeimą į Rusijos gilumą, o pats liko Viekšniuose manydamas, kad galės būti naudingas žmonėms, bet sprogusios granatos buvo sunkiai sužeistas.

Gaisras vaistinės nepalietė

Viekšnių miestelis net du kartus buvo karo zonoje: sudegė bažnyčia, sinagoga ir didesnė pusė gyvenamųjų namų, o pasiekęs vaistinę, gaisras sustojo. Tai vietiniai gyventojai vadino stebuklu. „Iš tremties grįžę žydai teigė, kad būtent jų šventasis rabinas apsaugojo savo buvusį namą – žydas Joffė buvo rabinas. Kiti galvojo, kad vaistinė nesudegė todėl, kad čia buvo padedama žmonėms“, – tų laikų įvykius apibūdino D. Končienė.

Savo tėvo Vincento pėdomis pasekęs trečiasis pagal amžių sūnus Juozas Aleksandravičius, baigęs mokslus, 1925 metais gavo chemiko-vaistininko diplomą. Po metų, mirus tėvui, vedė gydytojo Edvardo Kontrimo našlę muzikę Sofiją Ueiskytę. Jis pradėjo tvarkyti vaistinę pagal tėvo paliktus nurodymus, šelpdavo vargdienius, leisdavo į mokslus neturtingus giminaičius. Vaistininkas nuolat sekė tarptautinę padėtį, tad, nujausdamas Antrojo pasaulinio karo grėsmę ir norėdamas išvengti per Pirmąjį pasaulinį karą buvusio vaistų trūkumo, nuo 1940 metų pradžios kaupė dideles vaistų atsargas. Netrukus nacionalizavus vaistinę, joje buvo rasta prekių už 50 tūkstančių litų. Beje, bene vienintelis iš buvusių vaistinių savininkų J. Aleksandravičius liko jos valdytoju. 1944 metais frontui sustojus Viekšniuose ir iš miestelio pasitraukus visam medicinos personalui, pagalbą ligoniams teko teikti vaistininkui.

Slėpėsi sodelio rūsyje

Siaučiant karo baisumams, J. Aleksandravičius su šeima gyveno prie namų seniai buvusio vaistažolių sodelio rūsyje, vadinamajame bunkeryje. „Juozas šiame rūsyje priglaudė ir daug kaimynų – čia gyveno net 27 žmonės. Vaistinės patalpos buvo suvarpytos sprogusių sviedinių skeveldrų, vienas namo kampas nuverstas, stoge granata išvertė didžiulę skylę, tačiau vaistinė išliko. Keista, bet gaisras šio istorinio pastato vėl nepalietė“, – stebėjosi D. Končienė.

Pasitraukus vokiečiams, Viekšnių vaistinė vėl pradėjo dirbti 1944 metų gruodį. Ją, nuniokotą karo, vedėjui J. Aleksandravičiui padėjo sutvarkyti asistentė Emilija Virkutytė ir sanitarė Stanislava Žukauskaitė.

Provizorius J. Aleksandravičius buvo sukūręs vaistus vėžiui gydyti ir pats padėdavo žmonėms. Viekšnių vaistinėje dirbo iki 1971 metų pabaigos, o po šešerių metų, 1977 metų balandį, išėjo į Amžinybę. Po jo mirties dukra Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė ir kiti vaistinės svarbą suprantantys asmenys, siekdami, jog vaistinė taptų muziejumi, ėmė rūpintis, kad visi jai priklausantys pastatai bei tai, kas juose buvo, pereitų į valstybės globą.

Perėjo ministerijos žinion

D. Končienė apie tada susidariusią situaciją pasakojo, jog įstatymai, po vaistininko mirties steigiant muziejų, dar neleido atsiimti kažkada buvusios privačios nuosavybės, pačios vaistinės ir jos pagalbinių patalpų, – maždaug pusės namo: tai tuo metu priklausė Vyriausios farmacinės valdybos Šiaulių skyriui. Ta dalis taip ir liko valstybės žinioje, o J. Aleksandravičiui priklausantis turtas – kita gyvenamojo namo pusė ir dalis ūkinių pastatų su viskuo, kas buvo juose, paveldėjimo teise atiteko jo anūkui Romualdui Navickui. Ši dalis buvo parduota valstybei. Viskas perėjo į Kultūros ministerijos žinią.

1987 metais Kultūros ministerija nusprendė vaistinės pastatų kompleksą restauruoti ir sutvarkyti aplinką. Buvo parengtas darbų projektas, po to vyko parengiamieji darbai. Kažkur valstybinėse institucijoje užstrigo piniginės lėšos, tad darbai prasidėjo tik 1991 metų rugsėjį. Visas remontas buvo baigtas tik po trejų metų, 1994 metų pabaigoje.

Kol vyko vaistinės remontas, ji buvo išsikėlusi į kitas patalpas nacionalizuotame name. Senoji Viekšnių vaistinė savo duris klientams vėl atvėrė 1995 metų sausį. „Į ankstesnes patalpas sugrįžusi vaistinė čia buvo jau ne šeimininkė, o tik patalpų nuomininkė steigiamame muziejuje“, – pažymėjo D. Končienė.

