29 rugsėjo, 2019
Giedrė Mičiūnienė

Gėlės žydi širdy, akyse ir svajonės

…. prisipažįstu: apie sapnus mes nekalbėjome… Bet manau, kad Daivos sapnuose dažnai švysteli gėlės – tos nuostabios gėlės iš mūsų laukų, pievų, iš mūsų močiučių darželių: melsvumu džiūgauja aplietos neužmirštuolės, skleidžia baltus graižus ramunės, kyšteli žiedą trispalvė našlaitė… Kas čia jas visas ir suskaičiuos – vasarą pievose daug žydinčių grožybių…

Jau aštuoneri metai, kai Daiva kuria įvairius papuošalus. Viskas prasidėjo… nuo riešinių. Ploniausiais virbaliukais išmegztos, įvairiausiais karoliukų raštais išmargintos riešinės paklausą turi ir dabar, nors populiarumas jau sumažėjęs. Bet jos – puiki aprangos detalė, ne tik atskleidžiant ir mūsų tautos autentiškumą, bet ir puikiai šildanti vėsesnę dieną. Baltų ženklai – puikiausiai tinkantys raštai riešinėms – žalčiukai, saulutės…

Paskui kažkokiame žurnale pamatyta idėja taip „užkabino“, kad ir iki šiol vis „veža“: moteris rodo sukurtus papuošalus su džiovintomis gėlėmis. Ir taip sunku patikėti, kad šitos miniatiūrinės gėlytės, tapusios įvairių papuošalų akcentu, yra ne dirbtinės, bet mūsuose užaugusios ir užaugintos.

Tačiau ne vien šiuos papuošalus gamina Daiva. Ji prisipažįsta, kad dar „apsirgusi karoliukų liga“. Tiesa, ji, matyt, nėra labai užkrečiama, nes dukros neužsikrėtė. Bet ši „liga“ – tai priešnuodis depresijai“: veri karoliukus, ir regi, kaip atsisveikina įkyrios mintys, užveria duris netyčia bandęs brautis liūdesys, o visi rūpesčiai irgi kažkaip paslaptingai sumažėja – dingsta… „Mes dažnai mėgstame išpūsti savo problemas“ – sako Daiva ir tarsi prisipažįsta, jog ir šitas hobis atsirado dėl to, kad galėtų daugiau dėmesio skirti vaikams, ilgiau pabūti Namuose. Juk „Negalima namų išmatuoti metrais ar apskaičiuoti jų svorio kilogramais, kaip neįmanoma nustatyti vasaros vėjo ribų ar pasverti rožės aromato. Namų vertė yra lygi juose sutinkamai meilei ir dėmesingumui“ – rašė Bruno Ferrero, Italijos rašytojas, publicistas, katalikų kunigas, vienuolis, salezietis.

Apie papuošalus Daiva galėtų pasakoti ilgai ir įdomiai: auksas dažnai jau atrodo atsibodęs, todėl moterys nori kažko originalesnio. Auskarai, pakabukai, sagės, žiedai, segtukai plaukams, apyrankės – moters kuriami papuošalai su džiovintomis gėlėmis: neužmirštuolėmis, ramunėmis, sidabražolėmis, šeivamedžiu. Kol miniatiūriniai žiedeliai tampa papuošalo dalimi – turi praeiti nemažai laiko, nes prieš tai juos reikia ne tik surinkti pievose ar darželyje išauginti (čia labai panašu į pasaką apie vilką, kuris norėdamas duonos paragauti, vis klausinėjo, ar jau?). Populiariausi papuošalai – auskariukai. Skirtingi pirkėjai renkasi pagal savo pageidavimus, tačiau patirtis byloja, kad vyrai dažniausiai perka grožybes su ramunėmis, jaunesnės moterys – renkasi neužmirštuoles, bet štai papuošalai su našlaičių žiedais labiau mėgiami vyresnių moterų. Tai, kas natūralu, visada miela: su augaliniais elementais puikiai dera ir oda, ir karoliukai. O dar – norėdama akcentuoti lietuviškumą, ji įdedanti mažiausių gintariukų, smėlio smiltelių.

