Nuotrauka – ne vien sustabdyta akimirka, tai įspūdis, pojūtis, paslapties įprasminimas. Vartydamas albumus ar lankydamas parodas, dažnai išgyveni dar sykį: regėti vaizdai prisiminimais atgyja ir keliauja su tavimi.
Apie mokytojo Gintauto Antanavičiaus pomėgį fotografuoti žino ne tik visi mūsų mokyklos mokiniai, bet ir didelė dalis Zarasų rajono gyventojų. Šįkart visą Turmanto pagrindinės mokyklos bendruomenę mokytojas pakvietė į savo nuotraukų parodą „Gamtos slėpiniai“.
Nors Gintautas mėgsta fotografuoti ir žmones, ir renginius, šioje parodoje – nuostabūs gamtos vaizdai. Įamžintose akimirkose svarbu viskas: spalva, nuotaika, virptelėjimas – susilieja į nedalomą visumą. Vienoje nuotraukoje, rodos, jauti atsargų vėjo pūstelėjimą ir regėdamas jau pasiruošusį skrydžiui baltą pienės pūką, suvoki jo lengvumą, kitoje – išgyveni ne tik ankstyvą snaudžiančio ryto vėsą, bet ir ramybę, kurią gali sudrumsti neatsargus žingsnis, kvėptelėjimas, bet ir staigiai užklydusi mintis, trečioje – Tave užlieja spalva: ir vėl brendi per raudonų aguonų jūrą, ir nesvarbu, kad už lango dar tik pilkšvas ankstyvas pavasaris, tačiau nesunkiai gali prisiminti kaprizingųjų gėlių paslaptis.
– Fotografija – tai mano senas hobis, – sako Gintautas, – nes gyvenant nuostabaus grožio krašte nefotografuoti tiesiog negali – norisi įamžinti ir šerkšno ornamentiką, ir klevų viršūnes, liepsnojančias vakaro saulėje, ir begalinį akimirkos žydėjimą. Domėtis fotografija pradėjau jau seniai, kai tėvai padovanojo fotoaparatą: paprastą, juostinį. Ir pirmasis aparatas, ir pirmieji kadrai, be abejo, buvę kitokie nei dabar: skirtumai akivaizdūs. Tobulėjanti fotografijos technika ir skaitmeninė erdvė suteikia fotografijai labai daug naujų galimybių.
Fotografija – labai subtilus dalykas, suteikiantis nevienodų potyrių ir reikalaujantis skirtingų patirčių: fotografuojant peizažus, reikia dvasinės ramybės, kad pajustum gilų gamtos alsavimą; fotografuojant gyvūnus – geležinės kantrybės, nes kartais tenka ilgai ir nuobodžiai laukti. Žmonių fotosesijoms norėtųsi kaskart turėti naujų idėjų, kurios padėtų atskleisti kiekvieno individualumą, charakterio ypatybes: labai patinka fotografuoti vaikus, bet su jais pirmiausia reikia susidraugauti, „prisijaukinti“, fotografuojant moteris, supranti, jog vykdai ypatingą misiją: nuo Tavęs priklausys, ar sugebėsi atskleisti Jos individualybę: grožį ir paslaptį. Reportaže svarbiausia užfiksuoti faktus, įvykių eigą. Be abejonės, labai patinka fotografuoti gamtą, nors kartais akimirkos, kurią labai norėtum įamžinti, tenka laukti labai ilgai – kelis mėnesius ar net metus, ir supranti, kad nuo Tavęs niekas nepriklauso. Kiekvienai nuotraukai nepaprastai svarbi ir mintis, ir idėja, tačiau šviesa – yra svarbiausia. Ji turi išryškinti fotografuojamo objekto savybes.
Šiais technologijų laikais fotografuojančių labai daug, tačiau žavi asmenybės, į kurias visada žiūriu „su baltu pavydu“: žaviuosi Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos direktoriaus Rimanto Bikulčiaus sustabdytomis akimirkomis, gėriuosi Mariaus Čepulio, Dariaus Babelio įspūdingomis nuotraukomis, mėgstu Jelenos Šumilovos, Lizos Holloway, Andian Murray, Suzi Mead, Iwonos Podlasinskos unikalius kadrus, kuriuos analizuodamas, matau dideles fotografijos perspektyvas.
Kad fotografija pavyktų, reikia darbo, įrangos, žinių ir idėjų. Patirties semiuosi iš kiekvienos geros fotografijos: stengiuosi „perimti“ puikiąsias jos savybes, jei nuotrauka nepavyko, analizuoju ir darau išvadas, ko reikėtų vengti. Skirtingi fotografijos žanrai reikalauja specifinių žinių, įgūdžių, praktikos, technikos – visų žanrų neišbandžiau.
Belieka tik pridurti, kad Gintautas Antanavičius – Zarasų Ąžuolo gimnazijos ir Turmanto pagrindinės mokyklos informacinių technologijų mokytojas. Jo nuotraukas galima išvysti įvairiuose fotografų bendruomenių tinklapiuose. Šiuo metu Gintauto Antanavičiaus gamtos nuotraukos yra eksponuojamos ir Utenos kraštotyros muziejuje vykstančioje fotografų klubo „Žaliasis skėtis“ tarptautinėje kasmetinėje gamtos fotografijų parodoje „Žemės diena 2019 – Utena“, kuri skirta pasaulinei Žemės dienai.
