gruodžio 23, 2019
Bronius Vertelka | XXI amžius
Gyvenimas kaip kino juosta

Raguvoje veikiantis privatus kino muziejus – vienintelis toks ne tik Panevėžio rajone, bet tikriausiai ir mūsų šalyje. Geri atsiliepimai apie jį lankytojų parašyti prancūzų, vokiečių, anglų kalbomis. Muziejaus įkūrėja ir puoselėtoja – 36 metus kino mechanike išdirbusi bei nuo rugsėjo 83-uosius gyvenimo metus ėmusi skaičiuoti Marijona Virbickienė.

Paprasta, bet neprasta

Netiktų rašyti, kad raguvė – jau senolė. Turėdama vos ne 80 metų, kartą M. Virbickienė užsuko į miestelio biblioteką pas joje  šeimininkavusią Vidą Gailiušytę ir pareiškė, jog esanti paprasta, bet neprasta. Paaiškino: daugelį metų rodžiusi kino filmus raguviams buvo tinkamai įvertinta, bet Panevėžyje ir Vilniuje apdovanojimus gaudavusi, o Raguvoje apie tai niekas nežinodavo. Tada bibliotekininkė paprašė M. Virbickienės parengti edukacinę programą vaikams, pasidalinti prisiminimais su jais iš savo vaikystės. Susirinkusieji išgirdo apie  mokymąsi pokaryje: pradėjusi eiti į pirmą klasę, pamokų užduotis susirašydavo kreida ant lentelės, bet einant namo apie tris kilometrus viskas nusitrindavo. Sąsiuvinius darydavosi iš Panevėžio parvežto sviestinio popieriaus. Vaikams tai atrodė tikra, nesumeluota, kažkurioje knygoje neišskaityta, todėl pasakotojos jie klausėsi itin atidžiai. Kitas M. Virbickienės užsiėmimas su jaunaisiais raguviais jau buvo apie kiną – ir šis visiems labai patiko.

Muziejaus kūrimosi pradžia

Po kelių dienų M. Virbickienė užsuko į sandėliuką turėdama mintyje, ką galėtų parodytų miestelio smalsiausiesiems – darželinukams ir pradinukams. Privatizavus kino įstaigą, viską sudėjo į kartonines dėžes ir pirmiausiai jas sunešė į rūsį, vėliau į pačių Virbickų išsipirktą kolūkinę pirtį. Todėl nebežinojo, kas tarp tiek metų išgulėjusių daiktų likę vertinga. Įsitikinusi, kad laikas beveik nieko nepalietė, paskambino savo dukroms. Iš jų išgirdo, kad nerenkančios senienų, o kur joms vieta, pati mama geriau žinanti, be to, patarė daugiau laiko skirti savo poilsiui.  M. Virbickienę suėmė toks jaudulys, jog čia pat priėmė sprendimą: visa tai, ką sugebėjusi sukaupti, tikrai nesuversianti į šiukšlių konteinerį.

Išvalius vieną pirties kambarį, nuplovus langus, tapo šviesiau. Tada paprašė kaimyno (vyras jau buvo miręs), kad patvarkytų spintas, sukaltų lentynas. Tada išdėliojo viską, ką turėjo apie kiną: aparatūrą, fotoalbumus, kurių nuotraukose užfiksuoti ir susitikimai su aktoriais, reklaminę medžiagą, net pirtyje tūnojusius senus rakandus. Palankaus pritarimo sulaukė ir iš kaimynių. Tada pakvietė užsukti seniūną Juozą Skorulskį. Iš jo išgirdo: „Tai puiku, tęskite tokį darbą“. Seniūnas pirmasis paliko įrašą lankytojams skirtame sąsiuvinyje. Po to apsilankė bibliotekininkė V. Gailiušytė su mažųjų miestelio gyventojų ekskursija. Ji irgi parašė atsiliepimą.

Pradžioje M. Virbickienė turėjo du skolintus kino aparatus, o kai apie Raguvoje kuriamą kino muziejų parašė laikraštis „Panevėžio kraštas“,  dar tris juos atvežė. Apžiūrėti visa tai lankytojai galėjo nemokamai. Vaikams demonstravo filmukus apie saugų eismą keliuose, apie pačius Lietuvos kelius: šiems žibėjo akys. O užsukę vyresniojo amžiaus žmonės gūžčiojo pečiais – jiems čia buvo neįdomu.

