11 sausio, 2020
Bronius Vertelka | XXI amžius

Žemaitė įtinka anykštėnams

Iš Kelmės rajono kilusi ir nuo 1972-ųjų Anykščių krašte gyvenanti Regina Stumburienė yra pelniusi nemažai apdovanojimų, tačiau svariausi – Lietuvos Kultūros ministerijos premija už tradicinės kultūros puoselėjimą ir sklaidą bei Anykščių rajono savivaldybės „Šimtmečio anykštėno“ atminimo ženklas, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Su Anykščių kultūros centro etnografe kalbasi žurnalistas Bronius Vertelka.

Kasmet Anykščiuose vyksta prieškario ir pokario laikų romansų atlikėjų festivalis „Aukštaitijos žiedynai“. Tai meno tyrinėtojų ilgai buvo nepripažįstama kaip liaudies menas. Kaip Jums pavyko įrodyti, jog tai – klaida?

Turbūt pirmasis šalyje Anykščių kultūros centras surengė tokią šventę. Pradžioje ketinome kviestis Aukštaitijos regiono kolektyvus, kadangi į tokio žanro kūrinius žiūrėjome truputėlį skeptiškai. Atrodė, kad tai – liaudies dainos. Tačiau Lietuvos nacionalinio kultūros centro moterys buvo kitokios nuomonės: tai yra kažkoks palikimas, mūsų praeitis, tai iš tikrųjų verta dėmesio.

Šio žanro atlikėjų turėjome kone iš visos Lietuvos, mažiau – iš Žemaitijos. Buvo rusakalbių iš Visagino, iš Troškūnų ir romų bendruomenės. Į tokias šventes dalyviai vyksta noriai, užsiauginome ir joms tinkantį žiūrovą. Jų jau laukia, kultūros centro salė būna pilnutėlė žmonių.

O iš kur tie romansai atsirado, kas juos surinko? Ir kuo ypatingas jų atlikimas?

Pavyzdžiui, vadovauju folkloro ansambliui „Valaukis“, kuriame yra 18 dainininkių. Kiekviena jų kažką atsinešusi iš savo krašto. O vienam kolektyvui pasirodyti skiriama 12–15 minučių, per tiek laiko atliekami 4–5 romansai. Šventėje dalyvauja 6–8 kolektyvai, bet beveik nepasitaiko, kad kūrinį atliktų pagal fonogramą. Išmonės čia irgi netrūksta: daroma teatralizuotai, įterpiama gitara, akordeonas, smuikas, pasirodo profesionalus atlikėjas. Lapkričio mėnesį kviesime į 13-ąją prieškario ir pokario laikų romansų atlikėjų šventę „Aukštaitijos žiedynai“ Anykščiuose.

Šį kartą gal tikitės sulaukti didesnio kolektyvų skaičiaus?

Dėl kelių dainų nėra prasmės kviesti iš toliausių vietovių. Geriausia, kaip minėjau, – 6–8 kolektyvai. Aktyviausi jų iš Aukštaitijos – Kėdainių, Kaišiadorių, Panevėžio, Utenos, Ignalinos, Visagino.

Taigi esate ir moterų folkloro ansamblio „Valaukis“ vadovė. Keletą žodžių apie tai, ką jis veikia?

„Valaukis“ vienintelis Lietuvoje atlieka A. Baranausko, anykštėnų pasaulietines, vadinamas svietiškas, giesmes. Visos jos yra labai gražios, savotiškos harmonijos, mielos dainuoti. Su A. Baranausko giesmėmis važiuojame į Seinus (Lenkija). Ten Katedroje palaidotas jų autorius. Pernai dalyvavome vyskupo atminimo ženklo – iš metalo iškaltos knygos – atidengimo prie jo namų iškilmėse.

„Valaukis“ įkurtas 1984-aisias, jam vadovaujate nuo 2002 metų. Koks jis šiuo metu?

