Lietuvoje tik vienintelėje upėje – Žeimenoje – natūraliai atsikuria lašišų populiacija. Į visas kitas upes kasmet paleidžiami tūkstančiai inkubatoriuje išaugintų lašišaičių, nes, atkuriant šių vertingų žuvų išteklius, jose potencialas dar nepasiektas. Žemės ūkio ministerijos ketinimas vietoj retų ir vertingų žuvų veisimu užsiimančių Žuvininkystės tarnybos poskyrių įkurti uždarąją akcinę bendrovę, gali sukelti didžiulę grėsmę lašišų išteklių atkūrimui.

Ambicingi valstybės tikslai

„Žeimenos lašišų veisykla pradėjo veikti 1998 metais. Pirmąsias lašišaites į pajūrio Šventosios upę išleidome 2000 metais. Tuo metu buvo įgyvendinamas tarptautinės žvejybos Baltijos jūroje komisijos 1997 m. patvirtintas Lašišų išteklių valdymo veiksmų 1997–2010 metų planas. Jo  svarbiausias tikslas – pasiekti, kad šalies upėse, kuriose gyveno ar šiuo metu gyvena lašišos, į jūrą keliaujantys šios žuvies jaunikliai – rituoliai – sudarytų bent 50 procentų potencialios produkcijos,  – ambicingus Lietuvos planus prisimena Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žeimenos poskyrio vyriausiasis specialistas dr. Egidijus Leliūna.

Ambicingas tikslas buvo pasiektas Siesarties upėje. Žuvininkystės tarnybos nuosekli veikla dirbtinai veisiant lašišas, ant užtvankų įrengiant žuvitakius, rūpinimasis nerštaviečių apsauga, šios vertingos žuvies ištekliai kasmet gausėja. „Dabar lašiša išbraukta iš Raudonosios knygos ir ją žvejoti leidžiama šalies ir net kitų šalių žvejams mėgėjams“, – pokyčiais pasidžiaugia Žuvininkystės tarnybos direktorė Indrė Šidlauskienė.  

Veisimui – limituotas kiekis

Rudenį, kai lašišos atplaukia neršti į upes, poskyrio specialistai leidžiasi į reproduktorių žvejybą. Aplinkos ministerija kiekvieną rudenį jiems leidžia pagauti 30–40 lašišų. Iš vienos suaugusios patelės, kurios svoris nuo 10 iki 16 kilogramų, galima paimti iki 15 tūkst. ir net daugiau ikrų. Leidžiamų sugauti lašišų, kaip teigia dr. Egidijus Leliūna, užtenka Žeimenos poskyrio inkubatoriams užpildyti.

Sugautos žuvys paleidžiamos į poskyrio lauko baseinus, kur laikomos iki neršto. O kad laiku pastebėti, ar patelė pasirengusi nerštai, specialistai jas tikrina kas 2–3 dienos.  Kaip teigia mokslininkas, nustatyti, ar lašiša jau subrendusi nerštui, nėra sunku. Prieš pat nerštą žuvies pilvukas paminkštėja, pradeda tekėti ikrai. Išspaudžiant ikrus ir pienius, kad žuviai būtų saugiau, o žmogui patogiau, naudojami anestetikai.

Pavaduoja nykštukiniai patinai

Gaudydami reproduktorius poskyrio specialistai susiduria su problema – neretai patinėlių sugaunama mažiau, negu jų reikia ikrų apvaisinimui ir genetinės įvairovės palaikymui. „Laukinių lašišų populiacijose tai neretas atvejis – stambių suaugusių patinų neršti į upes dažnai atplaukia mažiau nei patelių, – pastebi dr. Egidijus Leliūna – Yra buvę metų, kai išvis mažai patinėlių pagavome. Tada pasitelkėme upėse gyvenančius ir į jūrą nemigruojančius nykštukinius lašišų patinėlius.“

