Gedulo ir vilties dienai skirtas atminties vakaras Stoniškiuose

Šiemet sukanka 75-eri metai, kai prasidėjo pirmieji masiniai lietuvių trėmimai. Yra dalykų, kurių žmogus negali arba tiesiog neturėtų pamiršti. Šio tikslo vedini beveik prieš du mėnesius ir susirinko Pagėgių r. Stoniškių seniūno pavaduotojo Gintauto Stančaičio sukviestas būrys stoniškiečių iniciatorių, kuriems bediskutuojant kilo mintis, kad reikėtų įprasminti Gedulo ir Vilties dieną išskirtiniu ženklu seniūnijos parke.

Gintautas Stančaitis nuvyko pas vietinį kalvį Nerijų Paleckį, kuris sutiko iškalti ant paminklinio akmens raides.

Birželio 14 dieną nuo Stoniškių seniūnijos pastato pajudėjo iškilminga eisena – Stoniškių pagrindinės mokyklos merginos nešė ažuolo lapų girliandą, tos pačios mokyklos jaunuolių rankose plazdėjo Lietuvos trispavė, Stoniškių seniūnijos, politinių kalinių ir tremtinių vėliavos, už jų – svečiai ir stoniškiečiai.

Parke gausiai susirinkius tremtinius, jų gimines, svečius jaudino smuiko melodijos, atliekamos šilutiškio Rimanto Stankevičiaus.

Vedėja – Pagėgių kultūros centro direktorės pavaduotoja Danutė Bardauskienė, trumpai pristatė paminklinio akmens atsiradimo istoriją ir pakvietė stoniškietę tremtinę Marytę Miknienę atrišti trispalvę juostą, o idėjos autorius Gintautas Stančaitis ir paminklinio akmens autorius Nerijus Paleckis atidengė paminklą, ant kurio buvo iškaltas tekstas „Tremtinių kančioms atminti, 2016 m.“.

Atrodo, kad visai kitokią prasmę įgauna žodžiai „…Skausmą Lietuvai išsako – laukų gimtųjų akmenys – giedantys Tėvynei sakmę…“.

Pagėgių Šv. Kryžiaus bažnyčios klebonas Vytautas Gedvainis pasakė trumpą ir šiltą kalbą, dėkojo visiems, prisidėjusiems prie išskirtinio tautos istorijos atminties ženklo atsiradimo bei pašventino paminklą.

Kultūros namų salėje iškilmingumą ir renginio išskirtinumą sustiprino jaukiai bei skoningai Stoniškių pagrindinės mokyklos technologijų mokytojos Liucijos Bungardienės papuošta scena.

Atminties popietės programoje jausmai ir emocijos persipynė kartu su žiūrovų ašaromis: kai tremtinė Marytė Miknienė klausė, už ką jų nekentė, žemino ir niekino, kai buvo paprasti žmonės, turintys tik būrį vaikų ir jokių didelių turtų?

Tremtiniai Vytautas Valainis ir Bronė Mockienė dalijosi savo prisiminimais, o Juozas Pečiokas papsakojo apie kelionę į Krasnojarską, į tėvų tremties vietą, taip pat apie aplankytą lietuvių tremtinių įsteigtą muziejų.

Baigiantis vakarui, buvo parodyta ištrauka iš Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių sukurto dokumetinio filmo „Šičionykštė“. Tai filmas apie Vyčių kaime gimusią, jau amžinybėn iškeliavusią tremtinę Hildegart Spalvienę.

Šių režisierių filmai dažnai kviečiami į tarptautinius dokumentinio kino festivalius, yra ne kartą pelnę garsiausių festivalių apdovanojimus, tarp kurių – už dok. filmą „Šičionykštė“ gavo geriausio trumpametražio dokumentinio filmo prizą festivalyje “Cinema du reel” (George Pompidou centras, Paryžius). Filmas sužavi savo nepagrąžinta tiesa, nuoširdumu.

Keletą žodžių tarė Hildegart anūkai brolis ir sesuo šilgališkiai Jonas Buskys ir Kristina Dvarvytienė. Jonas Buskys sakė, kad yra meilės vaisius, nes gimė jau tremtyje, o Kristinai tremties neteko patirti.

Stoniškių seniūno pavaduotojas Gintautas Stančaitis padėkojo visiems tremtiniams, talkininkams, o paminklinio akmens autoriui Nerijui Paleckiui įteikė dekoratyvinę lauko žvakę ir palinkėjo siekti tautodailininko vardo.

Programą sušildė jaunųjų vedėjų: Robertos-Valentinos Zubrickaitės bei Kamilės Jankevičiūtės tekstai, panemuniškės, garsios folkloro atlikėjos Airidos Mockutės atliekamos lietuvių liaudies dainos, ją pipildė tercetas – Dovilė, Roberta-Valentina ir Dovilė.

Šilgalių daugiafunkcinio centro mokytojos Laima Bagdonienė ir Liucija Bungardienė kartu su jaunaisiais šilgališkiais pagamino Angelus – paukščius, kuriuos išdalino tremtiniams ir svečiams.

Prasmingas vakaras baigėsi, visiems bendrai atliekant a.a. Vytauto Kernagio įdainuotą baladę „Baltas paukštis“.