Eksponatų ėmė gausėti

Reikėjo kažko imtis, kad atėjusieji čia jaustųsi gerai. Ėmė rinkti senovinius daiktus. Viena kaimynė dovanojo prieš daugiau nei 100 metų gamintą špižinį emaliuotą puodą, kita – vilnų verpimo ratelį. Taip ir prasidėjo.  M. Virbickienė užsispyrė savo siekti. Eksponatais užpildžius antrą kambarėlį, teko imtis trečiojo. Netikėtai sulaukė skambučio iš LNK televizijos, esą norėtų atvažiuoti. Kaip tik tuo metu rinko obuolius. Nespėjusi persirengti sulaukė svečių. Rankos virpėjo, kai ėmė filmuoti. Bet per televiziją parodyta medžiaga buvo puiki reklama muziejui. Tai ir buvo gera paskata rinkti jam eksponatus. Atvyko svečių iš sostinės – Vilniaus Edukologijos universiteto antrakursių. Jų vadovas susidomėjo linams rauti pritaikytu įrenginiu, parodė, kaip jis veikia. M. Virbickienei tai buvo kaip pamoka, ne visų eksponatų paskirtį žinojo, nors pačiai teko rauti linus.

Į muziejų ėmė ateiti ir suaugusieji. Apžiūrėję kinui skirtą ekspoziciją, ėjo prie senienų – kas jiems geriau pažįstama ir artima. Kaimynus aplanko svečiai iš Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos – ir juos vedasi į muziejų. Taip atsiliepimų sąsiuvinis pildosi įvairiomis kalbomis.

Kartą paskambino iš Vilniaus kino studijos ir pažadėjo kažką tinkamo M. Virbickienės asmeniniam muziejui atvežti.

Moterims ir vyrams

Įėjęs į muziejų pirmiausia susipažįsti su apie kiną pasakojančiais eksponatais,o antrasis kambarys skirtas labiau moterims. Čia matai 1850 metais austą žemaitišką skarą, 1900 metais Krokuvoje lietuvės vienuolės Viktutės Tamoliūnaitės, beje, Marijonos tetos, megztą staltiesę, Rygoje gamintą porcelianinį servisą – tokių yra tik du – Rygos ir Raguvos muziejuose. Susipažįsti su 1920 metų tautiniais Dzūkijos rūbais,  Švč. Mergelės Marijos paveikslu, dovanotu vieno Pivašiūnų parapijos žmogaus ir naudotu per gegužines pamaldas, pastačius jį kambaryje.

Knieti užsukti į trečiąjį kambarį ir pamatyti vyriškajai pusei skirtus eksponatus. Tai ir gelda, naudota vaikams maudyti, rūbams plauti ir tešlą minkyti, arba bezmėnas, gamintas 1870 metais. Medinis bokalas, pasak Raguvos klebono, kažkada naudotas pirtyje ant įkaitusių akmenų vandeniui užpilti. Čia nemažai įdomių senųjų namų apyvokos daiktų.

Muziejuje yra ir jo įkūrėjos M. Virbickienės išsiuvinėtų darbelių. Pati savininkė rūpinasi, kad  muziejinę vertybę turintys daiktai čia atkeliautų. Muziejaus atidarymo metu dovanojo kiaulę-taupyklę, bet joje yra gal keli eurocentai, o moteris už lankymą pinigų neima. „Norisi, kad muziejų aplankytų kuo daugiau žmonių. Reklama per laikraščius ar televiziją – tai niekai, o čia gyvai matai“, – sakė jo savininkė M. Virbickienė.

Matytas filmas susuko galvą

Marijona Virbickienė, kurios mergautinė pavardė Bernatonytė, pirmąjį kino filmą pamatė 1947-aisiais, mokydamasi Levaniškių pradinės mokyklos trečioje klasėje. Jį su sesute leido žiūrėti padavus po du kiaušinius. Demonstravo nespalvotą filmą apie kažkokią dainų šventę, o tuo metu už lango buvo girdėti motoriukas. Rūpėjo vienu metu matyti vaizdus ekrane ir pažiūrėti, kaip jis veikia. Tai ir apsuko galvą mergaitei.  Jau lankant Traupio mokyklos penktą klasę ji pamatė amerikiečių susuktą filmą „Tarzanas“, kuris paliko pritrenkiantį įspūdį.

