rugsėjo 29, 2019
Giedrė Mičiūnienė
Gėlės žydi širdy, akyse ir svajonės

…. prisipažįstu: apie sapnus mes nekalbėjome… Bet manau, kad Daivos sapnuose dažnai švysteli gėlės – tos nuostabios gėlės iš mūsų laukų, pievų, iš mūsų močiučių darželių: melsvumu džiūgauja aplietos neužmirštuolės, skleidžia baltus graižus ramunės, kyšteli žiedą trispalvė našlaitė… Kas čia jas visas ir suskaičiuos – vasarą pievose daug žydinčių grožybių…

Jau aštuoneri metai, kai Daiva kuria įvairius papuošalus. Viskas prasidėjo… nuo riešinių. Ploniausiais virbaliukais išmegztos, įvairiausiais karoliukų raštais išmargintos riešinės paklausą turi ir dabar, nors populiarumas jau sumažėjęs. Bet jos – puiki aprangos detalė, ne tik atskleidžiant ir mūsų tautos autentiškumą, bet ir puikiai šildanti vėsesnę dieną. Baltų ženklai – puikiausiai tinkantys raštai riešinėms – žalčiukai, saulutės…

Paskui kažkokiame žurnale pamatyta idėja taip „užkabino“, kad ir iki šiol vis „veža“: moteris rodo sukurtus papuošalus su džiovintomis gėlėmis. Ir taip sunku patikėti, kad šitos miniatiūrinės gėlytės, tapusios įvairių papuošalų akcentu, yra ne dirbtinės, bet mūsuose užaugusios ir užaugintos.

Tačiau ne vien šiuos papuošalus gamina Daiva. Ji prisipažįsta, kad dar „apsirgusi karoliukų liga“. Tiesa, ji, matyt, nėra labai užkrečiama, nes dukros neužsikrėtė. Bet ši „liga“ – tai priešnuodis depresijai“: veri karoliukus, ir regi, kaip atsisveikina įkyrios mintys, užveria duris netyčia bandęs brautis liūdesys, o visi rūpesčiai irgi kažkaip paslaptingai sumažėja – dingsta… „Mes dažnai mėgstame išpūsti savo problemas“ – sako Daiva ir tarsi prisipažįsta, jog ir šitas hobis atsirado dėl to, kad galėtų daugiau dėmesio skirti vaikams, ilgiau pabūti Namuose. Juk „Negalima namų išmatuoti metrais ar apskaičiuoti jų svorio kilogramais, kaip neįmanoma nustatyti vasaros vėjo ribų ar pasverti rožės aromato. Namų vertė yra lygi juose sutinkamai meilei ir dėmesingumui“ – rašė Bruno Ferrero, Italijos rašytojas, publicistas, katalikų kunigas, vienuolis, salezietis.

Apie papuošalus Daiva galėtų pasakoti ilgai ir įdomiai: auksas dažnai jau atrodo atsibodęs, todėl moterys nori kažko originalesnio. Auskarai, pakabukai, sagės, žiedai, segtukai plaukams, apyrankės – moters kuriami papuošalai su džiovintomis gėlėmis: neužmirštuolėmis, ramunėmis, sidabražolėmis, šeivamedžiu. Kol miniatiūriniai žiedeliai tampa papuošalo dalimi – turi praeiti nemažai laiko, nes prieš tai juos reikia ne tik surinkti pievose ar darželyje išauginti (čia labai panašu į pasaką apie vilką, kuris norėdamas duonos paragauti, vis klausinėjo, ar jau?). Populiariausi papuošalai – auskariukai. Skirtingi pirkėjai renkasi pagal savo pageidavimus, tačiau patirtis byloja, kad vyrai dažniausiai perka grožybes su ramunėmis, jaunesnės moterys – renkasi neužmirštuoles, bet štai papuošalai su našlaičių žiedais labiau mėgiami vyresnių moterų. Tai, kas natūralu, visada miela: su augaliniais elementais puikiai dera ir oda, ir karoliukai. O dar – norėdama akcentuoti lietuviškumą, ji įdedanti mažiausių gintariukų, smėlio smiltelių.

