11 sausio, 2020
Bronius Vertelka | XXI amžius

Žemaitė įtinka anykštėnams

Iš Kelmės rajono kilusi ir nuo 1972-ųjų Anykščių krašte gyvenanti Regina Stumburienė yra pelniusi nemažai apdovanojimų, tačiau svariausi – Lietuvos Kultūros ministerijos premija už tradicinės kultūros puoselėjimą ir sklaidą bei Anykščių rajono savivaldybės „Šimtmečio anykštėno“ atminimo ženklas, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Su Anykščių kultūros centro etnografe kalbasi žurnalistas Bronius Vertelka.

Kasmet Anykščiuose vyksta prieškario ir pokario laikų romansų atlikėjų festivalis „Aukštaitijos žiedynai“. Tai meno tyrinėtojų ilgai buvo nepripažįstama kaip liaudies menas. Kaip Jums pavyko įrodyti, jog tai – klaida?

Turbūt pirmasis šalyje Anykščių kultūros centras surengė tokią šventę. Pradžioje ketinome kviestis Aukštaitijos regiono kolektyvus, kadangi į tokio žanro kūrinius žiūrėjome truputėlį skeptiškai. Atrodė, kad tai – liaudies dainos. Tačiau Lietuvos nacionalinio kultūros centro moterys buvo kitokios nuomonės: tai yra kažkoks palikimas, mūsų praeitis, tai iš tikrųjų verta dėmesio.

Šio žanro atlikėjų turėjome kone iš visos Lietuvos, mažiau – iš Žemaitijos. Buvo rusakalbių iš Visagino, iš Troškūnų ir romų bendruomenės. Į tokias šventes dalyviai vyksta noriai, užsiauginome ir joms tinkantį žiūrovą. Jų jau laukia, kultūros centro salė būna pilnutėlė žmonių.

O iš kur tie romansai atsirado, kas juos surinko? Ir kuo ypatingas jų atlikimas?

Pavyzdžiui, vadovauju folkloro ansambliui „Valaukis“, kuriame yra 18 dainininkių. Kiekviena jų kažką atsinešusi iš savo krašto. O vienam kolektyvui pasirodyti skiriama 12–15 minučių, per tiek laiko atliekami 4–5 romansai. Šventėje dalyvauja 6–8 kolektyvai, bet beveik nepasitaiko, kad kūrinį atliktų pagal fonogramą. Išmonės čia irgi netrūksta: daroma teatralizuotai, įterpiama gitara, akordeonas, smuikas, pasirodo profesionalus atlikėjas. Lapkričio mėnesį kviesime į 13-ąją prieškario ir pokario laikų romansų atlikėjų šventę „Aukštaitijos žiedynai“ Anykščiuose.

Šį kartą gal tikitės sulaukti didesnio kolektyvų skaičiaus?

Dėl kelių dainų nėra prasmės kviesti iš toliausių vietovių. Geriausia, kaip minėjau, – 6–8 kolektyvai. Aktyviausi jų iš Aukštaitijos – Kėdainių, Kaišiadorių, Panevėžio, Utenos, Ignalinos, Visagino.

Taigi esate ir moterų folkloro ansamblio „Valaukis“ vadovė. Keletą žodžių apie tai, ką jis veikia?

„Valaukis“ vienintelis Lietuvoje atlieka A. Baranausko, anykštėnų pasaulietines, vadinamas svietiškas, giesmes. Visos jos yra labai gražios, savotiškos harmonijos, mielos dainuoti. Su A. Baranausko giesmėmis važiuojame į Seinus (Lenkija). Ten Katedroje palaidotas jų autorius. Pernai dalyvavome vyskupo atminimo ženklo – iš metalo iškaltos knygos – atidengimo prie jo namų iškilmėse.

„Valaukis“ įkurtas 1984-aisias, jam vadovaujate nuo 2002 metų. Koks jis šiuo metu?

