Paroda, kviečianti permąstyti įsitikinimus: ar tikrai įvairiose kovose dalyvavo tik vyrai?
„Kartais moteris istorijoje norime matyti lygiaverčiame lygmenyje su vyrais, ko istoriškai nebuvo ir kas būtų istorijos pritempimas prie tam tikrų vyraujančių viešųjų nuomonių“, – žurnalistams yra sakęs Istorijos mokytojų asociacijos tarybos pirmininkas Robertas Ramanauskas. Tačiau ar tikrai taip? Lukiškių kalėjime 2.0 veikianti paroda „kovotoJOS XIX–XX“ kviečia permąstyti vyraujantį įsitikinimą, kad įvairiose kovose pasižymėdavo tik vyrai. Juk du praėję šimtmečiai – tai moters vaidmens virsmo visuomenėje laikas. Laikas, kuris – kaip matėme iš šių metų istorijos egzamino – liko šalies vadovėlių paraštėse. Tačiau XIX–XX amžiais Lietuvoje kovojusių ir prie valstybės išlikimo prisidėjusių moterų tikrai netrūko. Šiame straipsnyje pristatomos kelios kovojusių Lietuvos moterų istorijos.
Kronikos fotojuostelės
Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos, svarbiausio rezistencinio leidinio okupuotoje Lietuvoje, ėjusio 1972–1989 metais, tiražas svyravo nuo 100 iki 300 egzempliorių. Leidėjų devizas buvo „Perskaitei, duok kitam“. Tačiau vien šitokiu būdu platinama informacija vis tiek nebūtų plačiai pasklidusi, todėl netrukus Kronika pradėta gabenti į Vakarus, iš kur per lietuviškas radijo transliacijas pasiekdavo platų klausytojų ratą okupuotoje Lietuvoje. Spausdintus numerius gabenti sunku, todėl jie buvo nufotografuojami, o fotojuostelės paslepiamos įvairiuose daiktuose ir su jais gabenamos į užsienį. Išvežti leidinio medžiagą padėdavo kontaktų su vakariečiais turėdavę rusų disidentai Maskvoje arba Sovietų Sąjungoje lankydavęsi lietuviai. Viena iš jų buvo Rožė (Rozalija) Šomkaitė, moksliniais reikalais atvykdavusi į sovietų Lietuvą iš Jungtinių Amerikos Valstijų.
„Ir būdavo taip. Gauni knygą. Atplėši ją. Knygos nugarėlėje fotojuosta su perfotografuotos Kronikos numeriu įklijuota. Išsiimi, ir viskas… Paskambindavo kažkas. Sakydavo, turim dovanėlių iš Lietuvos. Atveža dėžę saldainių. Atidarom – saldainiai. Ieškom to, kur popieriukyje ne saldainis, o filmas. Arba dantų pastoje būdavo paslėpta. Arba moteriškoje pudroje“, – viename interviu pasakojo Rožė Šomkaitė.
Žinutė iš gulago
„Mes, moterys Sovietų Sąjungos politinės kalinės, sveikiname Jus su išrinkimu į JAV prezidento postą. Su viltimi žiūrime į Jūsų šalį, einančią LAISVĖS ir ŽMOGAUS TEISIŲ gerbimo keliu. Linkime Jums sėkmės šiame kelyje, – Abrutienė, Barac, Bieliauskienė, Doronina, Lazareva, Matusevič, Osipova, Parek, Ratušinskaja, Rudenko.“
Toks sovietų kalinamų politinių kalinių sveikinimas buvo perduotas JAV prezidentui Ronaldui Reiganui, 1984 metais laimėjusiam prezidento rinkimus antrai kadencijai. Dvi iš sveikinimą pasirašiusiųjų buvo gulage kalinamos lietuvės Edita Abrutienė ir Jadvyga Bieliauskienė. Su sveikinimu perduota ir lentelė su informacija apie Mordovijos lageryje kalintų vienuolikos politinių kalinių bado akcijas. E. Abrutienė badavo 34 dienas, o J. Bieliauskienė – 19 dienų; iš viso kartu moterys badavo 286 dienas.
