Devyniasdešimtmetė Marija – laimingiausias žmogus

Vilkaviškietė Marija Striokienė kiekvieną rytą atsibudusi pradeda maldele: naują savo gyvenimo dieną aukoja gerajam Dievui. Jam patiki dienos darbus, skausmus, vargus, visus kentėjimus. „Paskui sukalbu poteriuką ir einu  į bažnyčią šv. Mišių išklausyti… Esu laiminga ir galvoju, už ką, Dieve, man leidai ilgai ir gražiai gyventi…“ – sako mano pašnekovė. 

Iš smulkaus sudėjimo moters akių sklindantis giedrumas išlygina veido raukšleles… O dar tas spartus jos žingsnis ir dalyvavimas kiekvieną rytą Katedroje šv. Mišiose, įvairiose religinėse ir pasaulietinėse šventėse kažkaip gerokai pajaunina. Bet dokumentuose reali gimimo data – 1934 m. rugsėjo 12-oji, Švč. Mergelės Marijos Vardo diena. Tėvams panorėjus ji ir buvo pakrikštyta Marijos vardu.

Apdovanojimai ir palaiminimai

2010 metais Motinos dienos proga Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus ją, kaip gausios šeimos mamą (dorais žmonėmis išauklėti septyni vaikai), apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Tada Prezidentūros darbuotojai net stebėjosi, kad į iškilmes atvažiavo  tokia „stipri palaikymo komanda“, – visi septyni vaikai ir devyniolika vaikaičių. Gausios šeimos mama tarybiniais metais buvo kelis kartus apdovanota medaliais, bet jų neišliko, – „sužaidė“ paaugę vaikai. Jos kambaryje kabo ir kitas garbingas apdovanojimas – 70-ojo gimtadienio proga suteiktas Popiežiaus Jono Pauliaus II palaiminimas. O matomiausioje kambario vietoje kabo dar vienas šeimos gyvenimo džiaugsmą liudijantis akcentas. Labai seniai, kai dar vaikai buvo nedideli, Marija kažkur nusipirko „Paskutinės vakarienės“ nedidžiausią paveikslą. Vyras Valentinas (jau amžiną atilsį) jam pritaikė rėmelius, o apačioje užrašė „Jėzau, priimk mus į savo šeimą“, po tuo pasirašė tėvai ir visi vaikai.

Viešpats mamą Mariją ir visą Striokų šeimyną per gyvenimą seniai veda Ramybės keliu. Tikėjimo pradmenis šeimoje gavę vaikai jį savais būdais gilino, sukūrusieji šeimas perdavė savo vaikams. 

Devyniasdešimtojo jubiliejaus proga mamą pasveikino ne tik septyni jos vaikai, bei ir jau dvidešimt vaikaičių ir aštuoniolika provaikaičių. Iškilmingos pagerbimo ceremonijos režisūra pasirūpino dukra Marija Marcinkevičienė. 

Rugsėjo 7-osios popietę gausi šeimyna susirinko Liškiavoje, kur Švč. Trejybės parapijos klebonu ketveri metai tarnauja sūnus Vidmantas Striokas (pernai minėjęs kunigystės šventimų 30-metį). Po jo aukotų Padėkos šv. Mišių, jubiliatė buvo apipilta sveikinimais ir linkėjimais, vaikaičiai surengė meninę programą. Nors jų mama, močiutė jiems ir taip graži, bet dukra Marija pasistengė iškilmei ją papuošti šukuosena. 

Kaip mamai Marijai nesidžiaugti ir nedėkoti Dievui už savo gyvenimą ir vaikus?! Dukra Lina yra Šventosios Šeimos seserų vienuolijos generalinė vyresnioji, žurnalo „Kelionė“ redakcinės kolegijos narė. Gintautas, Vytautas, Valentinas patarnauja prie savo parapijų (Vilkaviškio, Alvito) bažnyčių, pastarieji du yra ekstraordinariniai Šv. Komunijos dalintojai.

Marija Striokienė gyvena name, kurį kažkada su vyru patys pasistatė. Sau pasiliko pakankamai erdvės, o kitoje namo dalyje gyvena sūnaus Vytauto šeima. Per sodą takelis nuveda į gretimai įsikūrusio sūnaus Gintauto namus. Tik dukra Giedrė įsikūrusi tolėliau – Molėtų rajone.

