Tik atkūrus nepriklausomybę – į didžiausias orientavimosi sporto varžybas

1991 metais Lietuvos orientavimosi sporto bendruomenę pasiekė netikėtas kvietimas. Didžiausių pasaulyje orientavimosi sporto varžybų organizatoriai pakvietė po tūkstantį lietuvių, latvių ir estų į „O-Ringen 1992“. „O-Ringen“ – nuo 1965 metų kasmet Švedijoje rengiamos 5 dienų orientavimosi sporto varžybos, sutraukiančios per 20 tūkstančių orientacininkų iš viso pasaulio.

Organizatoriai tąkart įsipareigojo ne tik nemokamai leisti startuoti trims tūkstančiams orientacininkų iš Baltijos šalių, bet juos apgyvendinti bei maitinti.

Vienam iš „O-Ringen“ organizatorių Gunarui Axelssonui ši drąsi ir politinę potekstę turinti idėja kilo dar tuomet, kai ir Lietuvos orientavimosi sporto federacija, ir Tautinis olimpinis komitetas tebesiekė tarptautinių sporto organizacijų pripažinimo.

„Ponui Axelssonui imponavo Baltijos šalių kova dėl nepriklausomybės. Jis kažkaip sugebėjo įtikinti Švedijos vyriausybę paremti šią idėją, kuri, atsižvelgiant į to meto politinę situaciją, atrodė itin drąsiai. Reiktų prisiminti, kad tuo metu nuo 1991-ųjų Sausio įvykių buvo praėjęs vos pusmetis“, – atsiminimais dalinosi tuometinis Lietuvos orientavimosi sporto federacijos prezidentas Rimantas Mikaitis.

Po nepavykusio 1991-ųjų rugpjūčio pučo Maskvoje ir tolimesnio TSRS byrėjimo, daugelis tarptautinių sporto organizacijų pakeitė atsargų požiūrį į Baltijos šalių narystę ir jau rugsėjo mėnesį Tarptautinio olimpinio komiteto posėdyje buvo pripažinta Estijos, Latvijos ir Lietuvos olimpinių komitetų narystė, o rugsėjo 27 dieną Lietuva tapo pilnateise Tarptautinės orientavimosi sporto federacijos nare.

Švedai ne tik užsimojo pakviesti į varžybas didžiulį skaičių žmonių, bet ir teikė materialinę pagalbą. 1991-ųjų rudenį Lietuvą pasiekė švedų siųstas autobusas ir sunkvežimis, pilni prikrautos labdaros. „Ko ten tik nebuvo: ir sausų pusryčių, ir šokoladinių saldainių dėžių, kitų maisto produktų, taip pat įvairių buitinių prekių, baldų ir net dėvėtų padangų. Labdaros siuntą išdalinome ne tik orientacininkams, bet ir įvairioms kitoms organizacijoms. Na o didžiausia dovana buvo autobusas, kuris liko Lietuvoje. Vėliau šiuo autobusu ne vienerius metus buvo keliaujama į kitas varžybas“, – pasakojo Rimantas Mikaitis. Dar po kelių mėnesių lietuviai buvo pakviesti atvykti į Estiją, kur kartu su „O-Ringen“ organizatoriais bei kitų Baltijos šalių atstovais sudarė kelionės į Švediją planą.

Kvietimas į „O-Ringen“ varžybas tapo ne tik didžiuliu iššūkiu organizatoriams, bet ir pakviestiesiems – rūpesčius kėlė ne tik logistiniai klausimai, bet ir dalyvių sąrašo sudarymas. „Į dalyvių sąrašą stengėmės įtraukti kuo platesnį orientacininkų ratą: sporto mokyklų ir jaunųjų turistų centrų moksleivius ir trenerius, elito ir veteranų grupėse rungtyniavusius, o taip pat varžybų organizatorius, žemėlapių sudarytojus. Neužmiršome ir tuo metu nebesportavusių, bet praeityje ne vieną apdovanojimą pelniusių veteranų. Dėl logistikos ir kitų klausimų kreipėmės pagalbos į LR vyriausybę bei Kūno kultūros ir sporto departamentą“, – pasakojo R. Mikaitis.

