lapkričio 28, 2019
Bronius Vertelka | XXI amžius
Pažinojusi prezidentą Antaną Smetoną (1)

„Šio­je že­mė­je esu gi­mu­si, nuo jos nie­kur to­liau ne­bu­vau nu­žen­gu­si“, – pa­si­di­džia­vi­mo ku­pi­nu bal­su kal­bė­jo rug­pjū­čio 8-ąją sa­vo 93 me­tų su­kak­tį su­ti­ku­si Lė­no kai­mo sen­bu­vė An­ta­ni­na DIRSIENĖ, li­ku­si vie­nin­te­lė jo gy­ven­to­ja, pri­si­me­nan­ti su­si­ti­ki­mus su iš čia ki­lu­siu pir­muo­ju at­kur­tos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pre­zi­den­tu An­ta­nu Sme­to­na. Jis ir An­ta­ni­nos se­ne­lis bu­vo vien­me­čiai, o jo bro­lis bu­vo ve­dęs pre­zi­den­to se­se­rį Ma­ri­jo­ną.

At­min­ty­je iš­sau­go­ti su­si­ti­ki­mai

Pir­mą kar­tą Pre­zi­den­tą An­ta­ni­na pa­ma­tė bū­da­ma sep­ty­ne­rių me­tų. Ne­at­si­me­na, ko­kia tai bu­vu­si šven­tė, bet jo su­ti­ki­mui kai­mas ypač ruo­šė­si. Prie baž­ny­čios py­nė vai­ni­kus, eg­lių ša­ko­mis ap­ri­šo stul­pą, o jo vi­du­ry­je įtai­sė tau­ti­nę vė­lia­vė­lę iš po­pie­riaus. Taip iš­puoš­tą Lė­ną ma­tė pir­mą sy­kį. Bet įdo­miau­sia bu­vo ap­žiū­ri­nė­ti at­vy­ku­sius, dar ne­ma­ty­tus au­to­mo­bi­lius.

An­ta­ni­na mo­kė­si ant­ro­je kla­sė­je, kai mo­kyk­lą ap­lan­kė Pre­zi­den­tas. Įė­jo jis pro pa­ra­di­nes du­ris, o abie­jo­se ko­ri­do­riaus pu­sė­se gar­bin­go sve­čio lau­kė iš­si­ri­kia­vę moks­lei­viai. Su kiek­vie­nu jų pre­zi­den­tas svei­ki­no­si pa­duo­da­mas ran­ką ir pra­šy­da­mas pa­sa­ky­ti sa­vo var­dą ir pa­var­dę bei tė­vo var­dą. Ka­dan­gi dau­ge­lį sa­vo kraš­to žmo­nių pa­ži­no­jo, to­dėl jam bu­vo ma­lo­nu iš­girs­ti, kie­no tai yra vai­kai.

Pre­zi­den­to A. Sme­to­nos ini­cia­ty­va Užu­lė­ny­je sta­ty­ta mo­kyk­la, An­ta­ni­nos aki­mis, bu­vo la­bai di­din­ga. Jo­je vei­kė van­den­tie­kis ir ka­na­li­za­ci­ja, bu­vo pir­tis, vo­nios. Kas pa­gei­da­vo iš­si­mau­dy­ti, tu­rė­jo už­si­ra­šy­ti. Ma­žos gru­pės lau­kė vo­nios, di­de­lės – pir­tis. Iš­si­mau­dy­ti ga­lė­jo kiek­vie­ną šeš­ta­die­nį. Po pa­mo­kų, po to­kios pro­ce­dū­ros, ei­da­vo na­mo. Ir vi­sa tai vy­ko ne­mo­ka­mai.

