11 sausio, 2020
Bronius Vertelka | XXI amžius

Žemaitė įtinka anykštėnams

Iš Kelmės rajono kilusi ir nuo 1972-ųjų Anykščių krašte gyvenanti Regina Stumburienė yra pelniusi nemažai apdovanojimų, tačiau svariausi – Lietuvos Kultūros ministerijos premija už tradicinės kultūros puoselėjimą ir sklaidą bei Anykščių rajono savivaldybės „Šimtmečio anykštėno“ atminimo ženklas, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Su Anykščių kultūros centro etnografe kalbasi žurnalistas Bronius Vertelka.

Kasmet Anykščiuose vyksta prieškario ir pokario laikų romansų atlikėjų festivalis „Aukštaitijos žiedynai“. Tai meno tyrinėtojų ilgai buvo nepripažįstama kaip liaudies menas. Kaip Jums pavyko įrodyti, jog tai – klaida?

Turbūt pirmasis šalyje Anykščių kultūros centras surengė tokią šventę. Pradžioje ketinome kviestis Aukštaitijos regiono kolektyvus, kadangi į tokio žanro kūrinius žiūrėjome truputėlį skeptiškai. Atrodė, kad tai – liaudies dainos. Tačiau Lietuvos nacionalinio kultūros centro moterys buvo kitokios nuomonės: tai yra kažkoks palikimas, mūsų praeitis, tai iš tikrųjų verta dėmesio.

Šio žanro atlikėjų turėjome kone iš visos Lietuvos, mažiau – iš Žemaitijos. Buvo rusakalbių iš Visagino, iš Troškūnų ir romų bendruomenės. Į tokias šventes dalyviai vyksta noriai, užsiauginome ir joms tinkantį žiūrovą. Jų jau laukia, kultūros centro salė būna pilnutėlė žmonių.

O iš kur tie romansai atsirado, kas juos surinko? Ir kuo ypatingas jų atlikimas?

Pavyzdžiui, vadovauju folkloro ansambliui „Valaukis“, kuriame yra 18 dainininkių. Kiekviena jų kažką atsinešusi iš savo krašto. O vienam kolektyvui pasirodyti skiriama 12–15 minučių, per tiek laiko atliekami 4–5 romansai. Šventėje dalyvauja 6–8 kolektyvai, bet beveik nepasitaiko, kad kūrinį atliktų pagal fonogramą. Išmonės čia irgi netrūksta: daroma teatralizuotai, įterpiama gitara, akordeonas, smuikas, pasirodo profesionalus atlikėjas. Lapkričio mėnesį kviesime į 13-ąją prieškario ir pokario laikų romansų atlikėjų šventę „Aukštaitijos žiedynai“ Anykščiuose.

Šį kartą gal tikitės sulaukti didesnio kolektyvų skaičiaus?

Dėl kelių dainų nėra prasmės kviesti iš toliausių vietovių. Geriausia, kaip minėjau, – 6–8 kolektyvai. Aktyviausi jų iš Aukštaitijos – Kėdainių, Kaišiadorių, Panevėžio, Utenos, Ignalinos, Visagino.

Taigi esate ir moterų folkloro ansamblio „Valaukis“ vadovė. Keletą žodžių apie tai, ką jis veikia?

„Valaukis“ vienintelis Lietuvoje atlieka A. Baranausko, anykštėnų pasaulietines, vadinamas svietiškas, giesmes. Visos jos yra labai gražios, savotiškos harmonijos, mielos dainuoti. Su A. Baranausko giesmėmis važiuojame į Seinus (Lenkija). Ten Katedroje palaidotas jų autorius. Pernai dalyvavome vyskupo atminimo ženklo – iš metalo iškaltos knygos – atidengimo prie jo namų iškilmėse.

„Valaukis“ įkurtas 1984-aisias, jam vadovaujate nuo 2002 metų. Koks jis šiuo metu?