Iš kur atėjęs noras kurti? Daiva neslepia, jog įkvėpėjas – tikrai buvo jos vyras Erikas (žinomas Zarasų krašto tautodailininkas – medžio drožėjas, kurio rankose medis pragysta paukšteliu, prakalba prieverpste, nuostabia geldute). Tačiau giliai vaikystės atmintin įstrigę ir vakariniai pasisėdėjimai: jų namuose susirinkdavo visa šeima (ateidavo net ir kaimynų) ir vakarodavo: kas siūlus verpė, kas juos vijo, kas mezgė… o dirbant netylėta: kiek įvairiausių pasakojimų, istorijų, dainų ir pasakėčių girdėta. Daiva apgailestauja, kad liko neužsirašyta…  O pakartoti jų nebeišeina… „Galima graužtis ir visai susigraužti dėl to, kad neuždavei svarbių klausimų tiems, kurie dar visai neseniai turėjo ką pasakyti ir jau galėjo pasakoti, – tik nežinojai, buvai dar vaikas. O dabar belieka braukti lapus nuo antkapių plokščių, gramdyti samanas, bandyti įskaityti dylančias runas, bandyti įskaityti  trupančius rankraščius, – graužtis, kad nesuspėjai, nepadarei, nepaklausei“ – nejučiomis prisimeni Agnės Žagrakalytės romano žodžius. Nes tik vėliau, jau praėjus laikui, supranti, kad iš tų dvasinių ir kraitinių močiučių skrynių tiek daug gerosios išminties gali semtis kiekvienas: nors būdami jauni nemokame to priimti ir suprasti, o juk visa tai skiepija išmintį ir gražius tarpusavio santykius –  susikalbėjimas tarp žmonių, šeimos narių ir net kartų anksčiau tikrai šviesesnis, geresnis būdavęs. Seniau žmonės, gyvendami šeimynose, mokėsi vieni iš kitų, egzistavo tarpusavio pagalba, supratimas, artumas. Siekėme viską daryti kaip užsienyje, kopijuoti, nesigilindami, kad prarandame lietuviškumą. Daiva džiaugėsi, kad dukra Emilja iliustruodama patarlių knygą apie vilkus, ir pati nustebo, kiek daug išminties ir grožio turi iš amžių glūdumos  atėjusios patarlės. „Iš tiesų, mes turime savyje ir savo aplinkoje visko tiek daug, kad net patys nežinome, nesuvokiame, ką turime“ – sako Daiva, – ir priduria, „jei išnyktų senoji kultūra – tai ir tauta išnyktų“. 

Daivai labiau patinka gaminti, kurti, negu važinėti į muges. Kartais būna keista, kai matai, kad žmonės čia mieliau perka ne autentiškus menininkų, amatininkų darbus, bet perpardavinėtojų parduodamas prekes. Bet pykti ir smerkti jų negali: kiekvienas turi savo argumentų: vienam svarbiausia kaina, kito žmogaus toks skonis. Jei nebūtų kiniškų daiktų paklausos, tai ir asortimentas būtų kitoks…

Gimusi Bilaišių kaime, bet  Jūžintuose baigusi vidurinę ir ten gyvenusi, nuo 1999 metų Daiva čia – ji Dusetų marti. Kai 1991 metais baigė agronomiją Kauno aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje, pagal specialybę dirbti nebeteko – tačiau dėl to nenusimenanti. „Esu laiminga tuo, kas yra. Didžiausios svajonės jau išsipildė. Visada svajojau apie gražią šeimą. Todėl esu laiminga, nes tokią ir turiu. Dukros jau užaugintos, bet dar nėra savarankiškos, todėl visa širdimi noriu, kad jos būtų laimingos. Ko daugiau reikia Mamai? – retoriškai kalba Daiva… Džeimsas Metjus Beris – škotų rašytojas, dramaturgas, tikino, kad „Laimės paslaptis yra ne daryti vien tai, kas patinka, o tai, ką darai – daryti su meile… Todėl su meile „puoselėjamos“ gėlės žydi ne tik papuošaluose – jos žydi  visur: širdy, akyse, svajonėse…

 

Share Button

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


lapkričio 18, 2019

Lapkričio 12 dieną Zarasų viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje vyko popietė „Saugus elgesys gatvėje“, skirta paminėti Pasaulinę dieną žuvusiems eismo […]

lapkričio 16, 2019

„Poezija ateina iš visur ir iš visko… Poezija ta pati visur, visais laikais ir visose žemėse, apimanti, suglobianti, suglaudžianti viską […]

lapkričio 15, 2019

Šiaurės šalių literatūros savaitė Turmanto bibliotekoje kasmet laukiama. Šiemet asociacija „Norden“ Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje švenčia 100 metų jubiliejų. Užtenka […]

lapkričio 15, 2019

Kai kalendoriaus lapelių ima mažėti, supranti, kad neišvengiamai vėl ateina laikas, kai prasidės dovanų ir pirkinių „bumas“. Auksei šita problema […]

lapkričio 12, 2019

Šiaurės šalių bibliotekų savaitė – tai „Norden“ organizuojama kasmetinė tradicinė šviesos ir knygos šventė, primenanti mums senąją pasakojimų tradiciją, suteikianti […]

lapkričio 12, 2019

Skubame skaitytojams pranešti džiugią žinią, kad Zarasų viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje, Zarasų „Rotary“ klubas atidarė knygų lentyną. Simboliškame knygų […]

lapkričio 11, 2019

Zarasų rajono Dusetų meno mokyklos auklėtiniai prisijungė prie penktus metus vykstančio tarptautinio projekto „Kol gyveni, tol ir mokaisi“, kurį iš […]

lapkričio 11, 2019

Puiki penktadienio popietė: mažytis autobusiukas rieda Anykščių link. Projekto „Knygos šventė“ (literatūriniai tiltai Utenos regione), kurį remia Lietuvos kultūros taryba […]

lapkričio 8, 2019

„Kai prabyla gimtųjų kaimų vardai“ – literatų susitikimas, skirtas vietovardžių metams, vyko lapkričio 7 d. Panevėžio raj. Liūdynės kultūros centre. […]

lapkričio 6, 2019

Lapkričio 5 d. Zarasų viešojoje bibliotekoje su Zarasų moksleiviais ir gyventojais susitiko lietuvių kilmės JAV jūrų pėstininkas, pulkininkas Darius Novickis. […]