Bratkų skulptūra įamžino dviejų Ignalinos krašto sūnų atminimą
Birželio 6 dieną Ignalina sukvietė gausų būrį svečių, vietos gyventojų pasidžiaugti neeiliniu įvykiu. Miesto skvere atidengta kraštiečio Vytauto Šerėno atminimui skirta skulptūra ,,Sveikas drūtas, bratka“. Pagaliau įgyvendinta sena šviesios atminties paminklo autoriaus ignaliniečio skulptoriaus Jono Grundos svajonė – įamžinti jo mokyklos laikų draugo humoristinėje laidoje „Dviračio žinios“ sukurtus personažus Ūsą ir Barzdoną, kurių juokinga draugystė atskleidė išraiškingus ignaliniečių bruožus ir puikiai perteikė bei visai Lietuvai pagarsino unikalią tarmišką šneką – vietinių uturka vadinamą.
Renginys ir pradėtas Bratkų pokalbio įrašu, suskambėjo ir daugelį sugraudino toks pažįstamas Vytauto Šerėno balsas. Tarsi būtų trumpam tėviškėn iš savo anapusybės užsukęs. Istoriniu įvykiu džiaugėsi šviesios atminties autoriaus ir V. Šerėno artimieji, kolegos, bičiuliai, Lietuvos Respublikos Prezidentūros, Seimo, rajono savivaldybės atstovai, Ignalinos kraštiečių klubo ir Gavaičio pakrantės bendruomenės nariai, rėmėjai, gyventojai.
Vytauto žmona Dalia su jauduliu dėkojo visiems jos vyro atminimą įamžinusiems. Ji pasveikino paminklą užbaigusią skulptorę ignalinietę Jolantą Raupelytę-Balkevičienę, kurios veide visą vakarą švietė džiaugsminga šypsena. Jolanta kartu su vyru Jūru ir bendruomene įgyvendino savo gero bičiulio Jono pradėtą projektą. Deja, skulptūros autoriui nebuvo lemta pamatyti galutinį rezultatą.
Dviejų figūrų skulptūros aukštis siekia 2 metrus, pamatinės plokštės skersmuo – 3 m., bendras svoris – 5 tonos. Skulptūros gimimą finansiškai parėmė kelios dešimtys ignaliniečių, kraštiečių. Didžiausias sumas aukojusių asmenų vardai – Vytenis ir Irena Andriukaičiai ir Julius Ptašekas (Paliesiaus dvaras) – įamžinti pamatinėje plokštėje kartu su autoriais ir projektą įgyvendinusi Gavaičio pakrantės bendruomene.
Meras Laimutis Ragaišis prisiminė, kad su menininku Jonu Grunda skulptūros idėją aptarė dar 2017 metais. ,,Po tiek laiko paminklas štai stovi ir primena mums šio krašto sūnų Vytautą Šerėną – šviesią, stiprią ir be galo kūrybingą asmenybę. Per jį Lietuva išgirdo Ignaliną, ignalinską uturką, mes visi džiaugėmės kraštiečio kūryba ir pasiekimais. Šiandien neturime nei Jono, nei Vytauto. Jie gyvens ir žmonių širdyse, ir kūriniuose, ir šiose skulptūrose. Žmones ypač suvienija bendras darbas. Mums prieš akis – labai gražaus ir prasmingo bendro darbo, bendro tikslo rezultatas…”,– kalbėjo meras.
Skulptūros atidengimo proga savivaldybės padėkas ir atminimo dovanas meras įteikė autoriaus žmonai Laimai Grundienei ir šeimai, Daliai Šerėnienei ir šeimai, rėmėjams Vyteniui ir Irenai Andriukaičiams, Juliui Ptašekui (Paliesiaus dvaras), projekto vykdytojai Gavaičio pakrantės bendruomenei, už projekto meninį įgyvendinimą dėkota Jolantai Raupelytei-Balkevičienei ir Jūrui Balkevičiui. Menininkė Volanda Raupelytė-Chailova visos bendruomenės vardu dėkojo merui, seniūnui ir visai komandai už pagalbą, rūpestį, supratimą. Atminimui merui įteiktas rankų darbo meno kūrinys – širdelė.
Nuoširdų Lietuvos Respublikos Prezidento Gitanos Nausėdos, gerai pažinojusio Vytautą Šerėną iš studentavimo laikų, sveikinimą perskaitė Prezidento patarėjas Mindaugas Brundza. ,,Kiek jį prisimenu, Vytautas visada buvo pasirengęs kitą suprasti, padėti ir palaikyti. Savo neeilinius gebėjimus, išmintį, nepakartojamą humoro jausmą jis skyrė kūrybai. Sakoma, kad žmogus gyvas tiek, kiek gyvas jo atminimas. Neabejoju, kad daugelis Vytautą mena ir geru žodžiu mini…”,– rašoma sveikinime.