Ki­ta­me kai­me An­ta­ni­nos tė­vai tu­rė­jo 8 ha pie­vų, pri­si­šie­nau­da­vo gy­vu­liams. Kar­tą vež­da­mi sau­są, gra­žiai ža­lios spal­vos šie­ną, pa­ma­tė iš miš­ko iš­len­dan­tį Pre­zi­den­tą. Šis įki­šo ran­ką į ve­ži­mą ir sa­ko tė­vui: „Jo­nuk, ar ne ža­lio bū­si pri­sik­ro­vęs?“ „Ne, Pre­zi­den­te, kaip pa­ra­kas sau­so, tik taip at­ro­do“, – už­tik­ri­no ūki­nin­kas. Ir Pre­zi­den­tas nu­ė­jo sa­vais ke­liais, be jo­kios ap­sau­gos.

Kai Užu­lė­ny­je pa­sta­tė dva­rą, at­vy­ko ir ka­rei­vių. Kiek­vie­ną sek­ma­die­nį ri­kiuo­te ir dai­nuo­da­mi jie trauk­da­vo į baž­ny­čią. Kai­mo vai­kai bėg­da­vo iš pas­kos, ban­dy­da­mi pri­tar­ti.

At­va­žia­vęs į gim­ti­nę, pre­zi­den­tas A. Sme­to­na bū­ti­nai ap­lan­ky­da­vo Lė­no baž­ny­čią. Jis sė­dė­da­vo vy­rų, pre­zi­den­tie­nė – mo­te­rų pu­sė­je. Iš­sau­go­ti tie pa­tys suo­lai. Po pa­mal­dų, iš­ėjęs iš baž­ny­čios, Pre­zi­den­tas svei­kin­da­vo­si su vi­sais, šne­ku­čiuo­da­vo­si. Tei­rau­da­vo­si ūki­nin­kų, ko­kie rū­pes­čiai juos sle­gia, ko pa­gei­dau­tų. Pre­zi­den­tas tarp sa­vų jaus­da­vo­si lais­vai. Lė­no baž­ny­čiai jis pa­si­rū­pi­no pri­sta­ty­ti bokš­tą, di­dy­sis Šv. An­ta­no al­to­rius – ir­gi jo au­ka. Vie­nas var­pas jau bu­vo, ki­tą ir­gi Pre­zi­den­tas pa­au­ko­jo. An­ta­ni­na pri­si­me­na, kaip var­pą krikš­ti­jo. Vai­kams bu­vo įdo­mu, kaip tai vyks­ta. Kaip krikš­ti­ja vai­kus, jau ži­no­jo, bet kaip krikš­tys var­pą, – ne. Jis bu­vo pa­dė­tas ant sta­lo, prie jo sto­vė­jo krikš­ta­tė­viai – Pre­zi­den­tas su se­se­ri­mi Ju­li­ja. Krikš­ti­jo vie­tos kle­bo­nas ir su­tei­kė jam Šv. An­ta­no var­dą.

As­me­niš­kai An­ta­ni­nai ne­te­ko bend­rau­ti su Pre­zi­den­tu, bet su juo drau­ga­vo jos se­ne­lis. Su­si­ti­kęs su An­ta­ni­nos se­ne­liu, jį ap­ka­bin­da­vo ir pa­bu­čiuo­da­vo, abu ar­ti­mai kal­bė­da­vo­si. Pas­kui kai­my­nai pa­si­šai­py­da­vo: „Bu­čia­vo ta­ve Pre­zi­den­tas, tai pa­žin­ti pa­čio jau ne­be­ga­li­ma“.

Kai­me bu­vo įpras­ta at­ėjus ru­giap­jū­tei at­ei­ti į tal­ką, vie­ni ki­tiems pa­dė­ti. Su­ži­no­ję, kad dar ne­nu­pjau­ti Pre­zi­den­to ru­giai, vy­rai at­sku­bė­da­vo su dal­giais.