Įpusėjusi aštuntą klasę Marijona pateko į ligoninę. Daugiau nebėjo į mokyklą (tuo metu už mokslą reikėjo mokėti). Pavasarį pėsčiomis nuėjo 18 kilometrų į Troškinus ir tapo vieno gydytojo vaiko aukle. O to gydytojo du broliai buvo kino mechanikai. Turint kino aparatūrą, kambaryje jie demonstruodavo filmus. Pasižiūrėti jų  kviesdavosi ir Marijoną kartu su vaiku.

Marijona labai norėjo būti bibliotekos vedėja, bet Troškūnų rajono kultūros skyrius  įteikė siuntimą mokytis į Respublikinę kino mechanikų mokyklą Kaune. Baigusi ją gavo paskyrimą į Širvintų rajoną ir turėjo aptarnauti 6 punktus, kurių arčiausias buvo už 3, toliausias – už 25 kilometrų nuo rajono centro. Persikėlusi į Troškūnus, arčiau savo gimtinės, su kilnojamąja kino aparatūrą važinėjo po šį rajoną. O jį panaikinus ir prijungus prie Anykščių rajono, ten ir liko dirbti. Čia išmoko vairuoti automobilį, motociklą, įgijo jų vairavimo teises.

Didžiausia šventė jaunimui būdavo gegužinė

M. Virbickienei po kaimus aparatūrą kinui rodyti teko vežiotis ir arklio traukiamu vežimu. Išsiruošus į kelionę, motoriuką du vyrai vos įkeldavo. Išsikeldavo pati, pasidėjusi lentą. Marijona svėrė apie 50 kg, o elektros energiją gaminantis įrenginys – už ją trigubai sunkesnis. Žiūrėti filmo kaime susirinkdavo mažiausiai 50, būdavo ir 70, net per 100 žmonių. Teko rodyti ir klojime, bet tada perspėjo, kad sėdėdami ant šieno netrauktų dūmo. Būdavo, atvažiavusi įkasa du stulpus, tarp jų – antklodė, ekranas. Garsiakalbį padėdavo ant namo ar verandos palangės, arba pati jį įkeldavo į medį. Paleidus plokštelę, tylų vakarą garsas pasklisdavo už trijų kilometrų.

Taip sužinodavo, kad atvažiavo kilnojamasis kinas. Filmus demonstravusiąją praminė Kino Maryte. Po filmo jaunimas užgrodavo armonika ir prasidėdavo šokiai, kurie tęsdavosi iki ryto. Tuo metu tai buvo smagiausiais jaunimo pasilinksminimas po sunkaus ir menkai apmokamo darbo kolūkyje. Užtat kitą dieną kolūkio pirmininkas pykdavo, kad į darbą renkasi nenoriai ir neišsimiegoję.

Kartą teko motoriuką gesinti. Tuomet dirbo kilnojamojo filmo kino mechanike Anykščių rajone. Vairuotojas iškėlė  aparatūrą , o motoriukui suktis paliko geresnio, vadinamo aviacinio, benzino.

Turbūt per žarnelę jo kažkur prasisunkė, o nuo laido plykstelėjo liepsna. Žiūrovų salėje – gal 70 žmonių. Subėgę vyrai padėjo kylantį gaisrą likviduoti. Marijona sugebėjo pabaigti rodyti  filmą. O vyrai motoriuką sutaisė, nudažė jį ir lyg nieko nebuvę.

Filmus stengėsi išsirinkti pati

Koks bus rodomas naujas filmas, laukiantieji jo sužinodavo prieš savaitę. Marijona  išrašydavo skelbimus, palikdama juos bibliotekoje ar pas kolūkio buhalterę. Likus  porai dienų iki filmo, irgi pati skelbimus išplatindavo, priklijuodama prie stulpo, medžio kamienų, namų sienų. Atsirinkti filmų važiuodavo pati į rajono centrą. Stengdavosi filmus gauti pagal numatomą žiūrovų skonį. Jiems patiko rusiškos komedijos, bet labiausiai būdavo lankomi indų, amerikiečių gamybos filmai. Rodė ir amerikiečių statytą dviejų dalių filmą „Karas ir taika“. Patiko artistų vaidyba, jų rūbai. Žiūrovai matė ir to paties pavadinimo rusų gamybos filmą, bet buvo jau keturių dalių ir daug blankesnis nei amerikiečių. Lankomumu išsiskyrė lietuviški filmai „Niekas nenorėjo mirti“, „Laiptai į dangų“, „Skrydis per Atlantą“. Demonstruojant jį dalyvavo ir lėktuvo „Lituanika“ konstruktoriai. O kai rodė filmą „Kristus“, jo žiūrėti ėjo po 3-4 kartus.

