Būti politike ar namų šeimininke – turėtų būti laisvas moters pasirinkimas
Pagal spalio mėnesį paskelbtą Lyčių lygybės indeksą, Europos Sąjungoje Lietuva užima 20 vietą. Prasčiausiai atrodo politikoje ir ekonomikoje dalyvaujančių moterų rodiklis. Kaip pagerinti paskatinti moteris aktyviau dalyvauti politikoje, susirinkusios šalies politikės ir diskutavome metų pabaigoje Druskininkuose vykusioje diskusijoje „Moteris politikoje“.
Konferencijoje buvo aptariama, kokias galimybes turi dalyvauti politikoje mūsų šalies moterys, kaip šią veiklą jos derina su šeima, su kokiomis problemomis ir iššūkiais susiduria, nusprendusios aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime ar siekiančios karjeros profesinėje veikloje.
Labai gaila, kad Lietuvoje iki šiol dar vyrauja giliai patriarchalinis požiūris. Ypač tarp vyresnės kartos asmenų. Jaunimo požiūris į lyčių lygias galimybes yra nepalyginamai liberalesnis. Tačiau, nepaisant to, moteris turi būti devyniomis galvomis aukštesnė už vyrą, kad būtų įvertinta konkrečioje pozicijoje politikoje, valstybės tarnyboje, versle ir panašiai. Man pačiai teko tai patirti. Tiek politikoje, tiek dirbant valstybės tarnyboje. Teko ir tenka gerokai padirbėti, kad įrodyti savo argumentų teisumą, galimybes, veržiantis į priekį įveikti gausybę pagalių į ratus kaišiojimų, su kuo vyrai dažniausiai nesusiduria. Nereta moteris, apsisprendusi siekti karjeros politikoje, valstybės tarnyboje ar kitose srityje nesulaukia ir šeimos, ypač vyro palaikymo. Manau, kad tai konkurencijos baimė, susiformavusios nuostatos, kad vyras privalo išlaikyti šeimą, padaryti karjerą, kad jis turi būti geresnis, stipresnis, protingesnis, pasekmė. Tačiau talentingi gali būti tiek vyrai, tiek moterys. Jei vyrui nei verslas, nei politika, nei aukštesni tikslai nėra svarbūs, kodėl jų siekti ir šeimos išlaikymo vairą negali perimti sėkminga moteris, kuri dar geba atnešti ir daug naudos visuomenei? Juo labiau, kad visuomenišką žmogų uždaryti šeimoje yra nusikaltimas ir prieš jį, ir prieš visą visuomenę. Turėtume džiaugtis tokių žmonių turintys, nes jų nėra apstu. Žinoma, jei moteris apsisprendžia būti namų šeimininkė, jos jokiu būdu negalima stumti į politiką ar versti siekti karjeros. Tačiau tas pasirinkimas turi būti laisvas jos apsisprendimas, o ne vadovaujantis susiformavusiais stereotipais primestas iš šalies. Žinoma, prieš tai būtina sutvarkyti teisinę bazę taip, kad nuo vyro priklausanti moteris, netekusi jo ar jo palikta, neliktų be jokių socialinių garantijų. Lygiai tas pats ir su vyrais. Jie gali lygiai taip pat save pašvęsti vaikų auginimui, namų ūkio priežiūrai, jei jie tai pasirinko, sudarydami sąlygas ir galimybes sėkmingesnei moteriai daryti karjerą. Visur turi būti vadovaujamasi laisva valia ir žmonių pasirinkimu būti laimingais, taip, kaip jie to nori patys.
Diskusijos metu dėmesys buvo atkreiptas ir į tai, kad moters politikės nelinkusios palaikyti net ir pačios moterys. Galbūt taip atsitinka todėl, kad moterys, skirtingai negu vyrai, gali mažiau laiko skirti buvimui viešumoje, o žmonės juk dažniausiai balsuoja už tuos, kuriuos dažniausiai mato.