Yra dainuojančių nuo ansamblio įsikūrimo – tokių bent keturios. Kolektyvas – 18 (be manęs) moterų, jų amžius – tarp 35 ir 85 metų. „Valiaukio“ repertuare – daugiau kaip 200 aukštaičių liaudies dainų ne tik iš Anykščių, bet ir Molėtų, Kupiškio Ukmergės, Utenos kraštų. Didžioji dalis saviveiklininkių jas atlieka iš atminties. „Valaukis“ moka ir apie 30 romansų.

Jūsų veiklos baras gana platus: rengiate Jurgines, Sekmines, Atvelykio ir kitokias šventes ar festivalius. Ar ne per daug vienam žmogui?

Tai daryti įpareigoja tiesioginės mano pareigos – esu Anykčių kultūros centro etnografė. Man būtina tai daryti ir kitus tais dalykais sudominti, kad nepamirštų tautinių tradicijų ir papročių. Tai turėtų būti svarbu jaunimui.

Kas skatino tapti etnografe?

Šiaip esu chorvedė, šią specialybę įgijau studijuodama Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje. Gavusi paskyrimą į Anykščius, dirbau Troškūnų, paskui – Kurklių kultūros namuose. Į Anykščių kultūros centrą buvau priimta kaip poilsio pramogų organizatorė. Nuo 1994 metų esu etnografė, tad turėjau persikvalifikuoti. Čia man labai padėjo senosios „Valaukio“ dainininkės.

Bet čia turite daugiau rūpesčių, nei dirbdama pagal specialybę – chorvede?

Iš tiesų šis darbas gana įdomus. Yra daug puikių dainų, kurias atliekant galima medituoti, jos jautriai paliečia širdį. Gaila tų žmonių, kurie neprisiliečia prie liaudies dainų.

Kas jus vedė link dainų, muzikos?

Tai – nemenkas mano mamos nuopelnas. Ji 60 metų giedojo Vaiguvos bažnyčios chore, dalyvavo pirmosiose dainų šventėse Vilniuje. Jai eina 91 metai, gyvena pas dukrą Panevėžyje, suėjusios užtraukiame kokią dainą. Ji yra sakiusi, jog širdis, kurioje skamba daina, visada uždara blogiui.

Mano dėdė a.a. muzikologas Marcelinas Slipkus, regėjęs tokį mano polinkį, prikalbino tėvus, kad šie leistų mokytis muzikos. Buvau tik baigusi 8 klases. Šiauliuose buvau pareiginga, stengiausi gerai mokytis.

Namiškių negąsdino, kad viena, vos ne vaikas, vykstate mokytis?

Mama baiminosi, bet užtarė tėvelis. Jis mane labai mylėjo, charakteriu buvau panaši į jį. Treti metai, kai jo neturiu. Mirė eidamas 92-uosius. Mokydamasi Šiauliuose, gyvenau bendrabutyje. Buvo sunku, tačiau smagu. Bet labai pasiilgdavau namiškių, kiekvieną šeštadienį lėkdavau į namus.

Bet, kaip supratau, buvote ir be reikalo įskaudinta?

Taip, tai buvo man kaip rakštis į širdį. Neteisingai buvau apkaltinta, kad Šiauliuose prie vienos bažnyčios matė mane su berniukais geriančią šampaną. Ir niekaip nesugebėjau įrodyti, kad manęs ten tikrai nebuvo. Net paskui svarstė mokykloje. Neteisingai apkaltinta iki šiol jaučiu nuoskaudą. Mane labai žeidžia, jeigu kas sako neteisybę. Visiems linkiu vien tik gero ir niekam nepavydžiu.

Esate dainavusi „Anykščių vyno“, Statybinių medžiagų kombinato estradiniuose ansambliuose. Ar boheminis gyvenimas neviliojo?