Niekada nenuobodžiauja

Vyresnio amžiaus žmonės dažnai padūsauja, kad turėjo sunkų gyvenimą, todėl senatvėje tai atsiliepia per visokias ligas. Koks buvo jūsų gyvenimas? –  klausiau Marijos Striokienės

Kai viskas nutolo, atrodo ir vargo nebuvo… Penkios minutės atrodė, kad daug laiko. Visur pustekine bėgau… Į darbą, kur aštuonias valandas reikėjo atidirbi, paskui namie tik sukis… Dar ir vyras būdavo išgėrinėja, tai tada jam niekas nerūpi, o man – viskas rūpi, viską turiu sužiūrėti, pasidaryti… 

Ar galėtumėte prisiminti, kada buvo sunkiausia? 

Kad ir kaip būdavo sunku, visada pagalvodavau, kad mano mamai buvo sunkiau. Man nereikėjo galvoti ką veiksiu, kuo užsiimsiu. Žinojau, kad penktą ryte turiu eiti į darbą, o parėjusi namo  turiu skalbti, valgyti virti, daržus ravėti. Dar turėdavome ir kiaulę, ir vištų. Vaikai augo patys, nebuvo kada juos glamonėti.

O dabar su kokiais sunkumais susiduriate?

Dabar esu laimingiausias žmogus pasaulyje. Dabar visi vaikai myli, visko prineša. Aš nei tų ligų dar turiu, kad skųsčiausi sveikata. Labai gerai gyvenu.

Gyvenime buvo sunkumų, bet ir džiaugsmo susikurdavote?

Ateidavo sekmadienis! Vyras nenorėdavo eit į bažnyčią, tai aš kopūstus užkaičiu ir sakau, kad prisižiūrėtų puodą ir vaikus. Vaikai juokdavosi, kad sekmadienis – kopūstų diena. Buvo visokių negerumų, bet viskas praėjo, Dievas saugojo. Visi vaikai sveiki augo. Niekada nevaikščiojau susiraukusi ir galvodama kaip čia man ir kodėl man sunku. 

Kiti panašaus kaip jūs amžiaus sulaukę dūsauja, kad bendraamžių nelikę, kad Dievas juos pamiršo, nepasiima, neturi draugų su kuo bendrauti. O jūs kaip?

Vienai man yra labai gera. Skaitau knygas, „Marijos radijo“ klausau, pasitvarkau namuose. Turiu gėlių darželį, jį prisižiūriu, esu pasisodinusi daržovių, tai pasikuičiu darže. Aš niekada nenuobodžiauju, turiu ką veikti. O bendrauti man smagu su bet kokio amžiaus žmonėmis.

Pasižiūrėjus į jūsų amžiaus skaičius jaunimo akimis  tai gili senatvė… Ar pati jūs jaučiate senatvę?

Nejaučiu tos senatvės visai. Ir man visai nesvarbu, kaip kitiems atrodo. Nemanau, kad ir savo vaikams esu našta… 

Kaip jaučiatės, kad esate kunigo mama?

Galvoju, Dieve, Dieve, kad tik jis atsilaikytų, kad nieko nepapiktintų. Aš už jį meldžiuosi. Kunigo darbas toks, kad visi kiekvieną žodį gaudo. Ir elgesys, ir judesys užkliūva.

Ko jūs dar savo maldose prašote Dievo?

Meldžiuosi už visus po biskį, už visą giminę, kad nutolusieji nuo tikėjimo atsiverstų. Kartu meldžiuosi už visą pasaulį, kad būtų taika.

Ištvermės ir tikėjimo – iš savo mamos

Būtų ne viskas pasakyta apie Striokų šeimą, jei nutylėčiau Marijos prisiminimus apie jos šviesios atminties mamą. Mama Magdelena ir tėtis Pranas Raviniai jau penkiolika metų laimingi gyveno Akmenynų parapijoje, Smalnyčėnų kaime iki… 1941-ųjų birželio. 