Atkūrė pagal prisiminimus

D. Končienė prisimena, kad įsteigti vaistinės muziejų nebuvę lengva. Tam buvo įsteigtas vaistinės muziejaus prižiūrėtojo etatas, padėti tai padaryti priimta ir ji, nes buvo baigusi Kauno Stepo Žuko dailės technikumą. „Priėmė mane, kaip turinčią meninį išsilavinimą. Nesakysiu, kad buvo lengva. Prieš kapitalinį remontą viskas buvo išvežta, inventoriaus, daiktų kaip ir nebuvo. Jie buvo išgabenti į daugelį atskirų vietų, prastai prižiūrimi, kai kurie per tą sandėliavimo laiką nukentėję, kai kas buvo aplieta net vandeniu, apdergta balandžių, tad viską reikėjo nuvalyti, sutvarkyti, atnaujinti ir surinkus žinias, atkurti buvusį vaizdą“, – prisiminė moteris.

Čia savo prisiminimais labai padėjo provizoriaus J. Aleksandravičiaus dukra Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė, vaistinės šeimininko globotinės, dabar jau mirusios, Emilija Tamkevičienė ir Doneta Gulbinaitė. „Padedant šioms moterims, pagal jų pasakojimus, patarimus, kiek įmanoma autentiškiau, atstatėme muziejų. Tai yra pagrindiniai šaltiniai, kuriais mes vadovavomės“, – teigė D. Končienė.

Populiarino senąją vaistininkystę

1996 metais Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė Akmenės rajono savivaldybei (tuo metu Viekšniai priklausė šiam rajonui – V. M.) parašė simbolinį testamentą, išreiškiantį jos valią visos vaistinės atžvilgiu. Jame teigiama: „Savo noru ir šeimos bei giminės pritarimu palieku vaistinės pastatus, įrangą, baldus, paveikslus, laikrodžius, šviestuvus, knygas bei žemę apie muziejų rajono savivaldybės nuosavybėje“. Kurį laiką vaistinės patalpas konkurso būdu laimėjusi išsinuomojo farmakognostė žolininkė Jadvyga Balvočiūtė. Čia pradėta prekiauti vaistinių žolelių mišiniais bei natūraliais produktais, turinčiais gydomųjų savybių, buvo pardavinėjami ir kai kurie cheminiai preparatai. Čia dirbdama J. Balvočiūtė įkūrė savo individualią įmonę „Jadvygos žolės“. Muziejus ir vaistinė iki 2010 metų gegužės glaudžiai bendradarbiaudami populiarino senąją vaistininkystę. „Dėl nepalankių nuomos sąlygų vaistinę uždarius ir J. Balvočiūtei išsikėlus, jos patalpoje buvo visiškai atkurtas vadinamo „Oficinos“ kambario vaizdas. Šiuo metu vaistinės patalpos tarnauja tik muziejinei-pažintinei veiklai, vykdoma edukacija, vyksta įvairūs renginiai“, – kalbėjo D. Končienė.

Tarnavo ne tik vaistams

Dar vienas Viekšnių senajai vaistinei priklausantis lankytinas objektas – už ūkinio pastato esantis keliolikos arų vaistažolių sodas. Jis, iš naujo prikeltas gyvenimui, lankytojams vartus atvėrė už poros metų po vaistinės muziejaus atidarymo. Čia auginamos vaistažolės įdomios savo dydžiais – nuo mažiausios žolelės iki krūmo ir didžiausių liepų.

„Tas sodas buvo nuo pat pirmojo vaistinės savininko Geldnerio laikų. Jis buvo visiškai sunykęs, išskyrus kelis vaismedžius, ir liepos sodo pakraštyje išlikusios iš tų laikų – jos buvo pasodintos vaistams. Sodą visuomeniniais pagrindais padėjo atkurti mūsų žolininkė J. Balvočiūtė. Ji nuolat atvažiuodavo, rinko informaciją apie vaistažoles, kurios čia augdavo, esą žemė tai išsaugo, ir atsodindavo vaistažoles. Šiuo metu sodelyje auga iki 150 augalų – kažkada jų yra buvę ir daugiau: vienų plotus sumažiname, kitų – didiname, kartais pasodiname ką nors naujo“, – sakė D. Končienė. Šis vaistažolių sodas buvo visų vaistininkų laikais ir tarnavo ne tik kaip vaistažolių lobynas, bet ir kaip prie namų esanti poilsio zona – čia stovėjo stalas su suoliukais, net kelios supynės (vaikams ir suaugusiems), vaistininkai čia priimdavo svečius ir patys mėgdavo ilsėtis lazdyno pavėsyje, tame pat sode buvo iškastas ir išbetonuotas rūsys-bunkeris. Vaistažolių sodą apžiūrėti galima vasaros sezono metu, kai pradžiūsta žemė, maždaug nuo gegužės iki spalio mėnesių, pažintines-edukacines ekskursijas praveda, apie augalus pasakoja specialistė.