vasario 1, 2019
Kur link juda Venesuela – demokratinius rinkimus ar pilietinį karą?

Venesuela šiuo metu turi du prezidentus – nuo 2013 metų šalį valdžiusį Nicolas Maduro ir sausio pradžioje save prezidentu pasiskelbusį Juan Guaido. Pasaulio valstybėms neliko nieko kito, kaip tik pasirinkti, kurią pusę palaikyti. Kol kas pasiskirstymas nuspėjamas. N. Maduro palaikančiųjų koalicijos pagrindą sudaro Rusija, Kinija ir Turkija. J. Guaido palaiko JAV, Kanada, ES ir daugelis Pietų Amerikos šalių. Dvivaldystė ilgai tęstis negalės, tad kas laukia didelių ekonomikos problemų prispaustos valstybės ir kokį vaidmenį tolimesniam jos likimui gali turėti didžiosios pasaulio šalys?

Problemų ištakos – neprotinga ekonominė politika

Autokratinio valdymo šalininko N. Maduro valdymo metais Venesuelos ekonomika sparčiai ritosi į bedugnę, todėl socialisto perrinkimas naujai kadencijai abejotino skaidrumo rinkimuose praėjusių metų gegužę sukėlė didelį šalies gyventojų nepasitenkinimą. Dar šešeri metai vis labiau opoziciją ir žmonių pilietines laisves varžančio N. Maduro valdymo šaliai būtų išties niūri perspektyva. Nenuostabu, kad žmonių nepasitenkinimas vis augo.

O būti nepatenkintiems Venesuelos gyventojams tikrai yra dėl ko. Praėjusių metų pabaigoje metinė infliacija šalyje siekė…1,3 mln. proc. Tarptautinis valiutos fondas prognozuoja, kad šiais metais gali būti užfiksuota ir 10 mln. proc. kainų augimas. Paskaičiuota, kad kainos Venesueloje padvigubėja kas 19 dienų. Dėl tokios situacijos daug šalies gyventojų palieka savo namus ir laimės ieškoti keliauja į kaimynines šalis. Jungtinių Tautų duomenimis, nuo 2014 metų Venesuelą paliko apie 3 mln. gyventojų.

Tiesa, šalies bėdos prasidėjo dar iki N. Maduro. 1999 metais socialistams su Hugo Čavesu priešakyje perėmus Venesuelos valdžią į savo rankas buvo imtasi reguliuoti kainas, riboti ekonomines laisves. Tai lėmė vis mažėjantį šalies ūkio efektyvumą ir laipsnišką kritimą į nesibaigiančią krizę.

Kad ir kaip patraukliai žmonėms atrodo mintis apie kainų reguliavimą, Venesuela yra puikus pavyzdys, kur atveda tokia politika. Venesueloje buvo nutarta miltų, aliejaus ir kitų pirmo būtinumo prekių kainas sumažinti iki skurdžiausiai gyvenantiems prieinamo lygio. Mintis graži, tik, deja, visai nepraktiška. Pamiršta, kad šių prekių gamintojams tokiomis sąlygomis paprasčiausiai neapsimoka tęsti gamybos, todėl jie buvo pasmerkti bankrotui. Būtent tai ir įvyko – dalis vietinių gamintojų užsidarė, mažėjo darbo vietų, importuojama produkcija darėsi vis brangesnė, o ekonominė šalies situacija vis prastėjo.

Jos nepagerino ir 2003 metais įvesta valiutos kontrolė, kuri turėjo pristabdyti spartų bolivaro nuvertėjimą. Vietoje to buvo sukurta palanki terpė juodosios pinigų rinkos klestėjimui. Oficialus Venesuelos valiutos kursas yra 637 bolivarai už vieną JAV dolerį. Tačiau realybėje už vieną JAV dolerį gali tekti mokėti ir daugiau nei 300 tūkst. bolivarų.

