lapkričio 28, 2019
Bronius Vertelka | XXI amžius
Pažinojusi prezidentą Antaną Smetoną

„Šio­je že­mė­je esu gi­mu­si, nuo jos nie­kur to­liau ne­bu­vau nu­žen­gu­si“, – pa­si­di­džia­vi­mo ku­pi­nu bal­su kal­bė­jo rug­pjū­čio 8-ąją sa­vo 93 me­tų su­kak­tį su­ti­ku­si Lė­no kai­mo sen­bu­vė An­ta­ni­na DIRSIENĖ, li­ku­si vie­nin­te­lė jo gy­ven­to­ja, pri­si­me­nan­ti su­si­ti­ki­mus su iš čia ki­lu­siu pir­muo­ju at­kur­tos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pre­zi­den­tu An­ta­nu Sme­to­na. Jis ir An­ta­ni­nos se­ne­lis bu­vo vien­me­čiai, o jo bro­lis bu­vo ve­dęs pre­zi­den­to se­se­rį Ma­ri­jo­ną.

At­min­ty­je iš­sau­go­ti su­si­ti­ki­mai

Pir­mą kar­tą Pre­zi­den­tą An­ta­ni­na pa­ma­tė bū­da­ma sep­ty­ne­rių me­tų. Ne­at­si­me­na, ko­kia tai bu­vu­si šven­tė, bet jo su­ti­ki­mui kai­mas ypač ruo­šė­si. Prie baž­ny­čios py­nė vai­ni­kus, eg­lių ša­ko­mis ap­ri­šo stul­pą, o jo vi­du­ry­je įtai­sė tau­ti­nę vė­lia­vė­lę iš po­pie­riaus. Taip iš­puoš­tą Lė­ną ma­tė pir­mą sy­kį. Bet įdo­miau­sia bu­vo ap­žiū­ri­nė­ti at­vy­ku­sius, dar ne­ma­ty­tus au­to­mo­bi­lius.

An­ta­ni­na mo­kė­si ant­ro­je kla­sė­je, kai mo­kyk­lą ap­lan­kė Pre­zi­den­tas. Įė­jo jis pro pa­ra­di­nes du­ris, o abie­jo­se ko­ri­do­riaus pu­sė­se gar­bin­go sve­čio lau­kė iš­si­ri­kia­vę moks­lei­viai. Su kiek­vie­nu jų pre­zi­den­tas svei­ki­no­si pa­duo­da­mas ran­ką ir pra­šy­da­mas pa­sa­ky­ti sa­vo var­dą ir pa­var­dę bei tė­vo var­dą. Ka­dan­gi dau­ge­lį sa­vo kraš­to žmo­nių pa­ži­no­jo, to­dėl jam bu­vo ma­lo­nu iš­girs­ti, kie­no tai yra vai­kai.

Pre­zi­den­to A. Sme­to­nos ini­cia­ty­va Užu­lė­ny­je sta­ty­ta mo­kyk­la, An­ta­ni­nos aki­mis, bu­vo la­bai di­din­ga. Jo­je vei­kė van­den­tie­kis ir ka­na­li­za­ci­ja, bu­vo pir­tis, vo­nios. Kas pa­gei­da­vo iš­si­mau­dy­ti, tu­rė­jo už­si­ra­šy­ti. Ma­žos gru­pės lau­kė vo­nios, di­de­lės – pir­tis. Iš­si­mau­dy­ti ga­lė­jo kiek­vie­ną šeš­ta­die­nį. Po pa­mo­kų, po to­kios pro­ce­dū­ros, ei­da­vo na­mo. Ir vi­sa tai vy­ko ne­mo­ka­mai.

Ki­ta­me kai­me An­ta­ni­nos tė­vai tu­rė­jo 8 ha pie­vų, pri­si­šie­nau­da­vo gy­vu­liams. Kar­tą vež­da­mi sau­są, gra­žiai ža­lios spal­vos šie­ną, pa­ma­tė iš miš­ko iš­len­dan­tį Pre­zi­den­tą. Šis įki­šo ran­ką į ve­ži­mą ir sa­ko tė­vui: „Jo­nuk, ar ne ža­lio bū­si pri­sik­ro­vęs?“ „Ne, Pre­zi­den­te, kaip pa­ra­kas sau­so, tik taip at­ro­do“, – už­tik­ri­no ūki­nin­kas. Ir Pre­zi­den­tas nu­ė­jo sa­vais ke­liais, be jo­kios ap­sau­gos.