Per savaitę rodydavo po tris filmus vaikams ir šešis suaugusiems. Apibrėžtų atostogų  M. Virbickienė neturėjo. Dirbo žiemą ir vasarą. Aukščiausios kategorijos kino mechanikė žiūrovų laukdavo ne aparatinėje, bet kviesdavo sutiktus gatvėje ar net parduotuvėje. M. Virbickienė apie 10 metų buvo pripažinta geriausia tarp 54 Panevėžio rajono kino darbuotojų, demonstravusių filmus.

Sudegino sodybas

Gilios M. Virbickkienės šaknys Raguvoje – čia ji gimė. Buvo vyriausias vaikas Bernatonių šeimoje – turėjo brolį ir seserį. Tėvai nuosavo  būsto neturėjo, todėl buvo priversti jį nuomotis. Kai kartu įkurdino 7 ar 8 karo pabėgėlius, namuose visi susikimšo lyg silkės statinėje.

Senelis, kaip savanoris, buvo gavęs 35 ha žemės Traupio parapijoje, 10 ha iš jų dovanojo sūnui Kazimierui. Jis turėjo darbščias ir nagingas rankas, darydavo cementinius kubilus tilteliams, antkapius, kasdavo šulinius bei griovius. Ant dovanotos žemės Marijonos tėvas pasistatė namus, persivežė į juos naminių gyvulių. Tai buvo rudenį, o kitų metų balandžio 23 dieną užplūdę stribai sudegino jo ir senelio sodybą.

1945 metų kovo 3-iąją senelį suėmė kaip partizanų ryšininką. Paskui išvežė į Karagandos sritį, Steplagą (ten jis 1949 metų kovo 6 dieną mirė). Balandžio 23-ąją stribai susikrovė visą turtą į vežimus ir padegė senelio sodybą. Neradę Marijonos tėvo, vaikus išstūmė į lauką, o motiną ėmė spardyti. „Aleksai, ką darai, juk esame pažįstami“, – bandė išgauti gailestį iš sužvėrėjusiojo stribo. Kiti ragino greičiau baigti, o motinai su vaikais įsakė kuo skubiau dingti į visas keturias puses. Bernatoniai patraukė pas senelę – mamos mamą. Netrukus pamatė, kad liepsnos apimtas ir jų namas. Mama pro ašaras tarė, kad vėl nebeturės savo kampo.

Tėvo palaikai palaidoti Putiliškių kapinėse, bet nežino, kurioje vietoje

Tuo metu kitame kaime K. Bernatonis kasė šulinį. Pamatęs degančius savo namus, atgal jau negrįžo ir ėmė slapstytis. O brolis, gyvenęs Panevėžyje, Marijonos tėveliui buvo paruošęs tinkamus dokumentus, tetrūko jo nuotraukos. Einantį į Panevėžį ties Putiliškių kaimu Kazimierą sustabdė nuo Panevėžio važiavę stribai. Įsisodino  į vežimą ir nuvežę į Raguvą įgrūdo rūsin. Suėmė gegužės 3-iąją, o gegužės 6-ąją išsivarė  į miestelio aikštę sušaudyti be teismo. Vedė alkaną, sumuštą ir vos galintį paeiti. Vienas iš stribų riktelėjo: „Atsitraukit, čia bus mano taikinys“. Ir iššovė. Pašautą, per naktį dejavusį K. Bernatonį nuvežė už tilto per Nevėžį ir įmetė į griovį. Kad nepaimtų jo kūno, pastatė sargybą. Iš Putiliškių kaimo eidami į mokyklą vaikai matė, kaip vanduo kilnoja nelaimėlio palaikus. Po kurio laiko maždaug toje pat vietoje stribai numetė kito nušauto žmogaus kūną. Geri žmonės nužudytuosius sugebėjo išvogti ir palaidoti Putiliškių kaimo kapinėse. Marijona girdėjo, kad užkasė juos netoli vartelių, bet tiksliai, kokioje vietoje, iki šiol nežino. K. Bernatoniui tebuvo 31 metai. 2001 metais jam (po mirties) suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas

Palaikė ryšius su partizanais

Marijonos tėvas buvo partizanų ryšininkas – už tai jis ir buvo nužudytas. Jo jaunesnis brolis Jonas Bernatonis-Melagis buvo partizanų Vyčio apygardos Kuprio būrio vadas. 1949 m. birželio 12 d. jį ir Simoną Dailidėną-Miesčionį, partizanų Vyčio apygardos Kosciuškos būrio vadą, kažkam įskundus, nušovė Laukagalių (netoli Traupio) kaimo klojime.