Jei­gu sau­si me­tai, že­mė apie Lė­ną at­si­dė­ko­da­vo ne­blo­gu der­liu­mi, jei­gu pa­si­pil­da­vo liū­tys, jis pri­ger­da­vo. Pre­zi­den­tie­nė bū­da­vo dva­re per va­sa­rą, tvar­ky­da­vo ūkį. Ei­na grėb­ti, ir ji kar­tu. An­ta­ni­nos tė­vai ei­da­vo į tal­ką prie kū­li­mo dar­bų. Der­lių jau kul­da­vo ma­ši­na. O tiems, kas da­ly­va­vo prie pu­pe­lių kū­li­mo, lei­do įsi­pil­ti jų sėk­los. Dva­ras tu­rė­jo ge­ros veis­lės jau­tį. Už kai­mie­čių kar­vių su­ker­gi­mą ne­im­da­vo už­mo­kes­čio.

Dva­ras ska­ti­no vai­kus au­gin­ti dar­žo­ves. Jų per­tek­lių su­pirk­da­vo, taip ska­tin­da­mas jau­nuo­sius ūki­nin­kus dirb­ti.

Maž­daug prieš pen­ke­rius me­tus, A. Dir­sie­nei pa­de­dant tvar­ky­ti baž­ny­čią, į ją už­su­ko nuo Šiau­lių at­vy­kę tė­vas su sū­nu­mi. Pri­si­mi­nė iš čia ki­lu­sį pre­zi­den­tą An­ta­ną Sme­to­ną. Vy­res­ny­sis iš­klo­jo iš sa­vo dė­dės lū­pų gir­dė­tą pa­sa­ko­ji­mą, kaip ruo­šian­tis krikš­ty­noms, su­gal­vo­jo ne­le­ga­liai iš­si­va­ry­ti na­mi­nu­kės, bet bu­vo pa­gau­tas ir nu­teis­tas. Na­miš­kiai pa­ta­rė va­žiuo­ti ma­lo­nės pas Pre­zi­den­tą. At­vy­ko jis į Sme­to­nos dva­rą pir­ma­die­nį, ta­čiau iš­gir­do, kad Pre­zi­den­tas bus tik­tai šeš­ta­die­nį. At­vy­kė­lio ne­iš­va­rė, da­vė jam dar­bo prie gy­vu­lių, val­gy­di­no. Šeš­ta­die­nį pri­ėmu­siam Pre­zi­den­tui iš­dės­tė, kaip ne­tu­rė­da­mas pi­ni­gų deg­ti­nei įpirk­ti ir ruoš­da­ma­sis krikš­ty­noms, su­ma­nęs iš­si­va­ry­ti krū­mi­nės. Pre­zi­den­tas at­sa­kęs, kad taip da­ry­ti ne­ga­li­ma, bet jei­gu to­kiam rei­ka­lui, tai at­lei­dži­ąs nuo baus­mės. O dė­dei ne tik su­mo­kė­jo už dva­re dirb­tą lai­ką, bet ir nu­ve­žė į Jo­na­vą ir nu­pir­ko bi­lie­tą trau­ki­niui.

An­ta­ni­na ma­ty­da­ma jį ži­no­da­vo, kad tai – Pre­zi­den­tas. Jei­gu da­bar A. Dir­sie­nės tei­rau­ja­si, ar A. Sme­to­na my­lė­jęs žmo­nes, mo­te­ris at­sa­ko: „O kaip ne­my­lės? Ge­ras, sa­vas žmo­gus bu­vo, vi­sam mū­sų kraš­tui  pa­žįs­ta­mas“. O jei­gu kas pa­reiš­kia, kad bu­vo sun­ku gy­ven­ti prie Sme­to­nos, šiam at­ker­ta: „O kaip šiuo me­tu? Jei­gu no­ri už­si­im­ti ko­kia nors veik­la, mo­kėk už pa­ten­tą. Anks­čiau bat­siu­vys ar siu­vė­jas ga­lė­jo dirb­ti tiek, kiek no­rė­jo, bet dėl sa­vęs“.