Yra dainuojančių nuo ansamblio įsikūrimo – tokių bent keturios. Kolektyvas – 18 (be manęs) moterų, jų amžius – tarp 35 ir 85 metų. „Valiaukio“ repertuare – daugiau kaip 200 aukštaičių liaudies dainų ne tik iš Anykščių, bet ir Molėtų, Kupiškio Ukmergės, Utenos kraštų. Didžioji dalis saviveiklininkių jas atlieka iš atminties. „Valaukis“ moka ir apie 30 romansų.

Jūsų veiklos baras gana platus: rengiate Jurgines, Sekmines, Atvelykio ir kitokias šventes ar festivalius. Ar ne per daug vienam žmogui?

Tai daryti įpareigoja tiesioginės mano pareigos – esu Anykčių kultūros centro etnografė. Man būtina tai daryti ir kitus tais dalykais sudominti, kad nepamirštų tautinių tradicijų ir papročių. Tai turėtų būti svarbu jaunimui.

Kas skatino tapti etnografe?

Šiaip esu chorvedė, šią specialybę įgijau studijuodama Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje. Gavusi paskyrimą į Anykščius, dirbau Troškūnų, paskui – Kurklių kultūros namuose. Į Anykščių kultūros centrą buvau priimta kaip poilsio pramogų organizatorė. Nuo 1994 metų esu etnografė, tad turėjau persikvalifikuoti. Čia man labai padėjo senosios „Valaukio“ dainininkės.

Bet čia turite daugiau rūpesčių, nei dirbdama pagal specialybę – chorvede?

Iš tiesų šis darbas gana įdomus. Yra daug puikių dainų, kurias atliekant galima medituoti, jos jautriai paliečia širdį. Gaila tų žmonių, kurie neprisiliečia prie liaudies dainų.

Kas jus vedė link dainų, muzikos?

Tai – nemenkas mano mamos nuopelnas. Ji 60 metų giedojo Vaiguvos bažnyčios chore, dalyvavo pirmosiose dainų šventėse Vilniuje. Jai eina 91 metai, gyvena pas dukrą Panevėžyje, suėjusios užtraukiame kokią dainą. Ji yra sakiusi, jog širdis, kurioje skamba daina, visada uždara blogiui.

Mano dėdė a.a. muzikologas Marcelinas Slipkus, regėjęs tokį mano polinkį, prikalbino tėvus, kad šie leistų mokytis muzikos. Buvau tik baigusi 8 klases. Šiauliuose buvau pareiginga, stengiausi gerai mokytis.

Namiškių negąsdino, kad viena, vos ne vaikas, vykstate mokytis?

Mama baiminosi, bet užtarė tėvelis. Jis mane labai mylėjo, charakteriu buvau panaši į jį. Treti metai, kai jo neturiu. Mirė eidamas 92-uosius. Mokydamasi Šiauliuose, gyvenau bendrabutyje. Buvo sunku, tačiau smagu. Bet labai pasiilgdavau namiškių, kiekvieną šeštadienį lėkdavau į namus.

Bet, kaip supratau, buvote ir be reikalo įskaudinta?

Taip, tai buvo man kaip rakštis į širdį. Neteisingai buvau apkaltinta, kad Šiauliuose prie vienos bažnyčios matė mane su berniukais geriančią šampaną. Ir niekaip nesugebėjau įrodyti, kad manęs ten tikrai nebuvo. Net paskui svarstė mokykloje. Neteisingai apkaltinta iki šiol jaučiu nuoskaudą. Mane labai žeidžia, jeigu kas sako neteisybę. Visiems linkiu vien tik gero ir niekam nepavydžiu.

Esate dainavusi „Anykščių vyno“, Statybinių medžiagų kombinato estradiniuose ansambliuose. Ar boheminis gyvenimas neviliojo?

Dainuoti pati nesisiūliau, mane pakvietė, išgirdę, koks mano balsas. Scenoje niekada nesirodžiau įkaušusi. Taip, po koncerto būdavo vaišės, bet visur žinojau normą. Visiškai nevartodama alkoholio galėjau sukelti įtarimą – arba esu ligota, arba jau išgėrusi savo normą…

Dabar turiu savo populiarios muzikos atlikėjų grupę „Užgaida“, dainuojame vadinamąjį popsą.