Mamai artėjo laikas gimdyti šeštą vaiką, tėtis parvežė į namus pagalbininkę, tokią močiutę pribuvėją… Bet prasidėjo karas, sproginėjo bombos. Toji bobutė išsigandusi parbėgo į savo namus… Krintant sprogmenims tėtis nuvedė mamą į saugią vietą, į žemėje įrengtą kelnorę, o pats suskubo iš tvarto paleisti gyvulių, nes kitas ūkio pastatas jau buvo apimtas ugnies. Deja, kulka tėtį pakirto negyvai paties kieme. Besiveržiantys vokiečiai rūsyje pamatė gimdymo sąrėmių suimtą mamą ir išnešę į kiemą paliko po alyvų krūmu… Aprimus šaudymui, į sodybą pasidairyti užsuko kaimynas ir rado gimdyvę… Netrukus mama viena pati pagimdė broliuką… 

Šiandienos gyvenimo sampratoje sunku įsivaizduoti likusios našlės su šešiais vaikais gyvenimą. Vokiečiai netrukus atsiuntė į ūkį pagalbininką rusą belaisvį. Šis rūpestingai padėjo darbuose, bet našlė jokiu būdu nesutiko tapti jo moterimi. Ji nusiteikė likti ištikima vieninteliam vyrui, su kuriuo prisiekė prieš Dievą. Praėjus daugeliui metų, rusas su savo šeima atvyko į Lietuvą, aplankė Marijos mamą.  

„Mano mama labai daug melsdavosi, ji turėjo mane vieną ir penkis berniukus, tai labai norėjo, kad vienas būtų kunigėlis. Vesdavosi juos į Akmenynų bažnyčią. Ir jauniausias patarnavo Mišioms, bet nė vienas nepasirinko kunigystės. Mama pasiėmė mažą mano Vidmantą auginti, mokė jį žegnotis, poterių, atsidavė Dievo valiai, – prisiminimais dalijosi Marija Striokienė. – Aš niekam nedėkinga tiek, kiek savo mamai, kad ji tikėjimą išlaikė. Kai vakare susirinkdavome, su mama visada Jėzaus širdies litaniją sukalbėdavome, paskui kai aš paaugau, liepė man vesti, mintinai moku. Melsdavomės visi.“ 

Iš mamos Marija išmoko siūti, pamėgo siuvinėti, rankdarbiais puošė savo namus. 

Už viską dėkojame…

Viename nesename interviu Vilkaviškio krašto laikraščiui „Santaka“ dukra vienuolė Lina Striokaitė yra pasidalijusi tokiomis mintimis: „Svarbiausi žmonės, parodę gilų, tvirtą tikėjimą savo gyvenimu  bei pavyzdžiu, tai mama ir močiutė iš mamos pusės. Pas močiutę kaime praleisdavau ilgas vasaros atostogas, ištikimai kiekvieną sekmadienį basomis kojomis per  laukus ir kalnelius eidavome apie septynis kilometrus švęsti Mišių. Mačiau močiutės pasinėrimą į maldą, tai buvo kažkas nenusakomo. Ir jos kasdienis gyvenimas atrodė toks sakralus, šventas. Ypač įsiminė, kaip pagarbiai ji  kalbėdavo apie kitus: kunigus, kaimynus, gimines.

Mama tikėjimą liudijo ir tebeliudija savo pavyzdžiu. Mūsų šeimoje kas vakarą būdavo bendra malda, o dabar, kai esame iš namų išskridę, mama kasdien už mus meldžiasi. Labai svarbios ir formuojančios tikėjimą buvo diskusijos, kurias mama užvesdavo  sekmadieniais  namuose po Mišių. Mes diskutuodavome apie pamokslų mintis, išreikšdavome savo pastebėjimus, pamąstymus apie Dievą ir pasaulio reikalus. Kiek atsimenu, mama laisvalaikį  leisdavo skaitydama, dirbdama giedodavo. Mišias eidavo švęsti kasdien ir tai daro iki šiol… Mačiau, jog mamos tikėjimas ją vedė per gyvenimą kaip vidinė šviesa, kaip kompasas, rodantis kelią. Tikėjimą laikau didžiausia vertybe, kurią ji perdavė mums, vaikams.“

Kitos dukros, Marijos Marcinkevičienės, jau 90-mečio proga išsakomi žodžiai: „Mano mama, gyvenimą po lygiai padalinusi – tiek meilei, darbui, pareigai, vaikams. Dėkoju tau už nemigo naktis, už mokymą mylėti Dievą ir gyvenimą ir už gerumo kupinas akis. Už viską tau dėkoju, mama.“