Su­ži­no­ję, kad Ame­ri­ko­je žu­vo pre­zi­den­tas A. Sme­to­na, ver­kė jį pa­ži­no­ję kraš­tie­čiai. Šią krau­pią ži­nią iš­gir­do An­ta­ni­nos tė­vas, klau­sy­da­ma­sis au­si­nio ra­di­jo im­tu­vo. Nors la­bai truk­dė, bet ji pra­si­skver­bė į Lie­tu­vą, pa­sie­kė ir Pre­zi­den­to gim­ti­nę.

Tau­riai nu­gy­ven­ti me­tai

An­ta­ni­na sėk­min­gai įvei­kė ke­tu­ris mo­kyk­los sky­rius, nors ga­lė­jo ir vi­sus še­šis. Šei­mo­je ji bu­vo vy­riau­sia, au­go dar du jau­nes­ni bro­liai. Moks­las, ypač ma­te­ma­ti­ka, mer­gai­tei se­kė­si. Iš­spręs­da­vo bet ko­kį, net­gi su­dė­tin­giau­sią už­da­vi­nį. Iki šiol ne­pa­mir­šo dau­gy­bos len­te­lės. Mo­kė pui­kūs mo­ky­to­jai. Pri­si­me­na: jei­gu kas pra­si­kals­da­vo, vie­nas mo­ky­to­jas krei­da api­brėž­da­vo ra­tą, ku­rį tam tik­rą lai­ką ne­ga­lė­da­vo per­ženg­ti. An­ta­ni­na bu­vo stro­pi ir pa­klus­ni, to­dėl ne­te­ko to­kios baus­mės iš­gy­ven­ti. Bet kei­tė­si lai­kai. Rei­kė­jo ne apie moks­lus, bet apie at­ei­tį gal­vo­ti.

Iš­te­kė­jo bū­da­ma 21-erių. Gy­ve­ni­mo ben­dra­ke­lei­viu pa­si­rin­ko Ka­zi­mie­rą Dir­sę, sa­vo kraš­to vai­ki­ną. Jis jau bu­vo ži­no­mas siu­vė­jas, dir­bo Uk­mer­gės siu­vyk­lo­je. Tu­rė­jo ko­ji­nę siu­vi­mo ma­ši­ną „Sin­ger“, ji iki šiol iš­sau­go­ta. Siū­da­vo vien vy­rams, mo­te­riš­kus už­sa­ky­mus re­tai pri­si­im­da­vo. Te­ko siū­ti ir par­ti­za­nams. Jau­na­ve­džiai gy­ve­no prie miš­ko, to­dėl čia daž­no­kai jie už­suk­da­vo. At­ėję pra­šy­da­vo pa­val­gy­ti. Bu­vo bai­sūs lai­kai: ne­ži­no­da­vo, ką – sa­vą ar sve­ti­mą – vai­šins prie sta­lo. Bū­da­vo ir taip, kad, vos iš­ėjus par­ti­za­nams, jau pri­sis­ta­to stri­bai. An­ta­ni­nos pus­bro­lis ir­gi par­ti­za­na­vo.

Par­ti­za­nų va­dą Juo­zą Krikš­ta­po­nį An­ta­ni­na pui­kiai pa­ži­no­jo. Tai bu­vo aukš­tas, gra­žus vy­ras. Jį daž­nai baž­ny­čio­je ma­ty­da­vo. So­dy­ba sto­vė­jo, va­žiuo­jant nuo Lė­no link Tau­jė­nų, kai­rė­je ke­lio pu­sė­je prie­šais miš­ką. J. Krikš­ta­po­nį te­ko slau­gy­ti. Jis tris pa­ras jų na­muo­se iš­gu­lė­jo. At­ve­žė karš­čiuo­jan­tį. Pa­svei­ku­sį drau­gai iš­si­ve­dė. 1945 m. sau­sio 12 d. mū­šy­je su NKVD ka­riuo­me­ne Užu­lė­nio miš­ke jis žu­vo. Ma­ma, kad tuo įsi­ti­kin­tų, vy­ro bro­liui Ka­ro­liui, Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės sa­va­no­riui, ve­žė du mai­šus kvie­čių esą pa­si­keis­ti į tiek pat ru­gių. Grį­žu­si pa­sa­ko­jo, kad pil­nas pa­grio­vys ka­rei­vių. Ta­da ra­do 12 par­ti­za­nų, žu­vu­sių ne­ly­gio­se kau­ty­nė­se, kū­nų. Try­lik­tą­jį par­ti­za­ną, to­kį Na­ru­še­vi­čių, ap­ti­ko pa­va­sa­rį. Ma­tyt, su­žeis­tas ban­dė pa­bėg­ti.