Yra dainuojančių nuo ansamblio įsikūrimo – tokių bent keturios. Kolektyvas – 18 (be manęs) moterų, jų amžius – tarp 35 ir 85 metų. „Valiaukio“ repertuare – daugiau kaip 200 aukštaičių liaudies dainų ne tik iš Anykščių, bet ir Molėtų, Kupiškio Ukmergės, Utenos kraštų. Didžioji dalis saviveiklininkių jas atlieka iš atminties. „Valaukis“ moka ir apie 30 romansų.

Jūsų veiklos baras gana platus: rengiate Jurgines, Sekmines, Atvelykio ir kitokias šventes ar festivalius. Ar ne per daug vienam žmogui?

Tai daryti įpareigoja tiesioginės mano pareigos – esu Anykčių kultūros centro etnografė. Man būtina tai daryti ir kitus tais dalykais sudominti, kad nepamirštų tautinių tradicijų ir papročių. Tai turėtų būti svarbu jaunimui.

Kas skatino tapti etnografe?

Šiaip esu chorvedė, šią specialybę įgijau studijuodama Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje. Gavusi paskyrimą į Anykščius, dirbau Troškūnų, paskui – Kurklių kultūros namuose. Į Anykščių kultūros centrą buvau priimta kaip poilsio pramogų organizatorė. Nuo 1994 metų esu etnografė, tad turėjau persikvalifikuoti. Čia man labai padėjo senosios „Valaukio“ dainininkės.

Bet čia turite daugiau rūpesčių, nei dirbdama pagal specialybę – chorvede?

Iš tiesų šis darbas gana įdomus. Yra daug puikių dainų, kurias atliekant galima medituoti, jos jautriai paliečia širdį. Gaila tų žmonių, kurie neprisiliečia prie liaudies dainų.

Kas jus vedė link dainų, muzikos?

Tai – nemenkas mano mamos nuopelnas. Ji 60 metų giedojo Vaiguvos bažnyčios chore, dalyvavo pirmosiose dainų šventėse Vilniuje. Jai eina 91 metai, gyvena pas dukrą Panevėžyje, suėjusios užtraukiame kokią dainą. Ji yra sakiusi, jog širdis, kurioje skamba daina, visada uždara blogiui.

Mano dėdė a.a. muzikologas Marcelinas Slipkus, regėjęs tokį mano polinkį, prikalbino tėvus, kad šie leistų mokytis muzikos. Buvau tik baigusi 8 klases. Šiauliuose buvau pareiginga, stengiausi gerai mokytis.

Namiškių negąsdino, kad viena, vos ne vaikas, vykstate mokytis?

Mama baiminosi, bet užtarė tėvelis. Jis mane labai mylėjo, charakteriu buvau panaši į jį. Treti metai, kai jo neturiu. Mirė eidamas 92-uosius. Mokydamasi Šiauliuose, gyvenau bendrabutyje. Buvo sunku, tačiau smagu. Bet labai pasiilgdavau namiškių, kiekvieną šeštadienį lėkdavau į namus.

Bet, kaip supratau, buvote ir be reikalo įskaudinta?

Taip, tai buvo man kaip rakštis į širdį. Neteisingai buvau apkaltinta, kad Šiauliuose prie vienos bažnyčios matė mane su berniukais geriančią šampaną. Ir niekaip nesugebėjau įrodyti, kad manęs ten tikrai nebuvo. Net paskui svarstė mokykloje. Neteisingai apkaltinta iki šiol jaučiu nuoskaudą. Mane labai žeidžia, jeigu kas sako neteisybę. Visiems linkiu vien tik gero ir niekam nepavydžiu.

Esate dainavusi „Anykščių vyno“, Statybinių medžiagų kombinato estradiniuose ansambliuose. Ar boheminis gyvenimas neviliojo?

Dainuoti pati nesisiūliau, mane pakvietė, išgirdę, koks mano balsas. Scenoje niekada nesirodžiau įkaušusi. Taip, po koncerto būdavo vaišės, bet visur žinojau normą. Visiškai nevartodama alkoholio galėjau sukelti įtarimą – arba esu ligota, arba jau išgėrusi savo normą…

Dabar turiu savo populiarios muzikos atlikėjų grupę „Užgaida“, dainuojame vadinamąjį popsą.

