Didžiasalio kaime 90-ojo jubiliejaus sukaktį pasitiko ilgametė mokytoja
Gatviniame etnografiniame Didžiasalio kaime ypatinga proga – garbingą 90-ojo jubiliejaus sukaktį pasitiko ilgametė mokytoja, gerbiama bendruomenės narė Vladislava Maldžiuvienė. Sniegingą sausio 27-ąją pasveikinti jubiliatės atvažiavo savivaldybės vicemeras Imantas Umbražiūnas, Ignalinos seniūnas Jonas Polito, kaimo bendruomenės pirmininkas Pranas Balčiūnas. Gėlės, nuoširdūs žodžiai, prisiminimai ir dėkingumo šypsenos liudijo, kokią svarbią vietą Vladislava užima žmonių širdyse.
Mokytojos gyvenimo kelias – tai pasakojimas apie atkaklumą, tikėjimą ir meilę savo darbui. 1947 metais baigusi pradinę mokyklą, Vladislava turėjo didelį norą toliau mokytis. Nors tėvas griežtai pasakė, kad to mokslo jau gana, užteks darbų ir namuose, mama dukrą palaikė, o pati Vladislava nenustojo tikėti savo svajone: „Visus metus verkšlenau ir galiausiai – koks džiaugsmas, man buvo leista mokytis Mielagėnų vidurinėje mokykloje“. Deja, prieš pat abitūros egzaminus mergina neteko mamos, tačiau šis skaudus išgyvenimas nesustabdė ryžto. Išvažiavo į Kauną. Čia baigusi pedagoginę mokyklą, Vladislava išpildė savo svajonę – tapo pradinių klasių mokytoja. Pirmiausia buvo pasiųsta mokytojauti Nemenčinės rajono Paberžės vidurinėje mokykloje, paskui sugrįžo į Ignalinos rajoną, dirbo Malkūnų pradinėje, Ceikinių septynmetėje mokyklose, o ilgiausiai – nuo 1966 iki 1991 metų – mokytojavo Zablatiškės pradinėje mokykloje. Sulaukusi pensinio amžiaus, dar 10 metų dirbo.
Pravažiuojant pro Zablatiškę gali pamatyti prie kelio stovintį žalią medinį namą, kuriame tuomet veikė mokykla. Jaunos mokytojos čia laukė nelengvas, bet prasmingas darbas: vienoje klasėje – keturi skyriai, 15 suolų ir 30 mokinių. Iš visų aplinkinių kaimų sueidavo mažieji mokinukai. Kiekvienam reikėjo dėmesio, kantrybės, supratimo. Vladislava buvo ne tik mokytoja – dažnai motiniška guodėja, patarėja, įkvėpėja. Ji mokė ne tik skaityti, rašyti, skaičiuoti, bet pirmiausia – būti gerais ir dorais žmonėmis. Vladislava susitvarkydavo net ir su didžiausiais neklaužadomis.
1972 metais mirė vyras, ir Vladislava liko viena auginti mažus vaikus. Tačiau net ir sunkiomis akimirkomis ji neprarado stiprybės, pasitikėjimo ir šviesos širdyje. Darbas mokykloje, rūpestis šeima ir tikėjimas jai padėjo eiti pirmyn. Niekada neskaičiavo, kiek iš viso tų mokinių buvo. Liko gražūs prisiminimai – visas storas albumas nuotraukų, kur jos jaunystė, darbas ir daugybė mielų veidų veidelių… Šiandien Vladislava gyvena kartu su sūnumi Vladu ir marčia Danute, dukra Marytė visai netoli – Ignalinoje. Moteris didžiuojasi savo šeima: vaikais, penkiais anūkais ir keturiais proanūkiais. Tai jos didžiausias turtas.
Savaitgalį visa šeima ir artimiausi žmonės susirinks į Vladislavos gyvenimo šventę. Tai bus meilės ir pagarbos visam nueitam keliui laikas. Motinos, mokytojos gyvenimo prasmė – palikti šviesų pėdsaką kitų širdyse. Vladislava tai padarė. Jos išugdyti mokiniai, užauginti vaikai, perduotos vertybės, gerumo ir atsakomybės pamokos gyvena toliau. Seniūnas Jonas Polito gyrėsi, kad visi jo seniūnijos jubiliatai labai šviesūs, darbštūs, stiprūs žmonės. Ir tikrai – negali ginčytis.