Marijonos mama irgi perduodavo žinias partizanams. Nužudžius vyrą, ją suėmė ir apie savaitę kankino, nedavė valgyti. Bet ji nieko neišdavė. Paleistai geraširdė  Stakėnienė davė skarelę (buvo šaltoka) ir skystos sriubos – kad organizmas priprastų prie maisto.

Eidama mama su dukra į Raguvos vaistinę, miestelio aikštėje matydavo suguldytus, sužalotus partizanų kūnus. Ypatingu žiaurumu čia pasižymėjo tokia Golubkova. Ji, kad niekas neatpažintų, žuvusiuosius kojomis spardydavo, mindžiodavo. Mama, kad nematytų tokių baisybių, dukrą vesdavo kita gatvės puse. Grįždamos namo (gyveno pas senelę, mamos mamą) abi verkdavo.

Po daugelio metų kažkas tos Golubkovos teiravosi prisistatę jos giminėmis, tačiau budelės tolesnio likimo niekas nežinojo.

Vėliau Marijonos tėvo žudikas už tai, kad kitame kaime, atėjus vakarui, nušovė žmogų, buvo nuteistas 10 metų, bet kalėjime viso skirto laiko neatsėdėjo. Lietuvai išsilaisvinus iš rusiškųjų okupantų gniaužtų, vis prašė neskelbti jo pavardės, bet apgailestavo, jog paliko savo padaryto nusikaltimo (šovimo į K. Bernatonį) gyvus liudininkus. Tas žmogus jau miręs.

Teko miegoti ir po eglaite

Tapus našle, Marijonos mamai su mažais vaikais teko gyventi įvairiose vietose. Slapstydamasi nuo vežimo, vienu metu apsigyveno dūminėje gryčiukėje prie miškelio. Būdavo taip: mama nulenkia eglės šakas, padeda ant jų šiaudų prikimštą pusę  maišo, skirto pagalvei, užkloja kailinukais ir snūduriuoja. Gilesnį miegą trikdydavo visą naktį čiulbančios lakštingalos. Mama budėdavo, saugodama vaikų ramybę. Iki pusiaudienio žvalgydavosi po miškelį lyg grybaudami ar uogaudami. Tik tada mama išdrįsdavo nueiti iki namų. Prie gryčios rasdavo daugybę pėdų. Vadinasi, kažkas Bernatonių šeimos laukė. Pėdsakus mama vėl nušluodavo.

Stribai partizanų ieškodavo ir stalčiuose. Atvykėliai išnešdavo viską, kas valgomo. Blynus kepti Bernatonių šeimai tekdavo į keptuvę pabraukius prie odos likusiais riebalais. Sykį per Sekmines Marijonai pavyko prigrybauti pilną krepšį lepšyčių. Užėjusi į beržynėlį, nors ten buvo gyvačių, tiek daug jų pririnko. Virdama grybus, prieskonių teturėjo tris svogūnų laiškus. Nebuvo net bulvių. Valgydami tokią sriubą, mama kalbėjo: „Tai lyg stebuklas, šiaip niekada grybų per Sekmines nebūna, bet šiandien esame sotūs“.

Mama perspėdavo partizanus

M. Virbickienės mamai prezidentas A. Smetona buvo antros eilės pusbrolis. Kai du jos broliai išėjo į kariuomenė ir ten pasijuto skriaudžiami, vienas jų neiškentęs prabilo, kad pasiskusiąs Antanukui. „O kokiam Antanukui? – tada pasmalsavo. – Prezidentui Antanui Smetonai“, – oriai atsakė Bernatoniai. Tuoj sušvelnėjo požiūris į brolius kareivius.

Mama irgi buvo partizanų ryšininkė. Būdavo taip: jeigu kas nors jiems gresia, pakabina raudoną, jeigu aplinkui ramu – baltą palaidinukę. Marijonai atrodydavo keista, kodėl taip dažnai ji jas keičia. Žiūrėk, ką tik užsivilko švarią, o netrukus ją merkia į vandenį ir imasi kitos.

Perspėti partizanus teko ir Marijonai. Pamačiusi svetimą žmogų, turėdavo sukelti triukšmą, vaidinti mušančią kartu žaidžiančius vaikus. Taip ji ir darydavo.