Nuėjęs į koncertą, pasiilgsti gyvai dainuojančių atlikėjų. Negi dėl to moki pinigus, kad matytum pagal taktą žiopčiojančius?

Mūsų kultūros centre niekas nesinaudoja vadinamu muzikiniu įrašu. Direktorės griežtai įsakyta: jokių fonogramų. Ir dirbti smagiau, ir gali dažniau repetuoti.

Tapote pakankamai žinomu žmogumi Anykščių krašte. Ar kartais nesinori užriesti nosies?

Nesiekiu garbės, man jos ir nereikia. Užtenka to, kada išgirsti iš žiūrovų: „Ačiū, kad surengėte puikų koncertą“. Negeidžiu ir medalių. Svarbus žmonių geras žodis.

Ko šiandien trūksta žmonėms, ko iš jų pasiilgstate?

Pasiilgstu jų nuoširdumo, gerumo, pozityvumo.

Ne iš vieno vyresnio amžiaus žmogaus vis dar tenka išgirsti, kad prie sovietų buvę geriau gyventi. Kaip Jūs tai vertinate?

Mano vaikystėje buvo didžiulė prabanga nusipirkti žuvies konservų dėžutę visai šeimai. Gerai, kad tėvai augino kiaulių, turėjo karvę. Dabar – perki ką nori, visi išsipuošę ir apsirengę. Bet pasiilgstu to laiko kaip savo jaunystės, kaip savo vaikystės. Vaikai užauginti, galiu daug ką sau leisti. Džiaugiuosi, kad būnant pensininkams dar leidžiama dirbti ir kad galiu, nes nesiskundžiu sveikata. Mėgstu keliauti. Dukra daugiau kaip dešimt metų gyvena Barselonoje (Ispanija), ten baigė muzikos akademiją, Šveicarijoje įgijo magistro laipsnį. Kiekvienais metais nuvykstu pas ją pasisvečiuoti. Nemažai šalių aplankiau su kolektyvais. Gavau pakvietimą į Dzūkiją pas bičiulę, buvusią anykštėnę. Vyksiu į Marcinkonis pasigrožėti senuoju kaimu. Sūnus gyvena ir dirba Vilniuje. Turiu anūkę ir anūką.

Esate tikintis žmogus. Ar sovietmečiu Jums draudė lankyti bažnyčią?

Vaikystėje dalyvavau Vaiguvos bažnyčios chorelyje. Mamos išmokytą „Tautišką giesmę“ taip užtraukdavome, kad laukai skambėdavo. Kaimynai mūsų neskundė. O ir bažnyčia būdavo pilna žmonių. Jei kuris nors kalba, kad jam anksčiau drausdavo eiti į bažnyčią, tai turbūt tas, kuris neidavo tada ir neina dabar.


26 sausio, 2022

„Sidabriniai balsai“ –  kamerinio vokalinio žanro olimpiada, kurios siekis puoselėti kamerinės vokalinės muzikos žanrą ir skatinti jo atlikėjus. Tai didžiausias […]

Vitas Valatka prie darbo stalo muziejaus dailės salėje. 1976 m. Fotografas A. Aleknavičius.
26 sausio, 2022

„Muziejus – tai lyg dalis manęs paties. Ir tikrai, kai manęs nebebus, po daugelio metų tos vertybės, kurias aš sukaupiau, […]

Frydlando vartų muziejuje atlikti patalpų tvarkybos darbai, restauravimas (Kaliningradas) / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.
26 sausio, 2022

Lietuvos jūrų muziejus drauge su parteriais iš Kaliningrado – Kaliningrado zoologijos sodu ir Frydlando vartų muziejumi baigė įgyvendinti 30 mėnesių trukusį projektą […]