Kai Užu­lė­ny­je pa­sta­tė dva­rą, at­vy­ko ir ka­rei­vių. Kiek­vie­ną sek­ma­die­nį ri­kiuo­te ir dai­nuo­da­mi jie trauk­da­vo į baž­ny­čią. Kai­mo vai­kai bėg­da­vo iš pas­kos, ban­dy­da­mi pri­tar­ti.

At­va­žia­vęs į gim­ti­nę, pre­zi­den­tas A. Sme­to­na bū­ti­nai ap­lan­ky­da­vo Lė­no baž­ny­čią. Jis sė­dė­da­vo vy­rų, pre­zi­den­tie­nė – mo­te­rų pu­sė­je. Iš­sau­go­ti tie pa­tys suo­lai. Po pa­mal­dų, iš­ėjęs iš baž­ny­čios, Pre­zi­den­tas svei­kin­da­vo­si su vi­sais, šne­ku­čiuo­da­vo­si. Tei­rau­da­vo­si ūki­nin­kų, ko­kie rū­pes­čiai juos sle­gia, ko pa­gei­dau­tų. Pre­zi­den­tas tarp sa­vų jaus­da­vo­si lais­vai. Lė­no baž­ny­čiai jis pa­si­rū­pi­no pri­sta­ty­ti bokš­tą, di­dy­sis Šv. An­ta­no al­to­rius – ir­gi jo au­ka. Vie­nas var­pas jau bu­vo, ki­tą ir­gi Pre­zi­den­tas pa­au­ko­jo. An­ta­ni­na pri­si­me­na, kaip var­pą krikš­ti­jo. Vai­kams bu­vo įdo­mu, kaip tai vyks­ta. Kaip krikš­ti­ja vai­kus, jau ži­no­jo, bet kaip krikš­tys var­pą, – ne. Jis bu­vo pa­dė­tas ant sta­lo, prie jo sto­vė­jo krikš­ta­tė­viai – Pre­zi­den­tas su se­se­ri­mi Ju­li­ja. Krikš­ti­jo vie­tos kle­bo­nas ir su­tei­kė jam Šv. An­ta­no var­dą.

As­me­niš­kai An­ta­ni­nai ne­te­ko bend­rau­ti su Pre­zi­den­tu, bet su juo drau­ga­vo jos se­ne­lis. Su­si­ti­kęs su An­ta­ni­nos se­ne­liu, jį ap­ka­bin­da­vo ir pa­bu­čiuo­da­vo, abu ar­ti­mai kal­bė­da­vo­si. Pas­kui kai­my­nai pa­si­šai­py­da­vo: „Bu­čia­vo ta­ve Pre­zi­den­tas, tai pa­žin­ti pa­čio jau ne­be­ga­li­ma“.

Kai­me bu­vo įpras­ta at­ėjus ru­giap­jū­tei at­ei­ti į tal­ką, vie­ni ki­tiems pa­dė­ti. Su­ži­no­ję, kad dar ne­nu­pjau­ti Pre­zi­den­to ru­giai, vy­rai at­sku­bė­da­vo su dal­giais.

Jei­gu sau­si me­tai, že­mė apie Lė­ną at­si­dė­ko­da­vo ne­blo­gu der­liu­mi, jei­gu pa­si­pil­da­vo liū­tys, jis pri­ger­da­vo. Pre­zi­den­tie­nė bū­da­vo dva­re per va­sa­rą, tvar­ky­da­vo ūkį. Ei­na grėb­ti, ir ji kar­tu. An­ta­ni­nos tė­vai ei­da­vo į tal­ką prie kū­li­mo dar­bų. Der­lių jau kul­da­vo ma­ši­na. O tiems, kas da­ly­va­vo prie pu­pe­lių kū­li­mo, lei­do įsi­pil­ti jų sėk­los. Dva­ras tu­rė­jo ge­ros veis­lės jau­tį. Už kai­mie­čių kar­vių su­ker­gi­mą ne­im­da­vo už­mo­kes­čio.

Dva­ras ska­ti­no vai­kus au­gin­ti dar­žo­ves. Jų per­tek­lių su­pirk­da­vo, taip ska­tin­da­mas jau­nuo­sius ūki­nin­kus dirb­ti.