Žu­vu­siuo­sius lai­do­jo vi­sas kai­mas Vie­ni ėjo sar­gy­bą, kad ne­už­klup­tų ru­sų ka­rei­viai, ki­ti klo­ji­me iš su­au­ko­tų len­tų ka­lė kars­tus. Žu­vu­sius par­ti­za­nus lai­do­jo ben­dro­je duo­bė­je.

Įtar­tas, kad tu­rė­jęs ry­šių su par­ti­za­nais, bu­vo ir An­ta­ni­nos vy­ras K. Dir­sė. Tik­riau­siai kaž­kas jį ap­skun­dė. Siu­vė­ją kvie­tė į Uk­mer­gę ir Vil­nių. Tur­būt ir blo­giau bū­tų bu­vę, bet nuo ka­lė­ji­mo iš­gel­bė­jo Sta­li­no mir­tis. Dva­re įsi­kū­rus res­pub­li­ki­nei tu­ber­ku­lio­zi­nei vai­kų li­go­ni­nei, K. Dir­sė dir­bo siu­vė­ju. Dir­bo ir mo­kyk­lo­je prak­ti­nių dar­bų mo­ky­to­ju. Ga­lė­jo kaž­ką gra­žaus pa­ga­min­ti ir iš aus­tos me­džia­gos, ir iš me­džio.

An­ta­ni­na ir Ka­zi­mie­ras Dir­sės už­au­gi­no duk­rą Vi­dą ir sū­nų Egi­di­jų, jie įsi­kū­rę Pa­ne­vė­žy­je. San­tuo­ko­je jų tė­vai iš­gy­ve­no be­veik 60 me­tų. K. Dir­sė mi­rė 2005-ai­siais, ei­da­mas 85-uo­sius.

An­ta­ni­na, su­lau­ku­si gar­baus am­žiaus, tvar­ko­si sa­vo na­muo­se. Val­go vis­ką, kas jai at­ro­do ska­nu. Lai­ko apie 30 viš­tų, jų kiau­ši­niais ap­rū­pi­na sa­vo vai­kus ir net par­duo­da. Vie­nat­vę jai skaid­ri­na ka­ly­tė Pu­pa ir at­kly­dė­lis Ale­kas – taip šu­nį pa­va­di­no pa­gal vie­no ma­ty­to fil­mo he­ro­jų.

Se­no­lė mo­ka verp­ti ir aus­ti vil­nas. Jei­gu kas pa­pra­šo, jas ir da­bar su­ver­pia. O aus­ti iš­mo­ko iš ma­mos, į au­di­mo stak­les sė­du­si nuo 13 me­tų. Jos už­tai­sy­tos stak­lės su au­dek­lu da­bar sto­vi Užu­gi­rio kraš­to mu­zie­ju­je.

A. Dir­sie­nei te­ko šei­mi­nin­kau­ti dau­gy­bė­je ves­tu­vių, lai­do­tu­vių ir pa­ly­dų į ka­riuo­me­nę. Gi­mi­nės kvie­tė ją šei­mi­nin­kau­ti į Anykš­čius bei Kau­ną. Il­ga­am­žė šyp­so­da­ma­si pa­sa­ko­jo, kad dau­gy­bę sve­ti­mų kros­nių yra pa­kū­ru­si.