Gulage kalėjusi ir badavusi Irina Ratušinskaja paleista emigravo į JAV. Jai buvo atimta Sovietų Sąjungos pilietybė. Ir kas galėjo pagalvoti, kad 1987 metų lapkričio 4 dieną Baltuosiuose Rūmuose ją priims pats JAV prezidentas Ronaldas Reiganas! Parodoje „kovotoJOS“ galima matyti stopkadrus iš jų susitikimo, moters nuostabą ir džiaugsmą pamačius, kad į susitikimą prezidentas atsinešė politinių kalinių atsiųstą sveikinimą.
Slapyvardžiai
Vienoje iš Lukiškių kalėjimo 2.0 celių, kur šiuo metu vyksta paroda „kovotoJOS“ – keli šimtai įvairiausių moterų slapyvardžių, įkvėptų Lietuvos gamtos, gyvūnų, garsų, metų laikų, mitologijos. Smilga, Liepa, Klajūnė, Amazonė, Laumė. Po kiekvieno iš jų gali slėptis ir vienos, ir kelių dešimčių moterų istorijos bei likimai. 1945–1953 metais Lietuvoje vykusiame partizaniniame kare neliko vardų ir pavardžių, neliko senojo „aš“, nes norint išlikti ir veiksmingai kovoti su priešu, pakeisti tapatybę buvo būtina. Dauguma moterų partizaninio karo metais veikė kaip ryšininkės, ir tai buvo reikšminga, nes be ryšininkių ar ryšininkų vargu ar partizaninis judėjimas iš viso būtų galėjęs egzistuoti. Palyginimui – kitas pavyzdys, nors skiriasi ir laikas, ir aplinkybės, tačiau esmė panaši: moterų, kurios buvo sulaikytos už draudžiamos spaudos platinimą ir už lietuvių kalbos mokymą 1864–1904 metais, priskaičiuojama per 2500. Tad ar tikrai moterų vaidmuo – nepaisant laikotarpio ir kovos pobūdžio – pakankamai įvertintas?
Sprogstamo paketo pradegintas paltas
Parodoje eksponuojamas Sausio 13-osios liudininkės Zofijos Vainilaitienės paltas, kuris iš priekio pasirodytų kaip įprastas moters drabužis, tačiau visa jo istorija atsikleidžia pažvelgus į jį iš nugaros – didžiulė pradeginta skylė tapo žiaurių Sausio 13-osios įvykių artefaktu. „Maždaug už 4 metrų nuo manęs sprogo kažkoks paketas, ten pakilo dujų kamuolys. Burną užsidengiau šaliku. Kitas paketas sprogo po kojom. Atrodė, kad kojas nukirto. Priešais pamačiau desantininką. Jis trenkė man automato buože, akyse aptemo. Taip kapodamas žmones automatu, jis veržėsi prie bokšto. Buvo tikras pragaras – neįmanoma apsakyti. <…> Paketo sprogimas sudraskė ir nusvilino paltą, pasidarė lyg stiklinis, lyg suvirintas“ – pasakoja Zofija Vainilaitienė.
Visos šios istorijos – tai Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos „kovotoJOS XIX–XX“, veikiančios Lukiškių kalėjime 2.0, dalis. Parodoje pristatomos kovojusių moterų istorijos griauna stereotipą, jog kova buvo ir yra vyrų laukas: ginkluota ir neginkluota kova, parama ir pagalba, aktyvesnis ar mažiau matomas pasipriešinimas vedė prie svaraus ir lygiaverčio indėlio ar net įtakų, vertusių ir šiandien vis dar tebeverčiančių permąstyti lyčių vaidmenis. Tai pirmoji tokia paroda Lukiškių kalėjime ir dar viena nauja partnerystė. Lukiškių kalėjimo konversijos autoriai ir Lietuvos nacionalinis muziejus šią parodą organizuoja ir kuria kartu.