Maž­daug prieš pen­ke­rius me­tus, A. Dir­sie­nei pa­de­dant tvar­ky­ti baž­ny­čią, į ją už­su­ko nuo Šiau­lių at­vy­kę tė­vas su sū­nu­mi. Pri­si­mi­nė iš čia ki­lu­sį pre­zi­den­tą An­ta­ną Sme­to­ną. Vy­res­ny­sis iš­klo­jo iš sa­vo dė­dės lū­pų gir­dė­tą pa­sa­ko­ji­mą, kaip ruo­šian­tis krikš­ty­noms, su­gal­vo­jo ne­le­ga­liai iš­si­va­ry­ti na­mi­nu­kės, bet bu­vo pa­gau­tas ir nu­teis­tas. Na­miš­kiai pa­ta­rė va­žiuo­ti ma­lo­nės pas Pre­zi­den­tą. At­vy­ko jis į Sme­to­nos dva­rą pir­ma­die­nį, ta­čiau iš­gir­do, kad Pre­zi­den­tas bus tik­tai šeš­ta­die­nį. At­vy­kė­lio ne­iš­va­rė, da­vė jam dar­bo prie gy­vu­lių, val­gy­di­no. Šeš­ta­die­nį pri­ėmu­siam Pre­zi­den­tui iš­dės­tė, kaip ne­tu­rė­da­mas pi­ni­gų deg­ti­nei įpirk­ti ir ruoš­da­ma­sis krikš­ty­noms, su­ma­nęs iš­si­va­ry­ti krū­mi­nės. Pre­zi­den­tas at­sa­kęs, kad taip da­ry­ti ne­ga­li­ma, bet jei­gu to­kiam rei­ka­lui, tai at­lei­dži­ąs nuo baus­mės. O dė­dei ne tik su­mo­kė­jo už dva­re dirb­tą lai­ką, bet ir nu­ve­žė į Jo­na­vą ir nu­pir­ko bi­lie­tą trau­ki­niui.

An­ta­ni­na ma­ty­da­ma jį ži­no­da­vo, kad tai – Pre­zi­den­tas. Jei­gu da­bar A. Dir­sie­nės tei­rau­ja­si, ar A. Sme­to­na my­lė­jęs žmo­nes, mo­te­ris at­sa­ko: „O kaip ne­my­lės? Ge­ras, sa­vas žmo­gus bu­vo, vi­sam mū­sų kraš­tui  pa­žįs­ta­mas“. O jei­gu kas pa­reiš­kia, kad bu­vo sun­ku gy­ven­ti prie Sme­to­nos, šiam at­ker­ta: „O kaip šiuo me­tu? Jei­gu no­ri už­si­im­ti ko­kia nors veik­la, mo­kėk už pa­ten­tą. Anks­čiau bat­siu­vys ar siu­vė­jas ga­lė­jo dirb­ti tiek, kiek no­rė­jo, bet dėl sa­vęs“.

Su­ži­no­ję, kad Ame­ri­ko­je žu­vo pre­zi­den­tas A. Sme­to­na, ver­kė jį pa­ži­no­ję kraš­tie­čiai. Šią krau­pią ži­nią iš­gir­do An­ta­ni­nos tė­vas, klau­sy­da­ma­sis au­si­nio ra­di­jo im­tu­vo. Nors la­bai truk­dė, bet ji pra­si­skver­bė į Lie­tu­vą, pa­sie­kė ir Pre­zi­den­to gim­ti­nę.

Tau­riai nu­gy­ven­ti me­tai

An­ta­ni­na sėk­min­gai įvei­kė ke­tu­ris mo­kyk­los sky­rius, nors ga­lė­jo ir vi­sus še­šis. Šei­mo­je ji bu­vo vy­riau­sia, au­go dar du jau­nes­ni bro­liai. Moks­las, ypač ma­te­ma­ti­ka, mer­gai­tei se­kė­si. Iš­spręs­da­vo bet ko­kį, net­gi su­dė­tin­giau­sią už­da­vi­nį. Iki šiol ne­pa­mir­šo dau­gy­bos len­te­lės. Mo­kė pui­kūs mo­ky­to­jai. Pri­si­me­na: jei­gu kas pra­si­kals­da­vo, vie­nas mo­ky­to­jas krei­da api­brėž­da­vo ra­tą, ku­rį tam tik­rą lai­ką ne­ga­lė­da­vo per­ženg­ti. An­ta­ni­na bu­vo stro­pi ir pa­klus­ni, to­dėl ne­te­ko to­kios baus­mės iš­gy­ven­ti. Bet kei­tė­si lai­kai. Rei­kė­jo ne apie moks­lus, bet apie at­ei­tį gal­vo­ti.