Ne tik tor­tus, bet ir na­mi­nę duo­ną ke­pė. Ruo­šė vai­šes ves­tu­vėms, į ku­rias rin­ko­si itin mo­ky­ti žmonės. Skirs­ty­da­mie­si ne tor­to, bet jos na­mi­nės duo­nos ga­ba­liu­ko pa­gei­da­vo.

Gy­ven­da­mi kai­me, Dir­sės tu­rė­jo sa­vo pie­no ir mė­sos. An­ta­ni­na pa­ti ga­lė­jo pa­pjau­tą kiau­lę su­tvar­ky­ti, gar­džias deš­ras ir ski­lan­džius su­dė­ti. Nors gy­ve­no ant Lė­no eže­ro kran­to, bet nei ji, nei jos vy­ras ne­pa­mė­go žve­jy­bos. So­vie­ti­niais me­tais va­lant eže­ro dug­no dum­blą, čia be­si­dar­ba­vu­sie­ji su­ži­no­jo, ko­kia pui­ki šei­mi­nin­kė yra kai­my­nė An­ta­ni­na.

Nuo 14 me­tų iki da­bar An­ta­ni­na gie­da Lė­no Šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio baž­ny­čio­je. Kai tu­rė­jo vy­rą Ka­zi­mie­rą, su juo gie­do­da­vo. Se­no­lė ap­gai­les­ta­vo, kad kai­me ne­bė­ra kam gie­do­ti. Per­nai iki baž­ny­čios dar dvi­ra­čiu nu­va­žiuo­da­vo, da­bar jau nu­ve­ža. Pa­ti bai­mi­na­si, kad už­li­pu­si ant dvi­ra­čio ga­li su­si­ža­lo­ti, to­kiam ri­zi­kin­gam žings­niui ne­pri­ta­ria ir jos ar­ti­mie­ji. Mo­te­ris daž­nai klau­so­si „Ma­ri­jos ra­di­jo“, ži­nių per Lie­tu­vos ra­di­ją. O ką nors pa­skai­ty­ti – ne­be jos akims.

A. Dir­sie­nei te­ko įvai­rius dar­bus ko­lū­ky­je dirb­ti, bet iki pen­si­jos li­kus 12 me­tų pa­sky­rė į at­sar­gi­nių da­lių san­dė­lį. Čia bu­vo at­sa­kin­ga ne tik už jas, bet ir už mal­kas, ku­rą, che­mi­ka­lus, an­glis. Tai bu­vo itin rim­tas dar­bas. Per vie­nas Ve­ly­kas su­si­ieš­ko­jo ją be­gie­dan­čią baž­ny­čio­je, kad esą tu­ri bū­ti­nai sku­biai iš­duo­ti ku­ro, nes rei­kia sku­biai va­žiuo­ti.

Mums be­si­šne­ku­čiuo­jant so­dy­bo­je ruo­šė­si keis­ti gy­ve­na­mo­jo na­mo sto­gą. Dar­bams va­do­va­vo iš Vil­niaus at­va­žiuo­jan­tis A. Dir­sie­nės vai­kai­tis Ro­ber­tas. 47 me­tų vy­rui se­ne­lė – vie­nas ar­ti­miau­sių žmo­nių. Nuo vie­ne­rių iki 3 me­tų (kol ėmė lan­ky­ti dar­že­lį Pa­ne­vė­žy­je) jis au­go pas se­ne­lę. At­vy­kęs į Lė­ną pa­vie­šė­ti, jau pa­au­gęs ir ei­da­mas į šo­kius, pa­si­sa­ky­da­vo jai, ka­da grį­ši­ąs. Ir šian­dien se­ne­lę la­bai ger­bia. At­ėjus pa­va­sa­riui abu ta­ria­si, ką so­dins ar sės. Čia – Ro­ber­to šak­nys.