Už palaikymą – nafta

Regis akivaizdu, kad Venesuelai iš tiesų reikia naujos pradžios, kuria, kaip daugelis tikisi, gali tapti jaunasis J. Guaido. Vis tik apie šviesesnį Venesuelos rytojų kalbėti dar gerokai per anksti. Tam kelią gali užkirsti ištikimos N. Maduro sąjungininkės – Rusija, Kinija ir Turkija. Šios valstybės turi savų priežasčių išsaugoti šešerius metus šalį valdžiusį prezidentą poste.

Štai Kinija Venesuelai nuo 2007 m. yra paskolinusi apie 62 mlrd. JAV dolerių. Skolos grąžinimai vykdomi palankiausiu abiem šalims būdu – naftos žaliava. Nors naftos importas iš Venesuelos Kinijai nėra gyvybiškai svarbus, tačiau būdama viena didžiausių pasaulio gamintojų, ekonomikos gigantė tikrai randa kur panaudoti šias žaliavas.

Kita svarbiausia N. Maduro užtarėja – Rusija. Šios šalies ir Venesuelos santykiai taip pat sutepti nafta. Viena didžiausių Rusijos ir pasaulio energetikos įmonių „Rosneft“ finansiniais ryšiais yra susijusi su penkiomis pagrindinėmis Venesuelos naftos gavybvietėmis. Ši įmonė valstybinei Venesuelos naftos kompanijai taip pat yra paskolinusi apie 3,1 mlrd. JAV dolerių. Mainais, be abejo, tikimasi atsiskaitymų nafta.

Be to, pernai gruodį N. Maduro ir V. Putinas pasirašė susitarimą dėl papildomų Rusijos investicijų, kurių vertė – 5,5 mlrd. JAV dolerių. Nuo 2006 metų Rusija taip pat yra ir viena pagrindinių Venesuelos ginklų tiekėjų.

Draugišką ranką N. Madurui taip pat ištiesė ir Turkija. Praėjusiais metais prekybos apimtys tarp šalių siekė 1,1 mlrd. JAV dolerių – daugiau nei per prieš tai buvusius penkerius metus kartu sudėjus. Vis tik nėra sunku suprasti, kad pagrindinis Turkijos motyvas palaikyti N. Maduro režimą – baimė, jog panaši situacija gali susidaryti ir Ankaroje, kur autoritariniais metodais įtvirtinti ir išsaugoti valdžią siekia Recep Tayyip Erdoganas.

Šalies kariuomenė – antklodė, kurios reikia visiems

Akivaizdu, kad N. Maduras nėra pavyzdingiausias šalies vadovas – jis ne tik ilgus metus žalojo šalies ekonomiką, bet ir pažeidinėjo konstituciją. Tad kas iki šiol jam leido išsilaikyti valdžioje? Atsakymas – šalies kariuomenės palaikymas. Būtent kariuomenės prielankumas šiuo metu tapo pagrindiniu dviejų politinių stovyklų tikslu. Kol kas armija yra pavaldi N. Maduro įsakymams, tačiau neaišku, ar ilgam. Į savo pusę palenkti ją siekia J. Guaido šalininkai, kurie, kaip pranešama, savaitgalį vaikščiojo šalies sostinės gatvėmis ir dalino amnestijos lapelius karinėms pajėgoms su pažadu atleisti nusikaltimus šaliai mainais už opozicijos palaikymą.

Tuo metu N. Maduro taktika labai paprasta – tereikia toleruoti aukščiausio rango kariuomenės atstovų vykdomus pinigų plovimus, nelegalią naftos gavybą, vagystes, korupciją ir kitus nusikaltimus. Dabartinis šalies prezidentas gerai supranta, kad kariuomenė yra vienintelė priemonė išlaikyti valdžią savo rankose, todėl visais būdais pasistengs tai padaryti.

Kitas žingsnis – demokratiniai rinkimai?

Tuo pačiu metu Vakarų spaudimas N. Maduro ir palaikymas J. Guaido tik didėja. Izraelio atstovas neseniai pareiškė, kad kiekviena šalis privalo pasirinkti – arba ji palaiko laisvę, arba N. Maduro ir Venesuelos žmonių neviltį.