Nuėjęs į koncertą, pasiilgsti gyvai dainuojančių atlikėjų. Negi dėl to moki pinigus, kad matytum pagal taktą žiopčiojančius?

Mūsų kultūros centre niekas nesinaudoja vadinamu muzikiniu įrašu. Direktorės griežtai įsakyta: jokių fonogramų. Ir dirbti smagiau, ir gali dažniau repetuoti.

Tapote pakankamai žinomu žmogumi Anykščių krašte. Ar kartais nesinori užriesti nosies?

Nesiekiu garbės, man jos ir nereikia. Užtenka to, kada išgirsti iš žiūrovų: „Ačiū, kad surengėte puikų koncertą“. Negeidžiu ir medalių. Svarbus žmonių geras žodis.

Ko šiandien trūksta žmonėms, ko iš jų pasiilgstate?

Pasiilgstu jų nuoširdumo, gerumo, pozityvumo.

Ne iš vieno vyresnio amžiaus žmogaus vis dar tenka išgirsti, kad prie sovietų buvę geriau gyventi. Kaip Jūs tai vertinate?

Mano vaikystėje buvo didžiulė prabanga nusipirkti žuvies konservų dėžutę visai šeimai. Gerai, kad tėvai augino kiaulių, turėjo karvę. Dabar – perki ką nori, visi išsipuošę ir apsirengę. Bet pasiilgstu to laiko kaip savo jaunystės, kaip savo vaikystės. Vaikai užauginti, galiu daug ką sau leisti. Džiaugiuosi, kad būnant pensininkams dar leidžiama dirbti ir kad galiu, nes nesiskundžiu sveikata. Mėgstu keliauti. Dukra daugiau kaip dešimt metų gyvena Barselonoje (Ispanija), ten baigė muzikos akademiją, Šveicarijoje įgijo magistro laipsnį. Kiekvienais metais nuvykstu pas ją pasisvečiuoti. Nemažai šalių aplankiau su kolektyvais. Gavau pakvietimą į Dzūkiją pas bičiulę, buvusią anykštėnę. Vyksiu į Marcinkonis pasigrožėti senuoju kaimu. Sūnus gyvena ir dirba Vilniuje. Turiu anūkę ir anūką.

Esate tikintis žmogus. Ar sovietmečiu Jums draudė lankyti bažnyčią?

Vaikystėje dalyvavau Vaiguvos bažnyčios chorelyje. Mamos išmokytą „Tautišką giesmę“ taip užtraukdavome, kad laukai skambėdavo. Kaimynai mūsų neskundė. O ir bažnyčia būdavo pilna žmonių. Jei kuris nors kalba, kad jam anksčiau drausdavo eiti į bažnyčią, tai turbūt tas, kuris neidavo tada ir neina dabar.


5 kovo, 2021

Penkiolikos įvairias sritis vienijančių kultūros ir kūrybinio sektoriaus asociacijų atstovai vienija jėgas, siekdami padėti LR Vyriausybei priimti būtinus sprendimus šio […]

Bernardas Brazdžionis su šeima prie savo pastatyto kryžiaus, 1989 m.
5 kovo, 2021

Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka virtualiai pristato Aleksandro Ostašenkovo fotografijų parodą ,,Laiko permainos”, skirtą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai. Anksčiau šis […]

5 kovo, 2021

Šiaulių „Aušros“ muziejus, plėtodamas materialaus ir dvasinio žydų kultūros paveldo sklaidą Lietuvoje ir užsienyje, vykdo projektą „Dingęs litvakų pasaulis dailininko […]

4 kovo, 2021

Kovo 4 dieną savivaldybės vadovai susitiko su dviem šauniais jaunimo atstovais Žilvinu Laucevičiumi ir Ieva Žukovskyte. Žilvinas yra mūsų kraštietis, […]

4 kovo, 2021

Vykdydami akciją „Lydeka“, Aplinkos apsaugos departamento Utenos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai Pakaso ežere Utenos rajone sulaikė lydekautoją. Asmuo žvejojo […]

4 kovo, 2021

Lietuvos jūrų muziejus parodą, skirtą Lietuvos laivyno 100-mečiui, išeksponavo po atviru dangumi. Pačiame Klaipėdos centre, pakeliui į Senąją perkėlą ant […]