Dainuoti pati nesisiūliau, mane pakvietė, išgirdę, koks mano balsas. Scenoje niekada nesirodžiau įkaušusi. Taip, po koncerto būdavo vaišės, bet visur žinojau normą. Visiškai nevartodama alkoholio galėjau sukelti įtarimą – arba esu ligota, arba jau išgėrusi savo normą…

Dabar turiu savo populiarios muzikos atlikėjų grupę „Užgaida“, dainuojame vadinamąjį popsą.

Nuėjęs į koncertą, pasiilgsti gyvai dainuojančių atlikėjų. Negi dėl to moki pinigus, kad matytum pagal taktą žiopčiojančius?

Mūsų kultūros centre niekas nesinaudoja vadinamu muzikiniu įrašu. Direktorės griežtai įsakyta: jokių fonogramų. Ir dirbti smagiau, ir gali dažniau repetuoti.

Tapote pakankamai žinomu žmogumi Anykščių krašte. Ar kartais nesinori užriesti nosies?

Nesiekiu garbės, man jos ir nereikia. Užtenka to, kada išgirsti iš žiūrovų: „Ačiū, kad surengėte puikų koncertą“. Negeidžiu ir medalių. Svarbus žmonių geras žodis.

Ko šiandien trūksta žmonėms, ko iš jų pasiilgstate?

Pasiilgstu jų nuoširdumo, gerumo, pozityvumo.

Ne iš vieno vyresnio amžiaus žmogaus vis dar tenka išgirsti, kad prie sovietų buvę geriau gyventi. Kaip Jūs tai vertinate?

Mano vaikystėje buvo didžiulė prabanga nusipirkti žuvies konservų dėžutę visai šeimai. Gerai, kad tėvai augino kiaulių, turėjo karvę. Dabar – perki ką nori, visi išsipuošę ir apsirengę. Bet pasiilgstu to laiko kaip savo jaunystės, kaip savo vaikystės. Vaikai užauginti, galiu daug ką sau leisti. Džiaugiuosi, kad būnant pensininkams dar leidžiama dirbti ir kad galiu, nes nesiskundžiu sveikata. Mėgstu keliauti. Dukra daugiau kaip dešimt metų gyvena Barselonoje (Ispanija), ten baigė muzikos akademiją, Šveicarijoje įgijo magistro laipsnį. Kiekvienais metais nuvykstu pas ją pasisvečiuoti. Nemažai šalių aplankiau su kolektyvais. Gavau pakvietimą į Dzūkiją pas bičiulę, buvusią anykštėnę. Vyksiu į Marcinkonis pasigrožėti senuoju kaimu. Sūnus gyvena ir dirba Vilniuje. Turiu anūkę ir anūką.

Esate tikintis žmogus. Ar sovietmečiu Jums draudė lankyti bažnyčią?

Vaikystėje dalyvavau Vaiguvos bažnyčios chorelyje. Mamos išmokytą „Tautišką giesmę“ taip užtraukdavome, kad laukai skambėdavo. Kaimynai mūsų neskundė. O ir bažnyčia būdavo pilna žmonių. Jei kuris nors kalba, kad jam anksčiau drausdavo eiti į bažnyčią, tai turbūt tas, kuris neidavo tada ir neina dabar.


18 kovo, 2024

Šiandien Panevėžio kultūros centre vyko iškilminga Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatų apdovanojimo ceremonija. Renginio metu pagerbta 16-a šalies […]

Prezidentūros nuotr.
18 kovo, 2024

Pirmoji ponia Diana Nausėdienė pirmadienį susitiko su Zarasų trečiojo amžiaus universiteto (TAU) bendruomene. Zarasų TAU šiemet minės savo 9-ąjį gimtadienį. […]

14 kovo, 2024

Po šešiolika metų trukusios rekonstrukcijos šią savaitę duris atveria naujos Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus pastatų patalpos. Jose muziejinės […]