Pačios pirmosios J. Guaido pusę pasirinko Venesuelos kaimynės – Argentina, Brazilija, Kolumbija ir Panama. Vis tik pati svarbiausia žinia Venesuelos opozicijai, žinoma, pasiekė iš JAV, kai sausio 23 dieną Donaldas Trumpas pripažino J. Guaido teisėtu laikinuoju Venesuelos prezidentu ir pagrindiniu šalies atstovu tarptautinėje arenoje.

Europos Sąjunga taip pat neliko nuošalyje. Užsienio politikos vadovė Federica Mogherini pareiškė, kad Bendrija skatina ir palaiko skubius, teisingus bei sąžiningus Venesuelos prezidento rinkimus, kurie atitiktų tarptautinius demokratijos standartus ir šalies konstituciją. N. Maduro nežengus tokio žingsnio, ES žada oficialiu šalies prezidentu pripažinti J. Guaido.

Jungtinė Karalystė, Vokietija, Ispanija ir Prancūzija savo ruožtu paskelbė, kad J. Guaido Venesuelos prezidentu pripažins, jei nauji rinkimai nebus surengti per aštuonias dienas. Visos Vakarų šalys, regis, sutinka, kad reikalingas demokratinis valdžios perdavimas. Klausimas tik, kaip stipriai įsikibęs valdžios ketina laikytis N. Maduro, ir kiek stabilus jo užnugaris? Viena, aišku – blogiausias dalykas, kuris gali nutikti Venesuelai – tai krizės peraugimas į pilietinį karą. Tarptautinė bendruomenė turėtų dėti visas pastangas, kad taip nenutiktų.

Share Button

spalio 17, 2019

Po ilgų svarstymų, įvairių ir pačių netikėčiausių trukdžių, spalio 11 dieną Seimas po pateikimo pritarė trims Virginijos Vingrienės inicijuotiems projektams […]

spalio 16, 2019

Spalio 10 dieną Tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ pakvietė pasižiūrėti prancūzų sukurtą filmą „Girių laikas“ https://nepatoguskinas.lt/2019/filmas/giriu-laikas/  Po […]

spalio 16, 2019

Lenkija Faktas: Parlamento rinkimus laimėjo iki šiol valdžioje buvusi Teisės ir Teisingumo partija. Diagnozė: Prieš porą metų vienas kolega Seime […]

spalio 15, 2019

Padangų gamintojai ir importuotojai pasigenda Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pataisos, kuria būtų pakeistas mokesčio dydis skirtingo gabarito padangoms. „Pagal […]

spalio 14, 2019

Rugsėjo pabaigoje vykusioje Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje prezidentas Gitanas Nausėda teigė, kad naudodama biomasę šildymui, Lietuva prisideda prie klimato kaitos […]

spalio 14, 2019

Banali tiesa, kad gyvename informacinėje visuomenėje, kur būtent informacija yra tapusi brangiausiu resursu.  Nieko keisto, kad iškyla asmeninės informacijos gynimo […]

spalio 14, 2019

Prieš kelias savaites posėdžiaudamas Strasbūre patyriau, kad Europos Taryba, kuriai priklauso 47 respektabilios valstybės, rengiasi sukviesti visų tų valstybių vadovus […]

spalio 12, 2019

Diskusijos dėl pluoštinių kanapių platesnio panaudojimo pasiekė finišo tiesiąją. Rudens sesijoje Seimo komitetuose baigiami svarstyti Pluoštinių kanapių įstatymo pakeitimai, kuriais […]

spalio 12, 2019

Sveikas protas kužda, kad šiuo metu svarbiausias Seimo darbas – kitų metų valstybės biudžetą. Visos diskusijos turėtų būti apie tai, […]

spalio 9, 2019

Ukraina Faktas: Šalies prezidentas viešai pareiškė remiąs Rytų Ukrainos ateities planą vadinamą „Steinmaier’io“ formule. Diagnozė: Taikos planas, trumpai tariant, yra […]