Su­si­ruo­šus se­ne­lei tvar­ky­ti par­ti­za­nų ka­pų, vyk­da­vo ir Ro­ber­tas. Bū­da­vo, tai van­dens sta­ti­nę nu­ve­ža, tai gė­lių pa­so­di­na ar žva­kes už­de­ga. Tai – kaip se­ne­lės pa­ber­ta ir su­dy­gu­si ge­ra sėk­la.

A. Dir­sie­nė pa­sa­ko­jo, jog ka­dai­se Lė­ne bu­vo 100 so­dy­bų. Jei­gu kas mir­da­vo, tai į ge­du­lin­gus pie­tus iš jų net po vie­ną ne­ga­lė­da­vo at­ei­ti – ko­kia tro­ba to­kį skai­čių pri­ims. Da­bar jau ra­si ne­gy­ve­na­mų na­mų. Liūd­no­kas vaiz­das, bet kal­bo­mis nie­ko ne­pa­da­ry­si. Šiek tiek kai­mo tik­ro­vę pa­į­vai­ri­na at­gims­tan­tis Pre­zi­den­to A. Sme­to­nos dva­ras, ja­me ir dar­bo at­si­ran­da. A. Dir­sie­nė aiš­ki­no: vie­to­vė, kur A. Sme­to­nos sta­ty­ta mo­kyk­la ir dva­ras, va­di­na­si Užu­lė­niu, o šis vi­sas kraš­tas – Užu­gi­riu.

Share Button

Komentarai (1)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

  1. Prezidentą Antaną Smetoną gerai prisimena ir mano uošvis Bronislovas Valančius, kuriam dabar 94 ir gyvena vasarą Ukmergėje o žiemą Kaune. Bronius yra gyvenęs Smetonos laikais Užulėny ir pas jo tėvą dažnai pravažiuodamas sustodavo prezidentas Smetona.


sausio 21, 2020

Išgirsti apie tai, kad, jauna šeima, kurioje žmona ir vyras, baigę prestižinį Vilniaus universitetą ir turėję neblogai apmokamus darbus sostinėje, […]

sausio 21, 2020

sausio 18–19 d. NOKT (Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos) atstovai aplankė Latviją ir pagerbė 1991 […]

sausio 20, 2020

Greta senamiesčio, tarp istorinių Užupio ir Paupio priemiesčių, esanti teritorija turi naują urbanistinę jungtį – pėsčiųjų tiltą per Vilnią.   […]

sausio 20, 2020

Trakų viešojoje bibliotekoje sėkmingai savanoriauja e. skautas – moksleivis iš Lentvario Linas Tolvaiša. Linas savanoriauti pradėjo nuo 2019 m. lapkričio […]

sausio 18, 2020

Daugiau nei 10 000 kavos puodelių, nuo sausio 24-osios iki sausio 5 dienos padovanota 92-ose sostinės kavinių, restoranų, viešbučių ir […]

sausio 17, 2020

Labai gražų, šviesų ir saulėtą, visai nežiemišką, sausio 15-osios rytą Rūdiškių bibliotekoje vyko karališkas rytmetys, kuriame garbingais svečiais buvo pakviesti […]

sausio 17, 2020

Trakų viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje Kalėdos dar nesibaigė. „Kūrybiškumo saviraiškos studijos“ būrelio nariai dar gruodžio pradžioje dalyvavo Lietuvos aklųjų […]

sausio 17, 2020

Sausio 12 d. LR Seimo Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje įvyko tradicinė  Laisvės gynėjų rikiuotė. Po to laisvės gynėjai susitiko istorinėje […]

sausio 17, 2020

Kiekviena žmonių karta palieka savo pėdsakus visuomenės istorijoje. Palieka savo išmintį statybose, meno kūriniuose, žmonių tarpusavio santykiuose, tautosakoje. Tačiau laikas […]

sausio 16, 2020

Įsibėgėjus akcijai „Metų knygos rinkimai 2019“, naujai įsikūrusioje Lentvario miesto bibliotekoje sausio 9 dieną apsilankė rašytoja, dramaturgė, teatro kritikė Dovilė […]