14 kovo, 2024

Seimas svarstys parlamentaro Domo Griškevičiaus pateiktas įstatymų pataisas, sudarančias galimybę iš miestų bei miestelių reprezentacinių vietų deramai perlaidoti Sovietų Sąjungos […]

14 kovo, 2024

Dvarai Lietuvoje atsirado dar XIV a. pabaigoje, o XIX-XX a. sandūroje jų jau buvo daugiau nei 3 tūkstančiai. Dvarininkystė Lietuvoje […]

13 kovo, 2024

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda tęsia darbo vizitą Paryžiuje. Antradienio vakarą šalies vadovas kartu su Prancūzijos Prezidentu Emmanueliu Macronu bei […]

13 kovo, 2024

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda tęsia vizitą Paryžiuje. Trečiadienį Lietuvos vadovas dalyvavo vieno žymiausių kubizmo atstovų skulptūroje, litvako Žako Lipšico […]

13 kovo, 2024

Akademinės bendruomenės kreipimąsi dėl Salomėjos Nėries vertinimo gavusi desovietizacijos komisija tikina praeityje priimtų sprendimų dėl jos vardu pavadintų viešųjų objektų […]

Luko Balandžio nuotr.
12 kovo, 2024

Šiemet jau 34 kartą džiaugiamės laisve ir atkurta savo šalies nepriklausomybe. Džiaugiamės ir nauja, labai viltinga karta, gimusia, užaugusia, subrendusia […]

12 kovo, 2024

Kauno miesto savivaldybės įsteigtos Kultūros premijos šiemet atiteks penkiems kūrėjams – Kauno valstybinio muzikinio teatro solistui Martynui Beinariui, poetui Edmundui […]

12 kovo, 2024

Profesionaliojo scenos meno vertinimo komisija iš 93-ių pateiktų pasiūlymų išrinko „Auksinių scenos kryžių“ nominantus už 2023 m. kūrybą pagal atskiras kategorijas. Premijomis […]

11 kovo, 2024

Ukraina sumokėjo siaubingą kainą už savo pirmąjį „Oskarą“, bet ši pergalė yra svarbi, nes teisybė triumfavo. Tai pabrėžė Ukrainos pirmoji […]

8 kovo, 2024

Penktadienį Vyriausybės rūmuose pagerbti kultūros ir meno premijų laureatai. Šiais metais Vyriausybės kultūros ir meno premijos skirtos pedagogei, dailėtyrininkei Aleksandrai […]

8 kovo, 2024

Vienas iš Lietuvos  nepriklausomybės atkūrimui  skirtų renginių – knygos  sutiktuvės Ignalinos viešojoje  bibliotekoje ir susitikimas su autoriumi. Istorikas, karybos tyrinėtojas […]

Manto Iljinovo nuotr.
8 kovo, 2024

Pavasarėjančią 2024 m. kovo 5 d. popietę į Pagėgių savivaldybės Vydūno viešąją biblioteką rinkosi garbingi svečiai, bibliotekos bičiuliai bei meno […]

7 kovo, 2024

Jau daugiau nei penkmetį Tauragėje organizuojamas „Menų Festas“ siekia užtikrinti, kad nemokama kokybiška kultūra pasiektų kiekvieną, o ypač – jaunimą. […]

7 kovo, 2024

„Neradau bibliotekoje norimos knygos, tai užsisakiau ją iš kito miesto. Pristatys į knygomatą“. Dar prieš keliolika metų toks sakinys būtų […]

7 kovo, 2024

Kovo 6 d. Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje atidaryta antroji vieno eksponato parodų ciklo paroda „Subtili […]

7 kovo, 2024

Šiandien vis dažniau atsisukame į tikrus, vertingus, labai savitus mūsų kultūros dalykus. Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija […]

Jurgos Sagadinaitės nuotr.
7 kovo, 2024

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyva nuo 2016 metų kiekvienais metais Lietuvoje ir užsienyje vasario–kovo mėn. rengiamos Lietuvių kalbos dienos. Jų […]