Svėdasų kraštas išugdė daugybę rašytojų, menininkų, mokslininkų ir kitokių žymių žmonių, kuriais didžiuojamasi ne tik jų gimtinėje, bet ir visoje šalyje. Yra čia ir nemažai „vietinės reikšmės“ įžymybių, kurias teisėtai galima būtų apibūdinti svėdasiškio lietuvių literatūros klasiko, visuomenės veikėjo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vartotu žodžiu „deimančiukai“. Vienas iš jų yra Moliakalnio kaime gyvenantis dainuojamosios poezijos kūrėjas ir atlikėjas, literatas, tautodailininkas ir šiaip „visų galų meistras“ Algimantas Baronas.
Kad Algimantas labai nagingas, galima įsitikinti, pasivaikščiojus po jo sodybos kiemą. Vaikinas įsikūręs senoje pamiškės sodyboje, kuri priklausė jo seneliams ir tėvams. Gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai sutvarkyti, suremontuoti, tiesiog „išblizginti“. Didžiuliame kieme – taip pat švara ir tvarka. Algimantas ne tik rūpestingai prižiūri senolių sodybą ir gerbia jų atminimą, bet ir savo rankomis vis ką nors sukuria, patobulina, pagražina. Todėl šiuose namuose labai gražiai dera sena ir nauja, visur savo vietą randa Algimanto medžio drožiniai, meniniai akcentai. Senojoje Moliakalnio sodyboje atgimsta ir kai kurie istoriniai faktai, artimai susiję ir su A. Barono gyvenimu.
Čia, gražioje miško laukymėje, visai netoli dabartinio plento, jungiančio Anykščius su Rokiškiu, 1920 metais trobesius išsistatė Antanas Meškauskas. Jis buvo grįžęs iš Amerikos. Bostone darbavosi viešbučio tarnautoju ir užsidirbo nemažai pinigėlių. Naujuose namuose Antanas apsigyveno su žmona Karolina, vienas po kito jiems gimė sūnus Jonas ir dukra Valerija. Gražiai būtų gyvenusi ūkininkų Meškauskų šeima Moliakalnyje, jei ne prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, kuris sujaukė žmonių likimus. Dvidešimtmečiam Jonui būtų tekę eiti į sovietinę kariuomenę, o jis baisiai nenorėjo. Tad, pradėjo slapstytis, išėjo į mišką ir tapo partizanų būrio, kuriam vadovavo Vaižganto sesers Marijonos anūkas Albertas Nakutis-Viesulas, nariu. Broliui pradėjus partizanauti, sesuo Valerija tapo ryšininke. Jonas Meškauskas-Caras kartu su kitais partizanais žuvo nelygioje kovoje su stribais ir raudonarmiečiais 1949-ųjų rudenį, per Vėlines, lapkričio 2-ąją, Drobčiūnų miške. Jų išniekinti kūnai buvo pamesti Svėdasuose ant grindinio prie „stribynės“, paskui užkasti Bajorų kaime duobėse, kuriose gyventojai laikydavo bulves. Slapčia partizanų artimieji jų kūnus iškasė ir palaidojo Kunigiškių kaimo kapinėse. Atgimimo laikais kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, taip pat ir Jono Meškausko-Caro, kapai Kunigiškių kapinėse buvo sutvarkyti, paženklinti paminkliniais akmenimis. Jų atminimui iškilo kapinėse gražus paminklas su skambančiu varpu. (Praėjusių metų lapkričio 3-iąją šiose kapinėse ir Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo parapijos bažnyčioje bei Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje buvo iškilmingai paminėtas J. Meškausko-Caro ir dar šešių jo bendražygių partizanų atminimas, prisimenant jų žūties 70-metį.)
Po brolio Jono žūties Valerija buvo areštuota ir nuteista aštuoneriems metams, o bausmę atliko Kazachstane prie Balchašo ežero. Tardymai, kankinimai, patyčios, vergiškas darbas, alkis ir kitokie dalykai nepridėjo sveikatos, bet ji viską iškentėjo, sulaukė laisvės ir sugrįžo gimtinėn. Įsidarbino Pauriškių plytinės statybose, į kolūkį nestojo. Ištekėjo už Vytauto Barono, kartu su juo apsigyveno tėviškės namuose. Susilaukė trijų vaikų: Violetos, Irenos ir Algimanto. Baronų šeimynine laimė tęsėsi neilgai. Vos penkiasdešimties sulaukęs, Vytautas Baronas mirė nuo sunkios galvos traumos. Motina viena išaugino, į savarankišką gyvenimą išleido vaikus. Ji buvo darbšti, rūpestinga, sąžininga, patriotiškai nusiteikusi, uoli katalikė. Tokius Valerija Baronienė išugdė ir savo vaikus.
Mirė Algimanto seneliai, iškeliavo ir motina. Algimanto seserys ištekėjo, apsigyveno kitur. Jis liko gyventi tėviškėje ir niekur iš čia neketina išsikraustyti.