Iš­te­kė­jo bū­da­ma 21-erių. Gy­ve­ni­mo ben­dra­ke­lei­viu pa­si­rin­ko Ka­zi­mie­rą Dir­sę, sa­vo kraš­to vai­ki­ną. Jis jau bu­vo ži­no­mas siu­vė­jas, dir­bo Uk­mer­gės siu­vyk­lo­je. Tu­rė­jo ko­ji­nę siu­vi­mo ma­ši­ną „Sin­ger“, ji iki šiol iš­sau­go­ta. Siū­da­vo vien vy­rams, mo­te­riš­kus už­sa­ky­mus re­tai pri­si­im­da­vo. Te­ko siū­ti ir par­ti­za­nams. Jau­na­ve­džiai gy­ve­no prie miš­ko, to­dėl čia daž­no­kai jie už­suk­da­vo. At­ėję pra­šy­da­vo pa­val­gy­ti. Bu­vo bai­sūs lai­kai: ne­ži­no­da­vo, ką – sa­vą ar sve­ti­mą – vai­šins prie sta­lo. Bū­da­vo ir taip, kad, vos iš­ėjus par­ti­za­nams, jau pri­sis­ta­to stri­bai. An­ta­ni­nos pus­bro­lis ir­gi par­ti­za­na­vo.

Par­ti­za­nų va­dą Juo­zą Krikš­ta­po­nį An­ta­ni­na pui­kiai pa­ži­no­jo. Tai bu­vo aukš­tas, gra­žus vy­ras. Jį daž­nai baž­ny­čio­je ma­ty­da­vo. So­dy­ba sto­vė­jo, va­žiuo­jant nuo Lė­no link Tau­jė­nų, kai­rė­je ke­lio pu­sė­je prie­šais miš­ką. J. Krikš­ta­po­nį te­ko slau­gy­ti. Jis tris pa­ras jų na­muo­se iš­gu­lė­jo. At­ve­žė karš­čiuo­jan­tį. Pa­svei­ku­sį drau­gai iš­si­ve­dė. 1945 m. sau­sio 12 d. mū­šy­je su NKVD ka­riuo­me­ne Užu­lė­nio miš­ke jis žu­vo. Ma­ma, kad tuo įsi­ti­kin­tų, vy­ro bro­liui Ka­ro­liui, Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės sa­va­no­riui, ve­žė du mai­šus kvie­čių esą pa­si­keis­ti į tiek pat ru­gių. Grį­žu­si pa­sa­ko­jo, kad pil­nas pa­grio­vys ka­rei­vių. Ta­da ra­do 12 par­ti­za­nų, žu­vu­sių ne­ly­gio­se kau­ty­nė­se, kū­nų. Try­lik­tą­jį par­ti­za­ną, to­kį Na­ru­še­vi­čių, ap­ti­ko pa­va­sa­rį. Ma­tyt, su­žeis­tas ban­dė pa­bėg­ti.

Žu­vu­siuo­sius lai­do­jo vi­sas kai­mas Vie­ni ėjo sar­gy­bą, kad ne­už­klup­tų ru­sų ka­rei­viai, ki­ti klo­ji­me iš su­au­ko­tų len­tų ka­lė kars­tus. Žu­vu­sius par­ti­za­nus lai­do­jo ben­dro­je duo­bė­je.

Įtar­tas, kad tu­rė­jęs ry­šių su par­ti­za­nais, bu­vo ir An­ta­ni­nos vy­ras K. Dir­sė. Tik­riau­siai kaž­kas jį ap­skun­dė. Siu­vė­ją kvie­tė į Uk­mer­gę ir Vil­nių. Tur­būt ir blo­giau bū­tų bu­vę, bet nuo ka­lė­ji­mo iš­gel­bė­jo Sta­li­no mir­tis. Dva­re įsi­kū­rus res­pub­li­ki­nei tu­ber­ku­lio­zi­nei vai­kų li­go­ni­nei, K. Dir­sė dir­bo siu­vė­ju. Dir­bo ir mo­kyk­lo­je prak­ti­nių dar­bų mo­ky­to­ju. Ga­lė­jo kaž­ką gra­žaus pa­ga­min­ti ir iš aus­tos me­džia­gos, ir iš me­džio.