Kartu su Susisiekimo ministerija buvo parengtas planas, kaip nuskraidinti į Švediją ir paskraidinti atgal tūkstantį orientavimosi sporto mėgėjų. Ministerijos tarnautojai padėjo susitarti dėl užsakomųjų skrydžių ir jų kainos. Dvi dienas lėktuvai kilo iš Vilniaus, Kauno ir Palangos bei leidosi Stokholmo Arlandos oro uoste. „Iš viso įvyko virš 50 skrydžių per Baltijos jūrą: 13-14 pilnų lėktuvų pirmyn skraidino sportininkus, o vėliau tušti grįžo į Lietuvą bei vėl skrido mūsų parskraidinti namo. Arlandos oro uosto tarnybos buvo geranoriškos ir operatyviai sprendė kilusias problemas. Kuomet vietoje iš Lietuvos pagal planą turėjusių atskristi dviejų „TU-134“ lėktuvų radarai užfiksavo vieną, o po kurio laiko dar du atsilikusius, švedų veidai ištįso iš nuostabos. Vietoje antrojo planuoto „Tu-134“ pasirodė du „JAK“ markės mažesni ir itin triukšmingi lėktuvai, kokių oro uostas paprastai nepriimdavo. Operatyviai susisiekę su savo vadovais, atsakingi pareigūnai davė leidimą leistis visiems trims“, – prisiminė R. Mikaitis.

Kad paspartėtų muitinės procedūros, specialiųjų reisų iš Lietuvos keleiviams buvo įrengta atskira linija, kur jų laukė baltomis pirštinėmis mūvintys Švedijos pareigūnai. Pirmaisiais lėktuvai nusileidę „O-Ringen“ dalyviai buvo surikiuoti į ilgą eilę ir prasidėjo kruopšti patikrinimo procedūra. Muitininkų iš anksto paruošti maišai gan greitai prisipildė lietuviškomis dešromis ir lašiniais, o varžybų organizatoriai primygtinai prašė kuo greičiau skambinti į Lietuvą ir perspėti skrydžių dar laukiančius tautiečius, kad paliktų ir maistą, ir gėrimus namuose. „Organizatoriai nuoširdžiai įtikinėjo, kad jie viskuo pasirūpino ir švedų kariuomenė dalyviams iš Baltijos šalių yra paruošusi užtektinai maisto atsargų. Nusileidus antrai grupei lėktuvų ir prasidėjus patikrinimui muitininkų ir organizatorių veidai prašviesėjo. Jų darbo rezultatai buvo žymiai kuklesni“, – apie įspūdžius Švedijos muitinėje pasakojo R. Mikaitis.

Įveikę muitinės procedūras lietuviai įsikūrė Sodertaljes miesto apylinkėse esančiame varžybų centre, kuriame Švedijos kariuomenė trims tūkstančiams Baltijos šalių orientacininkų įrengė palapinių miestelį. Kaip ir reikėjo tikėtis, kariuomenė stovyklavietę įrengė gerai ir kareiviško maisto netrūko, o kiekvienas dalyvis gavo dovanų po kareivišką kilimėlį. Tokį kilimėlį ir iki šiol galima pamatyti ne vieno lietuvio orientacininko palapinėje.

Penkių dienų varžybų metu vyko ir kultūrinė programa, o viena iš dienų buvo pavadinta Lietuvos vardu. Būtent į ją atvyko LR Vyriausybės narys, ministras be portfelio Aleksandras Abišala. Tik atvykęs jis gavo žinią iš Lietuvos, kad kitą rytą LR Seime bus tvirtinamas LR Vyriausybės vadovu. Tad tik aplankęs lietuvių stovyklą būsimasis premjeras pasuko atgal į oro uostą.

5 dienų varžybos lietuviams prabėgo akimirksniu. Nors stipriausiems Lietuvos orientacininkams nepavyko iškovoti itin aukštų vietų, daugeliui tai buvo neįkainojama patirtis ir svajonės sudalyvauti legendinėse varžybose išsipildymas.

„Dabar tokios kelionės greičiausiai nebepakartotumėt?“ – su ironija paklausėme Rimanto Mikaičio.

– Ne, tikrai būtų neįmanoma! Pirmiausia, šiais laikas niekas jau nesugalvotų tokių iniciatyvų. Organizacinio darbo apimtys buvo milžiniškos ir kaip mes tada susitvarkėme sunku įsivaizduoti. Tuo metu neturėjome kompiuterių, nebuvo nei mobilaus, nei interneto ryšio, nei el. pašto, o pagrindine ryšio priemone buvo „laidinis“ telefonas, rašoma spausdinimo mašinėle. Nugalėjo didelis entuziazmas bei noras save parodyti ir pristatyti pasauliui. „O-Ringenas“ mums buvo tarsi legenda, o gautas kvietimą – tarsi svajonės išsipildymas. Sutelktos mūsų bendruomenės pastangos leido kelionei įvykti. Dabar smagu prisiminti, kad su kilusiais iššūkiais susitvarkėme ir kelionė buvo sėkminga.