Kitas konferencijoje svarstytas klausimas – kaip moteris gali suderinti šeimą ir politiką, ar nuo to nenukenčia vaikai. Išties, pasakysiu iš savo patirties. Kol buvo vaikai maži nei politikoje, nei kitoje visuomeninėje veikloje aktyviai nedalyvavau. Teko laviruoti, derinant karjerą darbinėje veikloje ir vaikų auklėjimą, rūpinimąsi jais. Tik jiems užaugus ir tapus labai savarankiškais, veikliais, aktyviai ėmiausi man patinkančios veiklos, kurioje dalyvauju, realizuodama savas idėjas. Malonu, kad iš vaikų sulaukiu didžiausio palaikymo. Manau, tam įtakos turėjo tai, kad jie patys labai savarankiški, o jų savarankiškumą ugdyti tėvams būtina. Tai suteikia vaikams galimybę pajusti savo orumą, savivertę, atsakomybę, ugdo plataus požiūrio stiprias asmenybes. Ir moteriai tai suteikia daugiau laiko save realizuoti jai mieloje veikloje. Be to, vaikams labai svarbus įkvepiantis, sektinas tėvų pavyzdys. Jiems reikalinga laiminga mama, šalia kurios buvimas juos ne tik įkvepia, ugdo sveikas stiprias asmenybes, bet ir suteikia saugumo jausmą. O moteris savo veikloje turi jaustis laiminga taip, kaip ji to nori pati ir turėti galimybę realizuoti save ten, kur ji jaučiasi esanti geriausia. Visiškai nesvarbu, kur ji save realizuoja – politikoje, kitoje profesinėje veikloje ar pašvęsdama savo gyvenimą vien tik šeimai.
Renginio metu buvo aptariami ir atlyginimų skirtumų aspektai. Profesinės sąjungos „Solidarumas“ Druskininkų skyriaus pirmininkė Daiva Kvedaraitė, pateikė labai akivaizdų pavyzdį, ko jau nepridengsi „moteriškų“ ir „vyriškų“ sferų pasiteisinimu. Pasirodo, iki šiol troleibusų vairuotojų atlyginimai mažesni, negu vairuojančių autobusą, nes anksčiau troleibusus dažniausiai vairuodavo moterys, o autobusus vyrai. Dabar, kai parkai sujungti, šie skirtumų aspektai tapo ne tik akivaizdūs, bet ir rimta problema.
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje moterys kol kas uždirba vidutiniškai 14,4 proc. mažiau negu vyrai. 2016 m. atlyginimų atotrūkis tarp lyčių statybos sektoriuje buvo 1,6 proc., švietimo – 2,8 proc., viešojo valdymo – 3,6 proc. Ir, kas liūdniausia, kaip liudija statistika, atotrūkį tarp moterų ir vyrų atlyginimų Lietuvoje nuo 2011 m. tik didėjo. Labiausiai moterų ir vyrų darbo užmokesčiai skiriasi privačiame sektoriuje – moterys uždirba net 17,6 proc. mažiau negu vyrai. Moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumai sukelia tiek skurdo, tiek pensijų atotrūkius tarp lyčių. Moterų ir vyrų pensijų atotrūkis Lietuvoje siekia 18 proc. vyrų naudai.
Kaip buvo pažymėta diskusijoje, atlyginimų atotrūkį lemia daug veiksnių: vyrų ir moterų pasiskirstymas į „vyriškas“ (geriau apmokamas) ir „moteriškas“ (blogiau apmokamas) profesijas, mažas moterų vadovių skaičius, karjeros pertrūkiai, kai moterys nustoja kilti karjeros laiptais, diskriminacija, kai joms mokamas mažesnis atlyginimas už tą patį darbą, kokį dirba kolega-vyras. Skirtingi tyrimai atskleidžia, kad pastaroji priežastis gali paveikti net iki 40 proc. atlyginimų atotrūkio.
Buvo aptarta ir smurto prieš moteris problema, jo priežastys ir sukeliamos pasekmės. Kaip bebūtų gaila, bet statistiškai kas trečia moteris šeimoje, nepriklausomai nuo socialinės padėties, išsilavinimo, užimamų pareigų, patiria fizinį smurtą šeimoje, į ką mūsų visuomenėje dar vis žiūrima pro pirštus, laikant uždaru šeimos reikalu. Fizinis smurtas yra labai skaudi, žeminanti, moters orumą palaužianti blogybė, tačiau daug baisesnis yra psichologinis smurtas, kuris pasitaiko dar dažniau, deja. Jį mūsų šalyje įrodyti praktiškai neįmanoma, jis nepripažįstamas net teismuose. Nekalbu apie seksualinę prievartą šeimoje. Ši blogybė, apskritai nelaikoma jokia problema. O su tuo susidūrusios moterys yra visiškai neapsaugotos, gal net ir pačios nesuvokia, kad tai blogai. Kai žmogus nesaugus toje aplinkoje, kuri turi būti jo užuovėja – tai apsunkina, išsekina, palaužia labiausiai. Visa tai irgi prisideda prie daug mažesnio moterų visuomeninio aktyvumo. Galbūt, norinti save realizuoti visuomeninėje ar politinėje veikloje moteris, susidūrusi su vyro pasipriešinimu ar keliamais ultimatumais, renkasi uždarą ramų gyvenimą šeimoje. Šią blogybę turime rauti su šaknimis, juo labiau, kad realybėje neužtikrintas smurtautojo atskyrimo nuo aukos klausimas, dėl ko moterys dažnai sulaukia jos sveikatai ir gyvybei gresiančio keršto. Moteris turi turėti palaikymą, užtikrintumą, užuovėją. Ir tai jau mūsų politikų, pirmiausiai politikių, kurios visa tai suvokia geriausiai. Uždavinys.