An­ta­ni­na ir Ka­zi­mie­ras Dir­sės už­au­gi­no duk­rą Vi­dą ir sū­nų Egi­di­jų, jie įsi­kū­rę Pa­ne­vė­žy­je. San­tuo­ko­je jų tė­vai iš­gy­ve­no be­veik 60 me­tų. K. Dir­sė mi­rė 2005-ai­siais, ei­da­mas 85-uo­sius.

An­ta­ni­na, su­lau­ku­si gar­baus am­žiaus, tvar­ko­si sa­vo na­muo­se. Val­go vis­ką, kas jai at­ro­do ska­nu. Lai­ko apie 30 viš­tų, jų kiau­ši­niais ap­rū­pi­na sa­vo vai­kus ir net par­duo­da. Vie­nat­vę jai skaid­ri­na ka­ly­tė Pu­pa ir at­kly­dė­lis Ale­kas – taip šu­nį pa­va­di­no pa­gal vie­no ma­ty­to fil­mo he­ro­jų.

Se­no­lė mo­ka verp­ti ir aus­ti vil­nas. Jei­gu kas pa­pra­šo, jas ir da­bar su­ver­pia. O aus­ti iš­mo­ko iš ma­mos, į au­di­mo stak­les sė­du­si nuo 13 me­tų. Jos už­tai­sy­tos stak­lės su au­dek­lu da­bar sto­vi Užu­gi­rio kraš­to mu­zie­ju­je.

A. Dir­sie­nei te­ko šei­mi­nin­kau­ti dau­gy­bė­je ves­tu­vių, lai­do­tu­vių ir pa­ly­dų į ka­riuo­me­nę. Gi­mi­nės kvie­tė ją šei­mi­nin­kau­ti į Anykš­čius bei Kau­ną. Il­ga­am­žė šyp­so­da­ma­si pa­sa­ko­jo, kad dau­gy­bę sve­ti­mų kros­nių yra pa­kū­ru­si.

Ne tik tor­tus, bet ir na­mi­nę duo­ną ke­pė. Ruo­šė vai­šes ves­tu­vėms, į ku­rias rin­ko­si itin mo­ky­ti žmonės. Skirs­ty­da­mie­si ne tor­to, bet jos na­mi­nės duo­nos ga­ba­liu­ko pa­gei­da­vo.

Gy­ven­da­mi kai­me, Dir­sės tu­rė­jo sa­vo pie­no ir mė­sos. An­ta­ni­na pa­ti ga­lė­jo pa­pjau­tą kiau­lę su­tvar­ky­ti, gar­džias deš­ras ir ski­lan­džius su­dė­ti. Nors gy­ve­no ant Lė­no eže­ro kran­to, bet nei ji, nei jos vy­ras ne­pa­mė­go žve­jy­bos. So­vie­ti­niais me­tais va­lant eže­ro dug­no dum­blą, čia be­si­dar­ba­vu­sie­ji su­ži­no­jo, ko­kia pui­ki šei­mi­nin­kė yra kai­my­nė An­ta­ni­na.

Nuo 14 me­tų iki da­bar An­ta­ni­na gie­da Lė­no Šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio baž­ny­čio­je. Kai tu­rė­jo vy­rą Ka­zi­mie­rą, su juo gie­do­da­vo. Se­no­lė ap­gai­les­ta­vo, kad kai­me ne­bė­ra kam gie­do­ti. Per­nai iki baž­ny­čios dar dvi­ra­čiu nu­va­žiuo­da­vo, da­bar jau nu­ve­ža. Pa­ti bai­mi­na­si, kad už­li­pu­si ant dvi­ra­čio ga­li su­si­ža­lo­ti, to­kiam ri­zi­kin­gam žings­niui ne­pri­ta­ria ir jos ar­ti­mie­ji. Mo­te­ris daž­nai klau­so­si „Ma­ri­jos ra­di­jo“, ži­nių per Lie­tu­vos ra­di­ją. O ką nors pa­skai­ty­ti – ne­be jos akims.