Ignalinos kraštiečių klubo prezidentė Renė Jakubėnaitė skulptorei, klubo narei Jolantai taip pat įteikė padėką, o visiems susirinkusiems perdavė garbaus kraštiečio Česlovo Juršėno linkėjimų bei jo knygą ,,Nenuobodaus gyvenimo mozaika”. Ignalinskai uturo ir visiems žodžiu, darbais, pinigais ir palaikymu prisidėjusiems dėkojo Gavaičio pakrantės bendruomenės vadovas Giedrius Kamarauskas.
“Ė, bratka, ti uturka cik tokia, možna ar nemožna susgaudyc… Man teko dešimt metų dirbti Ignalinoje, pažinti šia tarme šnekančius žmones, gydyti Vytauto Šerėno tėvą, taip pat profilaktiškai tikrinti ir paauglio Vytauto sveikatą. Pažinau ir skulptorių Joną Grundą, kartu su Vytautu lankiusį tą pačią Ignalinos mokyklą. Gyvenimas ir vėl mus suvedė…“,– kalbėjo signataras, Europos Parlamento narys Vytenis Povilas Andriukaitis. Prie mikrofono pakvietęs prodiuserį Haroldą Mackevičių, jis siūlė šalia paminklo kiekvieną vasarą surengti humoro savaitę. Na, gal savaitės ir daugoka, kaip pastebėjo Haroldas, bet pažadas kažką padaryti buvo gautas. ,,Tikiu, kad taip, kaip yra Ingmaro Bergmano centras Švedijoje, bus įkurtas ir Vytauto Šerėno centras Ignalinoje…”, – dėkodamas idėjos autoriams ir projekto įgyvendintojams gražia viltimi pasidalijo Paliesiaus dvaro savininkas Julius Ptašekas.
Po skulptūros atidengimo, visi svečiai, ignaliniečiai pakviesti į Kultūros centrą, kur surengtas be galo šviesus ir šiltas prisiminimų apie Vytautą Šerėną (1959 m.– 2019 m.) vakaras.
,,Kažkas gražaus tęsiasi. Meilė niekada neišnyksta. Norisi kalbėti ne apie mirtį, o apie gyvenimą. Apie žmogų kuris mokėjo būti, palikti tiek daug ir visiškai nesureikšminti savęs…“,– tokiomis mintimis vakarą pradėjo renginio režisierė ir vedėja Jurgita Stalauskienė, kvietusi pasidalinti prisiminimais, istorijomis, jausmais, kalbinusi Vytauto žmoną Dalią, kolegas, bičiulius Darių Balčiūną ir Giedrių Arbačiauską. Ekrane rodytos nuotraukos iš asmeninio albumo, iš darbo televizijoje akimirkų.
Minėta, kad Vytautas buvo toks įvairus, toks gilus, tokios didelės ir jautrios širdies! Labai inteligentiška, daugiaplanė asmenybė, nors griežtas, užsispyręs, bet kartu ir labai šiltas, niekada nepakeldavęs balso, gerbdavęs kitą. Puikiai suderindavo ir mokslininko, ekonomisto, ir humoristo veiklą, labai mėgo keliauti, o namuose ne tik lemputę pakeisdavo… Žmona pasakojo, kaip vyras kartą iš parduotuvės parnešė ne duonos, pieno, o kibirą tulpių. Kaskart padovanodavo jai kokį išskirtinį papuošalą. ,,Visada prisimenu jo žvilgsnio šilumą…”,– sakė Dalia.
Skambėjo taip Vytauto mėgstama gitarų muzika. Koncertavo ,,Vilniaus gitarų trio“. Jautrią dainą bičiuliui skyrė ir aktorius, bardas Giedrius Arbačiauskas. Žiūrint į nuotrauką, kurioje Vytautas eina ir nueina smėlynų taku, taip gražiai nuskambėjo žodžiai, kad jis yra, jis su mumis, tik kitoje kelio pusėje…
Vakaro pabaigoje Joną Grundą ir Vytautą Šerėną prisiminė Seimo narys Bronis Ropė. Su skulptoriumi, kaip minėjo, daug gražių darbų Ignalinoje padaryta. O su V. Šerėnu, jam kandidatuojant į Prezidentus, buvo sutarta, kad daugiausia balsavusiai apylinkės mokyklai jis dovanos kompiuterių. Taigi, Kazokinės kaimelio mokykla tapo geriausiai aprūpinta kompiuteriais. Tuomet 3 mokiniai turėjo 6 kompiuterius.
Savo padėkas ir dovanas B. Ropė įteikė skulptorei Jolantai Raupelytei-Balkevičienei ir Gavaičio pakrantės bendruomenei, linkėdamas dar daug gražių darbų. Šioje vietoje dar kartą norisi prisiminti Joną Grundos žodžius, kad Ignalina – tai jo vieta, jo pasaulis ir jo svajonės. Savo kūriniais menininkas ir pažymėjo, ir išpuošė gimtas vietas. Liko gyventi juose. Po atminimo vakaro ir koncerto svečiai, rėmėjai pakviesti pabendrauti prie arbatos. Kalbos, įspūdžių, prisiminimų būta tikrai daug…
