Garbus kraštietis pagerbtas ir savo gimtinėje

Koks malonus turėtų būti jausmas po daugelio metų sugrįžus į gimtas vietas vis surasti tave mylinčius, prisimenančius žmones, drauge  tarsi iš naujo išgyventi vaikystės ir jaunystės akimirkas, dalintis savo  kūryba ir gyvenimo patirtimi…Rugsėjo 19 dieną Ignalinos rajono Šiūlėnų kaimo seklyčioje surengta poeto Petro Panavo kūrybos popietė, skirta jo 85-ajam gimtadieniui. „Sukūrėm Lietuvą. Ir mes jau Lietuva. Kokie mes būsime – tokia bus Lietuva”,– šie vieno eilėraščio žodžiai tapo popietės leitmotyvu ir vedė tarsi takeliu nuo netoli Šiūlėnų esančio Vingirių kaimo, per Ignaliną, Uteną – iki kūrybos pilnaties, parodančios atvirą ir jautrią širdį.   

Dar renginiui neprasidėjus poetas akimis ieškojo pažįstamų veidų, suradęs šiltai sveikinosi, kalbėjosi, klausinėjo ir, žinoma, juokavo. Šis žmogus tiesiog neįsivaizduojamas be šmaikščių posakių, mokėjimo pasijuokti iš savęs, iš situacijos, tiesiog sukurti smagų juoką. Susitikti atėjusiems seniai nematytiems kaimynams, vaikystės draugams ir mokiniams, Ignalinos literatų klubo nariams jis pasirašinėjo ir dovanojo naujausią, šiais metais pasirodžiusią knygą „Trys broliai juodvarniais lakstantys“. Na o kai žmonių susirinko pilna salė, tai visų atsiprašė, kad knygų tiek neturėsiąs. „Jūs garsinate Utenos kraštą, bet nepamirštate ir savo gimtinės. Jos gamtos vaizdai ir detalės vis pasirodo kūryboje“,– kalbėjo renginio vedėja Marijona Lukaševičienė, kuri pasidžiaugė, kad Šiūlėnuose jau ne kartą švęsti Petro Panavo gimtadieniai ir jubiliejai. Prisimintos svarbiausios jo gyvenimo kelio detalės.

Petras  Panavas gimė 1933 m. rugsėjo 6 d. Ignalinos rajono Vingirių kaime. Baigęs Paringio pradinę ir Ignalinos vidurinę mokyklas dirbo kultūros namuose, vėliau tarnavo kariuomenėje, neakivaizdiniu būdu studijavo Vilniaus universitete, trylika metų dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, istoriją Cirkliškio žemės ūkio technikume (Švenčionių r.). Nuo 1972 m. gyvena Utenoje, kur ilgus metus mokytojavo. 1979 metais buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Išleido keletą poezijos rinkinių, vieną išvertė iš ukrainiečių kalbos, nemažai kūrė vaikams, savo talentą išbandė ir dramaturgijoje, išspausdino atsiminimų apie A. Miškinį, J. Šiožinį, P. Širvį, J. Baltušį, Č. Kudabą, E. Šimkūnaitę. Kaip pats autorius sakė, pastaraisiais metais vis labiau prisiliečia prie prozos. Petro Panavo kūryba įvertinta garbingais apdovanojimais,  2004 m. kūrėjui įteikta ir Ignalinos rajono savivaldybės Miko ir Kipro Petrauskų premija. 

Naujausia jo knyga sakmė „Trys broliai, juodvarniais lakstantys“ skiriama brolių Antano, Motiejaus ir Vinco Miškinių atminimui. Tai prisiminimų knyga, kurioje gausu istorinių faktų, konkrečių vietovių, žinomų asmenybių, tačiau yra meninių, mitologinių detalių. „Su Antanu Miškiniu teko artimai pabendrauti, nors metų skirtumas tarp mūsų buvo nemažas – poetas tik trejais metais buvo jaunesnis už mano tėvą, Jau senokai kilo mintis parašyti sakmę apie tris brolius Miškinius. Būtent sakmę, o ne dokumentinę apysaką. Brolių Motiejaus, Vinco ir Antano likimai tarytum apibendrina mūsų inteligentijos, kilusios iš kaimo, o taip pat ir visos tautos kančias, viltis, kovas, kelius ir kryžkelius..“,– rašoma knygos įžanginėje dalyje.

Šiūlėnuose autorius smagiai dalijosi vaikystės prisiminimais, skaitė eiles apie Lietuvą, gimtinės gamtą ir džiaugėsi, kad niekada nerašė apie Staliną, Leniną ar partiją. Priešingai – kartais pagudraudavo ir sugebėdavo neužkliūti cenzūrai su eilėraščiais, kurie ir Sąjūdžio laikais tiko lyg tam laikui parašyti. O jo lengvai skaitomose ir paprastumu bei minties gilumu žavinčiose eilėse pasirodo ir tėvų namai, ir gimto kaimo beržai, ir Paringio bažnyčios varpų gaudesys, ir toks aukštas Aukštaitijos dangus, o po juo ežerų ežerai ir rugių laukai… O vėliau atsiranda ir vienatvės, ir senatvės šešėliai, bet ne juodi, ne tragiški, o lyriškai šviesūs, dažnai ir gera juoko doze…

Jautrias ir nuoširdžias dainas jubiliatui dovanojo Mielagėnų krašto dainininkės Aldona Černiauskienė ir Danutė Gaidelienė. Kraštiečio kūryba džiaugėsi ir jam ilgų gyvenimo metų linkėjo Ignalinos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Laimutis Ragaišis, Naujojo Daugėliškio seniūnas Juozas Paukštė, Ignalinos viešosios bibliotekos literatų klubo „Lelija“ atstovės. Vaikystės draugė Leonora Malinauskienė skaitė savo eiles ir jas vėliau padovanojo mielam Petrui. O šis atmindamas jaunystę sakė, kad ji buvusi gražiausia kaimo mergina. Prisiminimais apie lietuvių kalbos ir istorijos pamokas dalijosi Petro Panavo mokiniai Melanija Bukauskienė ir Vidmantas Mačiuolis, sakę kad tos pamokos buvę ypatingos kaip ir  mokytojo asmenybė.

Šitaip pagerbtas ir apdovanotas garbingo amžiaus sulaukęs šio krašto vaikas ir kūrėjas buvo labai sujaudintas, dėkingas. O išklausęs jam sugiedotą „Ilgiausių metų…”,  linksmai pasakė, kad viskas išėjo geriau nei jis galvojo…. Po renginio niekas nesiskirstė – susėdo prie ilgo stalo prie arbatos ir kalbų bei juokų visiems ilgam užteko.