A. Dir­sie­nei te­ko įvai­rius dar­bus ko­lū­ky­je dirb­ti, bet iki pen­si­jos li­kus 12 me­tų pa­sky­rė į at­sar­gi­nių da­lių san­dė­lį. Čia bu­vo at­sa­kin­ga ne tik už jas, bet ir už mal­kas, ku­rą, che­mi­ka­lus, an­glis. Tai bu­vo itin rim­tas dar­bas. Per vie­nas Ve­ly­kas su­si­ieš­ko­jo ją be­gie­dan­čią baž­ny­čio­je, kad esą tu­ri bū­ti­nai sku­biai iš­duo­ti ku­ro, nes rei­kia sku­biai va­žiuo­ti.

Mums be­si­šne­ku­čiuo­jant so­dy­bo­je ruo­šė­si keis­ti gy­ve­na­mo­jo na­mo sto­gą. Dar­bams va­do­va­vo iš Vil­niaus at­va­žiuo­jan­tis A. Dir­sie­nės vai­kai­tis Ro­ber­tas. 47 me­tų vy­rui se­ne­lė – vie­nas ar­ti­miau­sių žmo­nių. Nuo vie­ne­rių iki 3 me­tų (kol ėmė lan­ky­ti dar­že­lį Pa­ne­vė­žy­je) jis au­go pas se­ne­lę. At­vy­kęs į Lė­ną pa­vie­šė­ti, jau pa­au­gęs ir ei­da­mas į šo­kius, pa­si­sa­ky­da­vo jai, ka­da grį­ši­ąs. Ir šian­dien se­ne­lę la­bai ger­bia. At­ėjus pa­va­sa­riui abu ta­ria­si, ką so­dins ar sės. Čia – Ro­ber­to šak­nys.

Su­si­ruo­šus se­ne­lei tvar­ky­ti par­ti­za­nų ka­pų, vyk­da­vo ir Ro­ber­tas. Bū­da­vo, tai van­dens sta­ti­nę nu­ve­ža, tai gė­lių pa­so­di­na ar žva­kes už­de­ga. Tai – kaip se­ne­lės pa­ber­ta ir su­dy­gu­si ge­ra sėk­la.

A. Dir­sie­nė pa­sa­ko­jo, jog ka­dai­se Lė­ne bu­vo 100 so­dy­bų. Jei­gu kas mir­da­vo, tai į ge­du­lin­gus pie­tus iš jų net po vie­ną ne­ga­lė­da­vo at­ei­ti – ko­kia tro­ba to­kį skai­čių pri­ims. Da­bar jau ra­si ne­gy­ve­na­mų na­mų. Liūd­no­kas vaiz­das, bet kal­bo­mis nie­ko ne­pa­da­ry­si. Šiek tiek kai­mo tik­ro­vę pa­į­vai­ri­na at­gims­tan­tis Pre­zi­den­to A. Sme­to­nos dva­ras, ja­me ir dar­bo at­si­ran­da. A. Dir­sie­nė aiš­ki­no: vie­to­vė, kur A. Sme­to­nos sta­ty­ta mo­kyk­la ir dva­ras, va­di­na­si Užu­lė­niu, o šis vi­sas kraš­tas – Užu­gi­riu.

Share Button

Komentarai (1)

Komentavimas išjungtas.

  1. Prezidentą Antaną Smetoną gerai prisimena ir mano uošvis Bronislovas Valančius, kuriam dabar 94 ir gyvena vasarą Ukmergėje o žiemą Kaune. Bronius yra gyvenęs Smetonos laikais Užulėny ir pas jo tėvą dažnai pravažiuodamas sustodavo prezidentas Smetona.


rugsėjo 18, 2020

Labai saulėtą, labai šiltą ir spalvotą rugsėjo 16 dieną Rūdiškių bibliotekoje įvyko susitikimas su aktore-kūrėja Erika Laurinavičiūte-Šuklinskiene. Susitikome, kad susipažintume […]

rugsėjo 17, 2020

Rugsėjo 12-ąją Svėdasų seniūnijos Malaišių kaime vėl vyko tradicinės „Vaižgantinės“. Žmonės iš visos Lietuvos tą šeštadienį rinkosi lietuvių literatūros klasiko […]

rugsėjo 17, 2020

Rugsėjo 10 d. finišavo Trakų viešosios bibliotekos renginių ciklas/meno degustacija „TRIO: dailė+muzika+poezija“. Šio projekto metu vyko 5 meno degustacijos. Penktoji […]