26 sausio, 2022

Vasario 4 d. 17 val. VDA Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3) atidaroma personalinė Ingridos Mockutės-Pocienės paroda „Ne pirmą naktį nelauki […]

26 sausio, 2022

2022-uosius LR Seimas paskelbė Lietuvos karaimų metais. Šis įvykis svarbus ne tik karaimų bendruomenei, bet ir visam Trakų kraštui, nes […]

26 sausio, 2022

Daugiau nei dešimtmetį šeimų futbolo rungtynes organizuojantis Martynas Karpavičius įrodė, kad futbolui žaisti nebūtini stadionai, pilnos tribūnos žiūrovų ar tobulai […]

25 sausio, 2022

Lietuvos nacionalinis muziejus po daugiau nei 10 metų trukusių restauravimo šalų, kurie priklausė pirmiesiems tuomet dar pagoniško krašto krikščionims. Ši […]

25 sausio, 2022

2022 m. sausio 24 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje vyko […]

Agnė Antanavičiūtė, Pakruojis
25 sausio, 2022

Dolomito skaldos kasykla šalia Pakruojo – unikali aplinka, turinti potencialo, kad būtent ten galėtų vykti darni žmogaus, architektūros ir gamtos […]

Sutartis „KU BRIAI“. Janina Bucevičė, Eva Stonkevičienė, dr. Vasilijus Safronovas, doc. dr. Vacys Vaivada
24 sausio, 2022

Žemaičių muziejaus „Alka“ ir Klaipėdos universitetas Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto pasirašyta bendradarbiavimo sutartis. Simboliška, kad ji pasirašyta abiem […]

24 sausio, 2022

Ievos Simonaitytės metams ir 125-ajai jos gimimo sukakčiai skirta meninė popietė sausio 23 dieną surengta Ignalinos rajono Vidiškių dvare. Žinomai […]

24 sausio, 2022

Respublikinė paroda „Sodų sakmės“ tęsia savo kelionę per Lietuvą. Iki vasario 19 dienos jais gali pasigėrėti ir ignaliniečiai. Ignalinos krašto […]

24 sausio, 2022

Šiais metais Šiluvos piligrimų centras savo veiklą pradeda su nauja erdve – nedidele religinės estetikos meno kūrinių galerija, kurioje eksponuojami […]

22 sausio, 2022

Lietuvos Respublikos Prezidento rūmų pastato fasadą šeštadienį vakare nušvietė simbolinė instaliacija, skirta paminėti 1863 – 1864 m. sukilimo 159-ąsias metines. […]

Kupiškio restauruota sinagoga
22 sausio, 2022

Savivaldybės paveldo apsaugoje yra itin svarbūs žaidėjai. Ataskaitiniais metais (iki 2020 m.) savivaldybių skiriamų lėšų paveldui bendro augimo rodikliai gerokai viršijo […]

22 sausio, 2022

Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė sausio 22 d. lankėsi Kaune, kur prasidėjo Europos kultūros sostinės metai – svarbiausias šių metų kultūros […]

21 sausio, 2022

Panevėžio miesto savivaldybė kviečia bendruomenę apžiūrėti ir įvertinti pateiktas skulptūros-meninio akcento, skirto žymaus Panevėžio kraštiečio Juozo Zikaro 140-ųjų gimimo metinių […]

Telšių Džiugo gimnazijos mokiniai
21 sausio, 2022

Šiemet antrąjį kartą startavo Vilniaus dailės akademijos (VDA) iniciatyva „priARTėk“, kuri vyks iki pat kovo pabaigos. Projekto metu Lietuvos meno […]

20 sausio, 2022

Nors didysis „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ titulo metų renginys suplanuotas šeštadienį, sausio 22 d., nekantriausieji jau žengė pirmuosius […]

19 sausio, 2022

Knyga „Matilda Olkinaitė. The Unlocked Diary: Collected Works“ („Matilda Olkinaitė. Atrakintas dienoraštis: kūrybos rinktinė“) pasauliniame konkurse „Tokyo Type Directors Club […]