Mama išgyveno 84 metus.

Nesiruošia senti

M. Virbickiene dar apie 10 metų išdirbo elektrokaro vairuotoja Raguvos pieninėje. Kartu, jei atsirasdavo būtinybė, miestelyje rodė kino filmus. Kino mechanike Raguvoje išdirbo apie 20 metų.

Nedaug laiko likus iki pensijos panaikino tokį etatą, bet tada gavo pusę etato kultūros namuose ir dar ten ilgokai padirbėjo. Tekdavo pavaduoti meno vadovę (jos dažnai keisdavosi) ir kartu rodyti filmus. Marijona režisavo spektaklį „Senovinės lietuviškos vestuvės“. Jaunąją jame vaidino 82, jaunąjį – 84 metų aktoriai.

Raguvoje turėdama žemės rėželį moteris užsiaugina būtiniausių daržovių, todėl jų nereikia pirkti.

Per metus Marijona perskaito apie 70 knygų. Skaito tik kai lyja arba svilina deginantis karštis. Iš bibliotekos parsinešusi Maironio kūrybos pirmąjį tomą suprato, jog moka jo eiles. Būdama vaikas ir ganydama karves pas dėdę, jas išmoko atmintinai. Dėdė turėjo armoniką ir traukdavo dainomis tapusias poeto eiles.

Nuo Šv. Kalėdų iki Užgavėnių Raguvos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios didysis altorius pasidabina M. Virbickienės išaugintais amariliais.

M. Virbickienė aktyviai dalyvauja miestelio bendruomenės veikloje, yra Trečiojo amžiaus universiteto studentė. Prirašė daugiau kaip 300 sąsiuvinio puslapių atsiminimų. Ar tai virs knyga, prognozuoti sunku. M. Virbickienė užaugino tris vaikus. Viena dukra įsitvirtino Žemaitijoje, kita –Dzūkijoje, o sūnus uždarbiauja Vokietijoje.

 

Share Button

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


vasario 19, 2020

Kelionės – viena smagiausių laisvalaikio praleidimo formų. Tai pažintis su kitomis kultūromis, naujų neįkainojamų patirčių gurkšnis, atradimai ir įspūdžiai, leidžiantys […]

vasario 19, 2020

Kauno kolegijos bibliotekos ir informacijos išteklių centre vyko žemėlapių parodos „Valstybės siena – Lietuvos valstybingumo simbolis“, kuri skirta Lietuvos Nepriklausomybės […]

vasario 18, 2020

Moksleivių žiemos atostogų metu, Panevėžio miesto savivaldybės viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriuje „Žalioji pelėda“, šurmulys – pirmadienį prasidėjo ir visą […]

vasario 18, 2020

Vasario 15 dieną „Sėlos“ muziejaus didžiojoje parodų salėje buvo atidaryta Biržų krašto tautodailininkų darbų paroda, kurioje savo darbus pristato gausus […]

vasario 18, 2020

Vasario 18 d.. Kaune Petrašiūnų kapinėse  vyko pirmojo Lietuvos savanorio, plk. Kazio Škirpos (1895 -1979)  gimino 125-ųjų metinių paminėjimas, kuriame […]

vasario 18, 2020

Vasario 13 dieną Biržų pilies arsenalo salėje buvo pagerbti geriausi praėjusių metų sportininkai ir jų treneriai. Sportininkų pagerbimo šventę organizavo […]

vasario 17, 2020

Į Vasario 16-osios iškilmes Kalvarijoje pagerbti iškilų diplomatą, Nepriklausomybės Akto signatarą,  gestapo bei Stalino lagerių kalinį Petrą Klimą susirinko gausus […]

vasario 17, 2020

Panevėžio rajono savivaldybėje paminėta Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Tęsiant jau 16-tus metus gyvuojančią tradiciją Vasario 16-ąją rengiamas iškilmingas Savivaldybės tarybos […]

vasario 17, 2020

Vasario 16-osios rytą rajono Biržų savivaldybės meras Vytas Jareckas ir Lietuvos Respublikos Seimo narys Audrys Šimas pagerbė kovotojų už Lietuvos […]

vasario 17, 2020

Europos šeimų verslo asociacijos duomenimis, šeimos verslai regione sudaro mažiausiai 65 proc. visų veikiančių įmonių. Tiesa, nėra tikslios statistikos, kokią […]