rugsėjo 16, 2020

Vilnius sistemiškai peržvelgia naujai projektuojamų statinių parkavimo koeficientų zonas miesto centrinėse dalyse. Vilniaus miesto Taryba šiandien patvirtino projektą, inspiruotą Stoties […]

rugsėjo 16, 2020

Likus pustrečių metų iki 700-ojo Vilniaus miesto gimtadienio ir aktyviai kuriant šventės koncepciją, sostinės Taryba pritarė siūlymui paskelbti atvirą idėjų konkursą […]

rugsėjo 16, 2020

Rugsėjo 10 d. Lentvario miesto bibliotekoje vyko netradicinė istorijos pamoka, kurios metu projekto „Misija Sibiras 2019“ dalyvis, gydytojas rezidentas Mantas […]

rugsėjo 16, 2020

Didžioji Britanija, Airija, JAV – šalys, iš kurių sugrįžusių ukmergiškių vaikai šiais mokslo metais papildė rajono mokyklose besimokančių ar ikimokyklinio […]

rugsėjo 16, 2020

Rugsėjo 26 d. visoje Europoje minima Europos kalbų diena. Kalbų mokėjimas vienija žmones, leidžia bendrauti tarpusavyje, mokytis bei pažinti tų […]

rugsėjo 16, 2020

Kelmėje, mediniame Kooperacijos gatvės namelyje, atvėrė duris Mečislovo Ežerskio lazdų muziejus, kuriame eksponuojama 1200 lazdų, patraukiančių dėmesį netikėtomis formomis. M. Ežerskis […]

rugsėjo 16, 2020

Rūdiškių bibliotekoje vyko susitikimas su muzikos pedagoge, edukacinių veiklų autore Inga Gučiene, kuriame dalyvavo net dvi atskiros vaikų grupės – […]

rugsėjo 16, 2020

Besibaigiant vasarai Lentvario miesto bibliotekoje vyko garsinio skaitymo popietė, skirta vaikų rašytojo Gendručio Morkūno 60-ųjų gimimo metinių jubiliejui paminėti. Rašytojas […]

rugsėjo 15, 2020

Utenos raj. Vyžuonose vyko šventinis renginys, skirtas pagerbti Vyžuonų krašte žuvusius Lietuvos partizanus. Pastebėtina, kad prieš 75-ius metus, 1945 m. […]

rugsėjo 14, 2020

Visų pamėgtas ir jau tradiciniu tapęs džiugių emocijų ir nepamirštamų įspūdžių dosnus renginys „Visa Lietuva šoka“ lietuviškų šokių mokytis ir […]

rugsėjo 14, 2020

Rugsėjo 12 dieną Pabaiske vyko renginys, skirtas istorinio Pabaisko mūšio 585-osioms metinėms paminėti. Pabaisko mūšio lauke žiūrovai galėjo išvysti kalvio […]

rugsėjo 14, 2020

Naujaisiais mokslo metais sostinės M. Mažvydo progimnazijos mokinius pasitiko naujas, renovuotas mokyklos sporto aikštynas. Kūno kultūra šiltuoju metų laiku moksleiviai […]

rugsėjo 14, 2020

Trakų viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje toliau tęsiasi projektas „Knygos, kuriančios pasaulius“. Rugpjūčio 27 d. kvietėme į susitikimą su prozos […]

rugsėjo 14, 2020

Rugpjūčio 27 dieną Lentvario miesto bibliotekoje vyko antrasis susitikimas su edukacinio fotografijos meno projekto „Blykstė 2020“ dalyviu – fotomenininku Romualdu […]

rugsėjo 13, 2020

  Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) praneša, kad Vilniaus Gabijos progimnazijoje šiandien ryte nustatyti 6 koronavirusinės infekcijos atvejai mokiniams. Tik […]

rugsėjo 10, 2020

Pirmą kartą organizuota ir tris savaites trukusi saugaus eismo stotelių kelionė po Lietuvą baigėsi – 62 saugaus eismo stotelėse apsilankė […]

rugsėjo 10, 2020

Ketvirtadienį Zyplių dvaro vežiminėje įsikūrusiame Zanavykų muziejuje, jau 18-ąjį kartą vyko tradicinė edukacinė duonos šventė „Su savo duona visur rasi […]