EP narys B. Ropė: ,,Ar išsaugosime Lietuvos žemės ūkį ir kaimą bei lietuvišką maisto produkciją?“

Tenka apgailestauti, kad ūkių skaičius Lietuvoje – mažėja. Viena vertus, kai kurie žemės ūkio sektoriai, pavyzdžiui, grūdų, dar laikosi pusėtinai, kita vertus – ūkių skaičiaus mažėjimas bei senstanti ūkininkų populiacija kelia pagrįstą nerimą dėl to, kad ūkininkavimas tampa ne tokia perspektyvia ir patrauklia verslo šaka. Remiantis Oficialios statistikos portalo duomenimis, ūkių skaičius 2007 ir 2020 metų laikotarpiu gerokai susitraukė  – netekome net 98 196 ūkių.

Panašu, kad Lietuvoje ūkiai nyksta dėl nepalankių ekonominių, socialinių ir demografinių sąlygų. Ūkininkams, kaip ir kitiems verslams, šiandien tampa išties sunku išsilaikyti, nes ūkių pajamos, gaunamos iš ūkinės veiklos, mažėja, o tam, kad pritraukti specialistus dirbti ūkiuose – reikia pasiūlyti gerokai didesnį atlygį.

Negana to, ūkininkavimas tampa „nebemadingu” dar ir dėl to, kad šalies regionų ir kaimų vietovėse fiksuojama gerokai didesnė socialinė atskirtis, dominuoja prastesnis pragyvenimo lygis ir vis sunkiau pavyksta gauti medicinos bei švietimo paslaugas. Lietuvos žemės ūkio išlikimas ir ateitis tampa miglota ir dėl to, kad didžioji dalis ūkininkų yra pensinio amžiaus, kurių vaikai nėra linkę perimti ir tęsti savo tėvų puoselėtą veiklą.

Žemės ūkis augina Lietuvos bendrąjį vidaus produktą

Žemės ūkis – tvirtas Lietuvos ekonomikos pamatas, kuris prisideda prie šalies ekonomikos raidos. Pavyzdžiui, šių metų trečiąjį ketvirtį žemės ūkio ir kitų gamybos šakų įmonių rezultatai turėjo didžiausią teigiamą įtaką Lietuvos BVP pokyčiui, kuris siekė 0,4 proc. ir viso sudarė 49,7 mlrd. eurų. Maža to, remiantis Statistikos departamento duomenimis, žemės ūkio BPV (bendroji pridėtinė vertė), tenkanti vienam gyventojui pernai metais pasiekė 43395 eurus. Ką šis skaičius reiškia? Šis skaičius įrodo, kad šalies žemės ūkis yra efektyvus ir našus, sukuriantis aukštą pridėtinę vertę Lietuvos ekonomikai.

Žemės ūkio skaitmenizavimas, diegiant aukštąsias technologijas, gali dar labiau paspartinti šios šakos ekonominį potencialą. Skirtingose technologinėse konferencijose daug kalbame vien tik apie informacinių technologijų srities įmonių progresą ir pritrauktas investicijas, kurios tokioms įmonėms suteikė šansą tapti vienaragiais. Kodėl sąlyginai mažai diskutuojame apie modernias Lietuvos žemės ūkio įmones, kurios gamina itin aukštos kokybės produkciją, ją eksportuodamos į išsivysčiusias Vakarų šalis?

Lietuvos Žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginiame plane 2023–2027 m. laikotarpiui,  įsipareigojama dar labiau didinti žemės ūkio sektoriaus pridėtinę vertę ir konkurencingumą, teikiant ūkininkams finansinę paramą. Pats pirmasis prioritetas iš strateginio plano pažymi, kad žemės ūkio sektoriaus pridėtinės vertės kūrimas neatsiejamas nuo žemės ūkio produkcijos perdirbimo didinimo. Pasak Strateginio plano, europinės investicijos numatomos ir žemės ūkio gamybos modernizavimui, siekiant kuo didesnio šios šakos gamybos produktyvumo.  

Plane kalbama apie inovacijų pritaikymą žemės ūkyje, pasitelkiant mokslo bendruomenę. Inovacijų ir moderniųjų technologijų naudojimas ūkininkaujant neabejotinai prisidės prie Lietuvos žemės sektoriaus našumo. Tokie išradimai, kaip precizinė žemdirbystė, leidžia mažinti gamybos kaštus ir tausoti išteklius. Robotų, dronų, mobiliųjų aplikacijų ar dirvožemio tyrimų naudojimas ūkininkaujant padės nustatyti, kokio kiekio trąšų reikės, todėl ūkininkas neturės švaistyti pinigų nepamatuotiems trąšų kiekiams.

Vis dėlto, patvirtintas Strateginis planas nebuvo ruošiamas drauge su Lietuvos žemdirbiais, kurie galėjo įnešti svarų indėlį, kad minėtas planas padėtų spręsti realias ir kasdienes problemas ūkiuose. Maža to, Žemės ūkio ministerijos atstovai galėjo išsiderėti gerokai palankesnes sąlygas iš Europos Komisijos Žaliojo kurso įgyvendinimui šalyje.

Stiprus šalies žemės ūkis – nacionalinio saugumo garantas

Lietuva turi savo ūkiuose pati užsiauginti pakankamai maisto produktų, kad išmaitinti gyventojus. Per pasaulį nuvilnijusi COVID-19 pandemija, geopolitiniai neramumai ir pabrangę energetiniai ištekliai atskleidė Vakarų pasaulio Achilo kulną. Sutrikus logistikos grandims, produkcija iš pramoninių įmonių, kurios Jungtinių Amerikos Valstijų ir Vakarų Europos verslų buvo iškeltos į pigesnės darbo jėgos šalis, įstrigo, todėl prekių ir žaliavų tiekimas smarkiai vėlavo.

Jei naujo mobilaus telefono ar automobilio gali palaukti keletą ir daugiau mėnesių, visai kas kita, kai reikėtų mėnesių mėnesiais laukti atplukdomų iš svetur maisto produktų. Maisto tiekimo grandinės sutrikimai gali turėti neigiamas pasekmes žmonėms, kuriems gali kilti reali grėsmė susidurti su badu.

Stiprus žemės ūkis negali gyvuoti be ūkininkaujančių žmonių, todėl reikalinga, kad vis daugiau ir daugiau jaunimo įsitrauktų ir stiprintų žemės ūkio sektorių. Išties džiugina tai, kad Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginiame plane numatoma jauniesiems ūkininkams skirti 0,9 mlrd. eurų lėšų. Norisi tikėti, kad ši parama jaunimą paskatins kurtis kaime, taip išlaikant žemės ūkį, kurį puoselėjome ilgus dešimtmečius Lietuvoje.

Užsk. Nr. BR-62