Nykštukiniai patinėliai, kurių upėse gali būti net šiek tiek daugiau negu suaugusių didelių patinų, natūraliomis sąlygomis aktyvai dalyvauja apvaisinimo procese. „Nykštukiniai patinėliai – natūralios evoliucijos rezultatas. Negalime pasakyti, dėl kokių tiksliai priežasčių, bet dalis lašišų patinėlių nemigruoja į jūrą, o lieka upėje, – apie įdomius gamtos procesus pasakoja dr. Egidijus Leliūna. – Lašišų nykštukiniai patinėliai neturi neigiamos įtakos šių žuvų genofondui.“

Mokslininkų nuomone, nykštukinių patinėlių susiformavimui įtakos turi maistinė bazė. Per dvejus gyvenimo metus upėje lašišaitės pasiekia tik 30–50 gramų, o per dvejus metus gyvenimo jūroje – 3–4 kilogramų svorį.

Veisimas dar būtinas

Dr. E. Leliūnos teigimu, esant sėkmingam apvaisinimui, inkubatoriuje lašišų lervutės išsirita iš 90 proc. ikrelių. Tai, mokslininkų nuomone, kelis kartus daugiau negu išsirita gamtoje. Neršdamos lašišos upėse su uodega sustumia žvirgždo kauburėlį, į kurį ir suleidžia ikrus. Po apvaisinimo ikreliai užklojami žvirgždu. Tarp akmenukų gulintys ikreliai yra pastovioje vandens tėkmėje, nes per kaupą vanduo laisvai prateka ir tuo pačiu ikrelius aprūpina deguonimi. Po neršto lašišos dar kurį laiką saugo lizdus nuo konkurentų ar kitų žuvų, siekiančių pasmaguriauti sudėtais ikreliais. O smagurių, paskui į nerštavietes plaukiančias lašišas, pasak mokslininko, seka pulkai..

Kita neganda, kuri gamtoje dažnai ištinka lašišų besivystančius jauniklius, yra vandens lygio svyravimai, potvyniai, per kuriuos lizdai užnešami dumblu, įvairiomis nuoplovomis. Negaudami deguonies ikreliai žūsta. Mokslininkų paskaičiavimu, geriausiu atveju tik 30 procentų gamtoje išnerštų ikrelių išsivysto iki lervutės. Jauniklių išbandymas yra ir pirmieji dveji gyvenimo metai, kol jie pasileidžia į jūrą, ir kelių šimtų kilometrų kelionė.

Lašišų ištekliams neigiamai atsiliepia ir įvairios ligos. Pastaruoju metu daug kur pasireiškia M74 sindromas.  „Šį sindromą sukelia tiamino – B grupės vitamino – trūkumas. Tai susiję su lašišų mitybos baze Baltijos jūroje. Pergaudžius brėtlingius, kitas žuvis, kuriomis maitinasi lašišos, suprastėja mitybos bazė ir jos nebegauna įprasto riebalų kiekio, nes jūroje likusios jaunesnės žuvys paprasčiausiai to kiekio neturi sukaupusios. Riebalų trūkumas persiduoda ikreliams ir trynio maišelyje, kuriuo minta lervutė, nepakanka maisto medžiagų“, – tamprias gamtos sąsajas primena mokslininkas.

Tad norint, kad Lietuvos upės būtų turtingos lašišų, mokslininko manymu, būtinas dirbtinis jų veisimas.

Paleidžiami tūkstančiai lašišaičių

Į inkubatorius apvaisinti ikrai sudedami spalio-lapkričio mėnesį, o lervutės išsirita vasarį. Kovo mėnesį jos iš inkubatoriaus perkeliamos į baseinus ir pradedamos šerti. Gegužės mėnesį jos jau sveria 1-2 gramus. Būtent to amžiaus lašišaičių daugiausia ir paleidžiama į Lietuvos upes. Kiekvienais metais tokių jauniklių išleidžiama po 150–175 tūkstančius. Poskyrio istorijoje buvo metų, kai paleido per 200 tūkstančių. Papildomai kasmet į upes paleidžiama ir apie 20-22 tūkstančiai rituolių. Didžiausias lašišaičių kiekis paleidžiamas į Neries baseiną. Atsižvelgiant į Žemės ūkio ministerijos parengtus įžuvinimo planus, lašišaitės taip pat išleidžiamos į Šventosios, Dubysos, Minijos, Jūros upes. Ekologijos institutas vykdo upių monitoringą, skaičiuoja išteklius ir pagal jo išvadas, bendradarbiaujant su Aplinkos ministerija, sprendžiama, kiek lašišaičių ir į kokias upes reikia išleisti.