Iš kur atėjęs noras kurti? Daiva neslepia, jog įkvėpėjas – tikrai buvo jos vyras Erikas (žinomas Zarasų krašto tautodailininkas – medžio drožėjas, kurio rankose medis pragysta paukšteliu, prakalba prieverpste, nuostabia geldute). Tačiau giliai vaikystės atmintin įstrigę ir vakariniai pasisėdėjimai: jų namuose susirinkdavo visa šeima (ateidavo net ir kaimynų) ir vakarodavo: kas siūlus verpė, kas juos vijo, kas mezgė… o dirbant netylėta: kiek įvairiausių pasakojimų, istorijų, dainų ir pasakėčių girdėta. Daiva apgailestauja, kad liko neužsirašyta…  O pakartoti jų nebeišeina… „Galima graužtis ir visai susigraužti dėl to, kad neuždavei svarbių klausimų tiems, kurie dar visai neseniai turėjo ką pasakyti ir jau galėjo pasakoti, – tik nežinojai, buvai dar vaikas. O dabar belieka braukti lapus nuo antkapių plokščių, gramdyti samanas, bandyti įskaityti dylančias runas, bandyti įskaityti  trupančius rankraščius, – graužtis, kad nesuspėjai, nepadarei, nepaklausei“ – nejučiomis prisimeni Agnės Žagrakalytės romano žodžius. Nes tik vėliau, jau praėjus laikui, supranti, kad iš tų dvasinių ir kraitinių močiučių skrynių tiek daug gerosios išminties gali semtis kiekvienas: nors būdami jauni nemokame to priimti ir suprasti, o juk visa tai skiepija išmintį ir gražius tarpusavio santykius –  susikalbėjimas tarp žmonių, šeimos narių ir net kartų anksčiau tikrai šviesesnis, geresnis būdavęs. Seniau žmonės, gyvendami šeimynose, mokėsi vieni iš kitų, egzistavo tarpusavio pagalba, supratimas, artumas. Siekėme viską daryti kaip užsienyje, kopijuoti, nesigilindami, kad prarandame lietuviškumą. Daiva džiaugėsi, kad dukra Emilja iliustruodama patarlių knygą apie vilkus, ir pati nustebo, kiek daug išminties ir grožio turi iš amžių glūdumos  atėjusios patarlės. „Iš tiesų, mes turime savyje ir savo aplinkoje visko tiek daug, kad net patys nežinome, nesuvokiame, ką turime“ – sako Daiva, – ir priduria, „jei išnyktų senoji kultūra – tai ir tauta išnyktų“. 

Daivai labiau patinka gaminti, kurti, negu važinėti į muges. Kartais būna keista, kai matai, kad žmonės čia mieliau perka ne autentiškus menininkų, amatininkų darbus, bet perpardavinėtojų parduodamas prekes. Bet pykti ir smerkti jų negali: kiekvienas turi savo argumentų: vienam svarbiausia kaina, kito žmogaus toks skonis. Jei nebūtų kiniškų daiktų paklausos, tai ir asortimentas būtų kitoks…

Gimusi Bilaišių kaime, bet  Jūžintuose baigusi vidurinę ir ten gyvenusi, nuo 1999 metų Daiva čia – ji Dusetų marti. Kai 1991 metais baigė agronomiją Kauno aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje, pagal specialybę dirbti nebeteko – tačiau dėl to nenusimenanti. „Esu laiminga tuo, kas yra. Didžiausios svajonės jau išsipildė. Visada svajojau apie gražią šeimą. Todėl esu laiminga, nes tokią ir turiu. Dukros jau užaugintos, bet dar nėra savarankiškos, todėl visa širdimi noriu, kad jos būtų laimingos. Ko daugiau reikia Mamai? – retoriškai kalba Daiva… Džeimsas Metjus Beris – škotų rašytojas, dramaturgas, tikino, kad „Laimės paslaptis yra ne daryti vien tai, kas patinka, o tai, ką darai – daryti su meile… Todėl su meile „puoselėjamos“ gėlės žydi ne tik papuošaluose – jos žydi  visur: širdy, akyse, svajonėse…

 


9 balandžio, 2024

Lietuvoje pradedama įgyvendinti darbotvarkė „Tvari mokykla 2023“. Planuojama, kad iki 2030 m. visos mūsų šalies mokyklos taps tvarios arba žengs […]

8 balandžio, 2024

Vasarį Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo užsakymu atlikta apklausa parodė, kad Lietuvoje maisto stokoja kas septintas žmogus (praėjusiais metais buvo […]