Negana to, tiek smurtas, tiek neįvertinimas, užkertant kelią moters savirealizacijai traumuoja tiek ją, tiek atsiliepia vaikų psichologijai. Jei moterys išliktų orios ir neatleistų smurtautojui, nesusitaikytų su tokia žeminančia padėtimi, ryžtųsi drąsiems žingsniams nutraukti nuodijančius santykius ir eiti savo keliu, taip parodytų pavyzdį savo dukroms ir sūnums. Tai būtų pamoka ir vyrams. Juo labiau, kad jų sėkmė, daugiausiai priklauso nuo moters palaikymo. Šioje vietoje labai sutiksiu su kolegos Seimo nario profesionalaus psichologo ir psichoterapeuto Zenono Streikaus nuomone, kuri mane, gana emencipuotą, feministe save laikančią moterį, visgi įtikino. Kolega, beje, buvo vienas iš dviejų vyrų, dalyvavusių mūsų surengtoje diskusijoje, įrodinėjo moters išskirtinumą, pranašumą. Jis teigė, kad, jeigu vyras gyvenime pasiekia aukščiausių tikslų, didžiausias – jį palaikančios moters nuopelnas. Be jos paramos, jis to nepasiektų. Ne veltui teigiama, kad už kiekvieno stipraus sėkmingo vyro, visada stovi daug stipresnė moteris. O moterys, anot, kolegos, prasimuša tik pačios savo pačių jėgomis. Gyvenimiški pavyzdžiai ir faktai tą dažniausiai patvirtina. Labai gerai, kai vyrai tokiu atveju joms bent netrukdo. Šioje vietoje buvo pateiktas Vokietijos federalinės Kanclerės Angelos Merkel pavyzdys. Dar geriau, kai jie joms padeda, palaiko, įkvepia, suvokdami, kad kiekvienas realizuoja save toje srityje, kurioje jaučiasi esantis geriausias, atsisakius stereotipinų nuostatų, sąžinės graužaties, baimės, kad visuomenė nesupras ir kaip ji tai traktuos. Nors, besibraudamos pirmyn atkaklios, nenuleidžiančios rankų, moterys, eidamos iki galo savo tikslus vis vien pasiekia, tapdamos dar ir labai išskirtinai stiprios, visgi žymiai geriau, kai jos būna dar ir laimingos. Tada geriau ir vaikams, ir vyrams, ir šeimai, ir visai visuomenei.
Išties lyčių nelygybė – gili sistemiška problema, turinti daugybę niuansų. Šios problemos sprendimas – ilgas procesas, susijęs su visos visuomenės nuostatomis, įsitikinimais, susiformavusiais stereotipais. Viskas priklauso nuo investicijos į mūsų ateities kartų auklėjimą. Labai daug vilčių teikia Z karta. Tą matau savo vaikuose ir jų klasiokuose su kuriais labai draugiškai bendraujame. Jų požiūryje lyčių lygybės aspektas gana ryškus.
Lyčių nelygybę sparčiau mažintų pačių moterų aktyvesnis dalyvavimas politikoje. Manau, tada politikoje būtų mažiau laiko prarandama tuštiems vien dėl ambicijų kylantiems nesutarimams, skandalams, grubiam santykių aiškinimuisi, kerštui, pavydui, sklandžiau, vadovaujantis išmintimi, būtų priimami valstybei ir kiekvienam žmogui svarbūs politiniai sprendimai, nes moterys visada yra linkusios ieškoti kompromisų, kai kuriose vietose nusileisdamos, kai kuriose atstovėdamos savo siūlymus.
Užs. Nr. VV-26