Andrius Aleksandravičiaus nuotr.
2 kovo, 2021

Kaunas sulaukė neeilinio Europos kino industrijos pripažinimo. Kovo 2-osios vakarą vykusioje nuotolinėje Berlyno kino festivalio ceremonijoje paskelbta, kad Pažaislio bažnyčios […]

Julijus, Vytautas, Evaldas / Sauliaus Pučinsko nuotr.
2 kovo, 2021

Metų pradžioje Lietuvoje minimos trys kertinės Lietuvos istorijos datos – Sausio 13-oji, Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Ir mokslininkai, ir […]

2 kovo, 2021

Ignalinos rajonas nėra tinkamas vėjo jėgainėms, nes patenka į taip vadinamą raudoną zoną dėl čia esančių radarų sistemų. Tačiau kraštas […]

Virgilijus ir Loreta Noreikos su sūnumi Virgilijum
1 kovo, 2021

„Kiek laiko man dar liko gyventi?, – paklausė gydytojų Lietuvos operos legenda Virgilijus Noreika 2018 metais po kompleksinio jo sveikatos […]

1 kovo, 2021

Prieš kelias dienas Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešąją biblioteką pasiekė antroji siunta iš JAV, kurioje – dar viena fotomenininko Edžio […]

Zinos Černovienės nuotr.
1 kovo, 2021

„…iš duonos kvapo ir miškų giesmės kalba gimtoji lūposna įdėta“, – rašė lietuvių poetė Janina Degutytė. O kad gimtoji kalba […]

Seimo kanceliarijos nuotr. Aut. Džoja Gunda Barysaitė
26 vasario, 2021

Seimo Jungiamojoje galerijoje nuo vasario 25 d. pradeda veikti menininko Donato Stankevičiaus fotografijų paroda „At the Bus Stop“ (liet. „Autobuso […]

Ansamblio „Lietuva“ choras / M. Aleksos nuotr.
22 vasario, 2021

Nors daugeliui vasario 22-oji – tik dar viena diena metuose, kai kam ji tapo ilgo kūrybinio kelio pradžia. Šiandien jubiliejų […]

Graffiti ir sienų tapybos-piešinių kūrėjo Tado Šimkaus ir jaunųjų dailininkų piešinys papuošė statinio, esančio Radvilonių gatvėje, sieną
22 vasario, 2021

Praėjusių metų vasarą  Radviliškio rajono Pakalniškių seniūnijos gyvenvietėse buvo surengtas pirmasis meno festivalis „BendruoMENIŠKAS. Apie projektą, pasiektus rezultatus ir lūkesčius […]

Rajono meras R. Janickas ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas A. Antanaitis
17 vasario, 2021

Šeštus metus rengiamos Lietuvių kalbos dienos – tai daugybė Lietuvoje ir užsienyje rengiamų renginių, skirtų lietuvių kalbos žinomumui ir sklaidai […]

17 vasario, 2021

Premijos skirtos chorvedžiui Remigijui Adomaičiui, kino režisierei Giedrei Beinoriūtei, vertėjui Pranui Bieliauskui, parodų kuratoriui, fotomenininkui Gintarui Česoniui, režisierei, prodiuserei Daliai […]

R. Zubovas, D. Matvejev nuotr.
17 vasario, 2021

Lietuvos muzikos informacijos centras išleido du žymiausio Lietuvos visų laikų dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fortepijoninių kūrinių natų leidinius, […]

Vasario 16-osios Signatarų Autografų iš Liudo Mažylio asmeninės kolekcijos parodos akimirka / Luko Balandžio, 15min.lt nuotr.
15 vasario, 2021

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, chemijos mokslų daktaras, o dabar ir Europos Parlamento narys Liudas Mažylis plačiai išgarsėjo 2017 metais. Didelei […]

13 vasario, 2021

Šiandien tarpinstitucinio nuotolinio susitikimo metu buvo pristatyti Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios pastato rekonstrukcijos architektūrinio konkurso planai. „Prie Vidaus reikalų […]