27 kovo, 2024

Kovo 26 d. Lietuvos Respublikos Seime pristatyta paroda ,,Nuo amato iki meno“, kurioje savo vilnos vėlimo, drožybos, kalvystės ir žvejybos […]

LGGRTC darbuotojų nuotr.
27 kovo, 2024

2024 m. kovo 24 d. Utenos Šaulių namuose buvo minimos Lietuvos partizano Vinco Kaulinio Miškinio ir jo bendražygių 75-osios žūties […]

Linos Kovalevskienės nuotr.
22 kovo, 2024

Meikštų biblioteka – vienintelis šio nuošalaus kaimo kultūros židinukas. Čia šviesu, jauku, visada malonu užeiti. Skaitytojus, renginių dalyvius sutinka geroji […]

Benjamino Pakenio nuotr.
21 kovo, 2024

2024 m. kovo 15 d. Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos konferencijų salėje vyko Zitos Mackevičienės knygos „Rytų Aukštaitijos […]

20 kovo, 2024

2024 m. kovo 18 d. Panevėžio kultūros centre vyko iškilminga Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalių „Tarnaukite Lietuvai“ įteikimo ceremonija. LR Seimo […]

Prezidentūros nuotr.
19 kovo, 2024

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį su komanda dirba Visagine. Šalies vadovas susitiko su Visagino savivaldybės meru Erlandu Galaguzu, inicijavo […]

Prezidentūros nuotr.
19 kovo, 2024

Pirmoji ponia Diana Nausėdienė antradienį lankėsi Visagino „Žiburio“ pagrindinėje mokykloje. Pirmoji ponia bendravo su mokiniais bei mokytojais, taip pat apsilankė […]

18 kovo, 2024

Prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad Zarasų aplinkkelio projektas, kuris leistų didžiajai daliai sunkiosios technikos judėti ne per gyvenvietę, pajudėjo pirmyn. […]

Prezidentūros nuotr.
18 kovo, 2024

Pirmoji ponia Diana Nausėdienė pirmadienį susitiko su Zarasų trečiojo amžiaus universiteto (TAU) bendruomene. Zarasų TAU šiemet minės savo 9-ąjį gimtadienį. […]

Luko Balandžio nuotr.
12 kovo, 2024

Šiemet jau 34 kartą džiaugiamės laisve ir atkurta savo šalies nepriklausomybe. Džiaugiamės ir nauja, labai viltinga karta, gimusia, užaugusia, subrendusia […]

Jurgos Sagadinaitės nuotr.
7 kovo, 2024

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyva nuo 2016 metų kiekvienais metais Lietuvoje ir užsienyje vasario–kovo mėn. rengiamos Lietuvių kalbos dienos. Jų […]

29 vasario, 2024

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ketvirtadienį, tęsdamas darbo dienų ciklą regionuose, su komanda dirba Anykščių rajone. Šalies vadovas susitiko su […]

28 vasario, 2024

Dusetų K. Būgos bibliotekoje parodų netrūksta – čia randa vietos ne tik dusetiškiai ar Zarasų krašto, bet ir kitų rajonų […]

28 vasario, 2024

Nuo kovo mėn. tarpmiestiniuose maršrutuose keleivius su specialiaisiais poreikiais veš 10 tam parengtų autobusų, praneša tolimojo keleivinio transporto kompanijos (TOKS) […]

26 vasario, 2024

Vis dažniau atrandamas Molėtų kraštas kviečia kraštiečius sugrįžti, o miesto svečius pažinti Molėtus visomis prasmėmis: nuo laisvalaikio, pramogų iki istorijos, […]

23 vasario, 2024

Praėjusią savaitę sulaukusi sunerimusios vietos bendruomenės kreipimosi dėl prastėjančios Stelmužės ąžuolo būklės, kurią sukėlė netinkamai įrengtos atramos, Zarasų savivaldybė kreipėsi […]

6 vasario, 2024

Į žiemiškai saulėtą Ignaliną vasario 2 dieną atskriejo spalvingi ir triukšmingi ,,Aitvarai“ – Klaipėdos universiteto absolventų mokyklinių teatrų festivalis. Šis […]

3 vasario, 2024

Zarasų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje iki 2024 m. vasario 9 d. eksponuojamos dvi meno parodos –neįprastos, bet šviesios, jautrios, pasakojančios […]