Ar priartėjo Indija?
,,Paauglystėje maniau, kad niekada niekur neišvažiuosiu. Vėliau išgyvenau epochos lūžį, atnešusį laisvę. Jos viena iš vertybių – galimybė keliauti. Gal nuo pasakų, kelionių knygų ar Kiplingo, skaitytų paauglystėje, jaučiau trauką Indijai,“- taip savo pasakojimą pradėjo iš Biržų krašto kilęs ir šiuo metu jame gyvenantis poetas, eseistas Alis Balbieris kovo 15 d. Trečiojo amžiaus universiteto Turizmo fakulteto klausytojams.
Kaip sakėsi, būdamas brandaus amžiaus, panoro pamatyti, pajausti tą šalį, kurios kalba turi sąsajų su lietuvių kalba, kurios kultūros ir istorijos gyliai turistui sunkiai išmatuojami be pagalbinių studijų (knygų, interneto ir kt.) – be namų darbų prieš kelionę. Du kartus į Indiją Alis keliavo drauge su pusbroliu Giedriumi.
Prelegentas šią šalį pavadino pasaulio stebuklu, pasaulio įvairove ir pirmiausia pristatė Dharamshalą, pavadinęs šį miestą labiausiai ,,europietiška“ vieta, ištremto Tibeto širdimi. Pateikčių su žalvariniais maldų malūnais, slepiančiais budistinius tekstus, su Dalai Lamos XIV vienuolynu ir šventykla, Budos statulomis, susideginusiųjų už Tibeto laisvę atminimo įamžinimo objektu, drąsiomis beždžionėmis – aukų (ryžių) ,,vagilėmis” ir kt. vaizdai nuskraidino klausytojų mintis į tolimą egzotišką šalį. Jų autorius juos vaizdžiai komentavo, atkreipdamas dėmesį į budistų šventyklų ornamentiką, šalyje atsirandančius globalizacijos reiškinius, pavyzdžiui, koka kolos reklamą budistų šventyklos fone.
Į sikhu sostinę Amritsarą abu keliautojai užklydo atsitiktinai, laiku negavę reikiamų bilietų. Juos sužavėjo Auksinės šventyklos kompleksas – ten daug marmuro, yra amžinybės tvenkinys. Pasakotojas matė, kad prie jo susiburia nemažai žmonių. Mat indai keliauja šeimomis – šioje šalyje vertinama darni ir vieninga šeima. Be to, Indijoje jaučiama pagarba gyvybei – voverėms, balandžiams, šunims, kaip žinia, karvės laikomos šventomis. Keliautoją žavi toks budizmo požiūris į gamtą, į gyvybę.
Iš pasakojimo apie Kanyakumarį įspūdingiausi žuvų turgaus vaizdeliai. Konarkoje buvo aplankyta indų Saulės dievo Surjos šventykla, ji labai paveikta laiko, bet iš skulptūrų fragmentų matyti, kad tai ištrupėjusi Kamasutra. Keliautoją ypač sudomino ne atvira erotika, o apirusių skulptūrų meniškumas.
Indija – spalvota šalis. Keliautojai gėrėjosi Lumbinio budistų vienuolių oranžinio raudonio drabužiais, įvairiaspalvėmis, ant didingų medžių besiplaikstančiomis budistų šventomis vėliavėlėmis, jiems teko stebėti budistų meldimąsi už pasaulio taiką. Nuotraukų pateiktyse ryškių spalvų neužstoja ryto rūkas ir smogas.
Susidarė įspūdis, kad pranešėjui neišdildomą įspūdį paliko Varanasis – seniausias šventas miestas pasaulyje, Babilono amžininkas. ,,Varanasis man buvo kaip legenda,- sakė A. Balbierius.-Numirti ir būti sudegintam Varanasyje, ritualiniame lauže ant Gango kranto – kiekvieno indo svajonė, deja, pasiekiama tik turtingiesiems.” Ne veltui ketinama jame dar kartą apsilankyti, kad šviežūs įspūdžiai praturtintų įpusėtą knygą apie Indiją. Apie šalį, augančią, nuolat besikeičiančią, kurioje tiek daug kontrastų: gatvėse ant patiestų laikraščių miegančių skurdžių ir vargo nežinančių jų tėvynainių, savitų šventyklų ir turimo branduolinio ginklo, informacinių technologijų tobulinimo ir 70 proc. raštingumo (2011. duomenys), parduotuvių su garsiais prekiniais ženklais ir basakojų rikšų.
Kalbėtojas pabrėžė, kad į Indiją keliavęs ne ieškoti dvasingumo – kaip kadaise jo bohemos laikų bičiulė J. Ivanauskaitė, o norėjęs pats įsitikinti, kas ten tokio savito yra. Matyt, įsitikino tiek, kiek reikėjo tam kartui, o nenuorama nepasėdos širdis vėl traukia sugrįžti…Priartėjus sunku atsitraukti. Tuo įsitikino Turizmo fakulteto lankytojai.
Valerijos Vaitaitienės ir Vlados Balerienės nuotr.