Nuo mažų dienų auklėtas patriotizmo dvasia Algimantas vis mąstė apie Lietuvos nepriklausomybę, laukė tos dienos. O kai 1991-ųjų sausį patriotiškai nusiteikę žmonės iš visos Lietuvos važiavo ginti Aukščiausiosios Tarybos ir kitų „karštų taškų“, važiavo ten ir A. Baronas. Tą atmintiną sausio 13-ąją, kuomet prie Televizijos bokšto buvo šaudomi, žudomi, tankais traiškomi laisvės gynėjai, Algimantas budėjo prie Parlamento…
Apžiūrinėjant jo rankomis sukurtus medžio darbus, nejučia kyla mintis, iš kur atsirado toks Algimanto pomėgis. Pasirodo, jis staliaus ir baldžiaus specialybės išmoko Vilniaus geležinkelininkų profesinėje technikos mokykloje, ją baigė su pagyrimu.
Pagal specialybę teko darbuotis Anykščiuose Romo Katino baldų firmoje „MODUS“, vėliau nusprendė gaminti baldus, atlikti įvairius medžio darbus pagal verslo liudijimą. A. Baronas sugeba pagaminti iš medžio net preciziškiausias detales, figūras, nors tai – labai sunkus, kruopštus darbas. Ar daug yra meistrų, kurie turėtų kantrybės „knebinėtis“, tekinti, montuoti, klijuoti ramunių žiedlapius, tulpes? O Algimantas net išgarsėjo kaip medinių tulpių ir ramunių kūrėjas. Tik imk į rankas šio nagingo meistro ištekintas, įvairiomis spalvomis nutapytas gėles ir dovanok garbingiausiam svečiui, brangiausiam žmogui. Juk medinės gėlės yra tarsi gyvos. Tokias Algimanto sumeistrautas gėles dabar gali pamatyti ir Kunigiškių kaime veikiančio Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus lankytojai, nes nemažą puokštę jų kūrėjas muziejui padovanojo.
A. Baronas garsėja ne tiktai kaip talentingas medžio meistras. Jį garsina ir gitara. Su šiuo muzikos instrumentu jisai nesiskiria nuo mokyklos suolo. Kai mokėsi Svėdasų vidurinėje mokykloje (dabar Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija), be galo mėgo stebėti, kaip groja gitara vyresniųjų klasių moksleiviai, susidomėjęs klausėsi jų atliekamų dainų. Pamena, nusipirko gitarą tą vasarą, kai baigė šešias klases. Septintoje klasėje pradėjo mokytis ja groti. Dainavo mokyklos chore, dalyvaudavo įvairiuose muzikiniuose konkursuose. Be dainos, muzikos garsų neapsiėjo ir mokydamasis Geležinkelininkų mokykloje, ir tarnaudamas sovietinėje armijoje. Su muzika, daina Algimantas taip susigyveno, kad grįžęs iš armijos net bandė stoti Vilniuje į aukštesniąją muzikos mokyklą. Tąsyk nepasisekė, o vėliau net ir nebebandė. Kitokie sumanymai, rūpesčiai ir darbai pakreipė jo gyvenimo kelią kita linkme. Tačiau ir be muzikinio išsilavinimo jis puikiai skambina gitara, atlieka savo kūrybos dainas. Ne vienas svarbesnis renginys Svėdasuose nepraeina be Algimanto pasirodymo. Per Žolinę, kai buvo minimas 510-asis Svėdasų gimtadienis, koncertavo geriausi miestelio kolektyvai ir pavieniai solistai. Plojimų susilaukė ir bardo A. Barono atliekamos dainos. Jau daugiau kaip dešimtmetį Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus, asociacija Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“ ir Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyrius muziejuje organizuoja tradicinius Svėdasų krašto talentų sambūrius „Ieškokime „deimančiukų“ savyje ir šalia savęs“. Visuomet mielai tokiuose sambūriuose Kunigiškiuose dalyvauja ir A. Baronas. Jo atliekamos savos kūrybos dainos ne kartą skambėjo ir respublikiniame renginyje „Vaižgantinės“ Vaižganto gimtuosiuose Malaišiuose. Be Algimanto pasirodymo neišsiverčia Anykščių literatų klubo „Marčiupys“, Svėdasų literatų klubo „Sietuva“ , labdaros ir paramos fondo „Baltasis balandis“ renginiai, knygų pristatymai, parodų atidarymai. Kartu su kitais kolegomis A. Baronas dalyvauja ir Anykščiuose vykstančiuose respublikiniuose bardų festivaliuose „Purpurinis vakaras“. Ir dar daug kur skamba Algimanto atliekamos dainos – be galo lyriškos, melodingos, už širdies griebiančios…
Toks yra kuklus Svėdasų krašto žmogus, talentingas kūrėjas, veiklusis A. Baronas iš Moliakalnio.
