Seime pristatoma Virgilijaus Usinavičiaus-Augulio analoginės fotografijos paroda
Gruodžio 8 d., trečiadienį, 13 val. Seimo III rūmų parodų galerijoje bus pristatyta Virgilijaus Usinavičiaus-Augulio analoginės fotografijos paroda „Mano Vilnius“. Sveikinimo žodį tars parodos Seime iniciatorė Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, parodos autorius, Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis ir kiti. Paroda eksponuojama iki gruodžio 20 dienos.
Virgilijus Usinavičius-Augulis – autorius, išbandęs labai skirtingas fotografijos sritis. 1988–1991 m. fotografas nuosekliai įamžino Lietuvos kelią į laisvę: Sąjūdžio mitingus, Baltijos kelią,
Medininkų pasienio poste, dramatiškus sausio įvykius ir kitus istorinius momentus. Tuomet Virgilijus užfiksavo plačiai žinomus, istorijos ikonomis tapusius kadrus, o nuo 1991 m. ėmė bendradarbiauti su užsienio spaudos agentūromis. Vėliau profesionalią veiklą autorius tęsė visai kitoje – komercinės, reklaminės – fotografijos srityje. 1998 m. su kolega Zenonu Nekrošiumi įkūrė fotostudiją, kurioje dirba iki šiol.
Maždaug prie šešerius metus prasidėjo dar vienas V. Usinavičiaus-Augulio kūrybos etapas. Autorius grįžo prie analoginės technologijos ir ėmė kurti fotografiją, kurią paprastai vadiname menine. Tačiau kodėl į naujausius darbus galima žvelgti kaip į meno kūrinius? Paties autoriaus žodžiais tariant, šie darbai gimsta „fotografuojant sau, jaučiant malonumą ir nesistengiant kam nors įtikti, nesijaudinant – pavyks ar ne“. Taip sukurti atvaizdai neįamžina lemiamų akimirkų, kaip ankstesni autoriaus reportažai, ir, žinoma, nėra apriboti konkrečios taikomosios, komercinės paskirties. Jie žiūrovui suteikia minties laisvę ir estetinį malonumą, išlaisvina nuo kasdienio vaizdų vartojimo greito ritmo ir pragmatiškų tikslų. Tai iš begalinio šiandienos vaizdų srauto ir išskiria meninę fotografiją, kuri, pasak V. Usinavičiaus, „gali pasakoti, sukelti prisiminimus, žadinti jausmus“.
Tokią fotografiją autorius pristato ir parodoje „Mano Vilnius“. Eskpozicija susideda tarsi iš trijų temų: melancholiškų ištuštėjusio miesto vaizdų, žaismingų gatvės gyvenimo momentų ir socialinės tematikos turgaus vaizdų. Nepaisant skirtingų fotografijų objektų ir temų, visas jas autorius sukūrė naudodamas panoraminę, plačiai vaizdą aprėpiančią fotokamerą.
Pasirinkta fototechnika bene įspūdingiausius estetinius rezultatus lėmė fotografuojant miestovaizdžius: platus matymo kampas praplečia erdvės pojūtį, leidžia sukurti originalias, kitokias nei įprastiniame nuotraukų formate kompozicijas. Įspūdį sustiprina ir autoriaus mėgstamas rūkas, kuris išryškina pagrindinius objektus, plokščiame atvaizde sukuria gylio, perspektyvos iliuziją, o svarbiausia – atitolina miesto atvaizdą nuo kasdienybės. Fotografas nesiekia tiksliai atvaizduoti tikrovės, bet perteikia asmeninį, subjektyvų santykį su miestu. Panašiai savo gimtųjų miestų ištuštėjusias, miglose paskendusias gatves jau yra įamžinę kiti lietuvių fotografai: Aleksandras Ostašenkovas, fotografuodamas Šiaulius, Gintaras Česonis – Kauną. Tačiau toks ir yra meninės fotografijos tikslas – neįprastai, kitaip parodyti tai, kas atrodo daug kartų matyta. Taip galima dar kartą pažadinti žiūrovo pastabumą, paskatinti naujai pažiūrėti į kasdienę aplinką ir grąžinti gebėjimą joje įžvelgti grožį bei atrasti prasmę.
Plačiakampė kamera ir panoraminis atspaudų formatas leidžia autoriui savitai interpretuoti ir gatvės fotografijos žanrą. V. Usinavičiaus-Augulio užfiksuotose gatvės scenose nėra vieno pagrindinio herojaus ar objekto. Čia svarbūs visi veikėjai, prieš fotokamerą ir tolesniame plane vykstantys įvykiai, aplinkos detalės. Todėl verta į fotografijas įsižiūrėti, jas patyrinėti ilgiau ir mintyse jungti įvairias įsivaizduojamas siužetines linijas.
Dar išraiškingiau platus kameros žvilgsnis perteikia turgaus scenas, nes ir fotografijų veikėjų charakteriai čia ypač įvairūs. Jų kūno kalba, veido išraiškos ar, priešingai, sąstingis ir nejudrumas, tarpusavio santykiai ar atsiskyrimas piešia ryškų įvairialypės socialinės tikrovės paveikslą. Šiose fotografijose Virgilijus tarsi jau kitame laikotarpyje ir savaip tęsia ne vienos ankstesnės lietuvių fotografų kartos plėtotą turgaus temą, kuri autoriams visuomet leisdavo autentiškai atspindėti laikotarpį ir atverdavo kūrybinių eksperimentų galimybes.
Parodoje eksponuojamiems darbams meninės vertės suteikia ne tik autoriui būdingas savitas miestovaizdžių ar gatvės gyvenimo scenų matymas, bet ir ypatingas jų pateikimas žiūrovams. Ekspozicijoje rodomi autoriniai, analoginiai fotografijų atspaudai, kurių kiekvienam sukurti prireikė nuo 2 iki 4 valandų. Tačiau svarbiausia, kad autoriniai atspaudai perteikia vaizdą būtent taip, kaip jį įsivaizduoja autorius, įkūnija fotografo autorinę viziją vienetiniame atspaude, kurį identiškai pakartoti yra labai sunku, o dažnai ir neįmanoma. Šiandieninio nepaliaujamo vaizdų antplūdžio ir jų nuvertėjimo akivaizdoje toks nuotraukų pateikimas grąžina galimybę fotografiją patirti kaip vienetinį meno kūrinį.
Taigi, viena vertus, fotografija leidžia Vilnių, jo senamiestį vis iš naujo atrasti kaip estetinio pasigėrėjimo objektą ir autoriaus vidinių išgyvenimų atspindį, kuris galbūt atlieps ir žiūrovų asmenines patirtis. Kita vertus, laisvas ir lėtas kūrybinis procesas, jo metu sukuriami vienetiniai darbai suteikia galimybę fotografiją vėl suvokti kaip meno kūrinį. Plačiau žiūrint, tai ir sugrįžimas prie V. Usinavičiaus-Augulio minimų „nykstančių vertybių“ – istorijos ir ją menančių apleistų miesto vietų. Galima būtų papildyti, kad taip sugrįžtama ir prie autentiškesnio laiko tėkmės bei mus supančios aplinkos patyrimo dabartyje.
Fotografijos kritikas ir teoretikas, fotografas dr. Tomas Pabedinskas