Instinktai šaukia namo

„Lašišos pasižymi instinktyviu siekiu sugrįžti į gimtąsias upes, mokslininkų vadinamu „houmingu“ (nuo angliško žodžio „home“ – namai). Jos pagal kvapą, magnetinį lauką, kitus duomenis atpažįsta upes, kuriose praleido pirmuosius savo gyvenimo metus. Šiam instinktui susiformuoti reikalingas laikas. Paleisto  1–2 gramų lašišaitės upėje praleidžia apie dvejus metus. Per tą laiką jos pripranta prie upės vandens cheminės sudėties. Taigi kuo jaunesnės lašišaitės paleidžiamos, tuo labiau jos pripranta prie tos vietos , – lašišų gyvenimo ypatumus praskleidžia mokslininkas. – Ir kai iš jūros jos plaukia neršti, upes, kuriose buvo paleistos, suranda pagal kvapą.“

Išneršusios lašišos atgal traukia į jūrą, bet nemaža jų dalis tampa žvejų mėgėjų laimikiu. Dr. Egidijaus Leliūnos nuomone, žvejybos licencijavimą vertėtų peržiūrėti. „Manome, kad nėra labai geras sprendimas leisti žvejoti lašišas po neršto. Žuvys yra nusilpusios. Jos, norėdamos atsistatyti, greičiau griebia jauką. Gal laiką nuo neršto iki leidimo žvejoti reikėtų prailginti, žuvims suteikiant daugiau galimybių sugrįžti į jūrą, – svarsto mokslininkas.– Seniau dėl to problemų nekildavo, nes būdavo šalčiau, upės užšaldavo ir niekas tuo metu negalėdavo žvejoti. Dabar žmonės vasario mėnesį eina į žvejybą ir sugauna lašišų. Manome, kad pastaraisiais metais migracijos metu upėse, ypač Neryje, yra per daug pagaunama lašišų. Ir tas kiekis sugaunamas būtent tose vietose, kuriose migruodamos lašišos sustoja. Tiek rituoliai, tiek suaugusios lašišos keliauja su sustojimais. Jų migracija priklauso nuo vandens temperatūros, mėnulio fazės ir kitų dalykų. Žvejyba sustojimų vietose sukelia ne mažiau pavojų lašišų ištekliams.“

Vieninteliai veisėjai

Žuvininkystės tarnybos Žeimenos poskyris yra vieninteliai lašišų veisėjai Lietuvoje. „Lašiša nėra ta žuvis, kurią būtų pelninga veisti“, – teigia Žeimenos poskyrio vedėjas Kazys Vainickas ir pažymi, kad pasinaudojant Europos Sąjungos fondų paramą, buvo modernizuota Žeimenos poskyrio lašišų veisimo sistema. „Poskyryje apsilankęs žemės ūkio ministras Bronius Markauskas domėjosi, ar lašišų veisimu ir įžuvinimu galėtų užsiimti privatūs ūkiai. Mūsų nuomone, tokių vertingų ir retų žuvų, kaip lašišų, šlakių, margųjų upėtakių, aštriašnipių eršketų, veisimas ir auginimas negali būti perduotas privatiems ūkio subjektams. Vertingų žuvų veisimas reikalauja ilgamečio ir kruopštaus įdirbio, didelio žinių bagažo, patirties, atsidavimo ir ši veikla turi būti vykdoma visų pirma ne pelno, bet atsakingo požiūrio į gamtą principu. Privatūs ūkiai be dotacijų iš valstybės biudžeto tokios veiklos vykdyti negalėtų“, – pabrėžia dr. E. Leliūna.