29 rugsėjo, 2019
Giedrė Mičiūnienė

Gėlės žydi širdy, akyse ir svajonės

…. prisipažįstu: apie sapnus mes nekalbėjome… Bet manau, kad Daivos sapnuose dažnai švysteli gėlės – tos nuostabios gėlės iš mūsų laukų, pievų, iš mūsų močiučių darželių: melsvumu džiūgauja aplietos neužmirštuolės, skleidžia baltus graižus ramunės, kyšteli žiedą trispalvė našlaitė… Kas čia jas visas ir suskaičiuos – vasarą pievose daug žydinčių grožybių…

Jau aštuoneri metai, kai Daiva kuria įvairius papuošalus. Viskas prasidėjo… nuo riešinių. Ploniausiais virbaliukais išmegztos, įvairiausiais karoliukų raštais išmargintos riešinės paklausą turi ir dabar, nors populiarumas jau sumažėjęs. Bet jos – puiki aprangos detalė, ne tik atskleidžiant ir mūsų tautos autentiškumą, bet ir puikiai šildanti vėsesnę dieną. Baltų ženklai – puikiausiai tinkantys raštai riešinėms – žalčiukai, saulutės…

Paskui kažkokiame žurnale pamatyta idėja taip „užkabino“, kad ir iki šiol vis „veža“: moteris rodo sukurtus papuošalus su džiovintomis gėlėmis. Ir taip sunku patikėti, kad šitos miniatiūrinės gėlytės, tapusios įvairių papuošalų akcentu, yra ne dirbtinės, bet mūsuose užaugusios ir užaugintos.

Tačiau ne vien šiuos papuošalus gamina Daiva. Ji prisipažįsta, kad dar „apsirgusi karoliukų liga“. Tiesa, ji, matyt, nėra labai užkrečiama, nes dukros neužsikrėtė. Bet ši „liga“ – tai priešnuodis depresijai“: veri karoliukus, ir regi, kaip atsisveikina įkyrios mintys, užveria duris netyčia bandęs brautis liūdesys, o visi rūpesčiai irgi kažkaip paslaptingai sumažėja – dingsta… „Mes dažnai mėgstame išpūsti savo problemas“ – sako Daiva ir tarsi prisipažįsta, jog ir šitas hobis atsirado dėl to, kad galėtų daugiau dėmesio skirti vaikams, ilgiau pabūti Namuose. Juk „Negalima namų išmatuoti metrais ar apskaičiuoti jų svorio kilogramais, kaip neįmanoma nustatyti vasaros vėjo ribų ar pasverti rožės aromato. Namų vertė yra lygi juose sutinkamai meilei ir dėmesingumui“ – rašė Bruno Ferrero, Italijos rašytojas, publicistas, katalikų kunigas, vienuolis, salezietis.

Apie papuošalus Daiva galėtų pasakoti ilgai ir įdomiai: auksas dažnai jau atrodo atsibodęs, todėl moterys nori kažko originalesnio. Auskarai, pakabukai, sagės, žiedai, segtukai plaukams, apyrankės – moters kuriami papuošalai su džiovintomis gėlėmis: neužmirštuolėmis, ramunėmis, sidabražolėmis, šeivamedžiu. Kol miniatiūriniai žiedeliai tampa papuošalo dalimi – turi praeiti nemažai laiko, nes prieš tai juos reikia ne tik surinkti pievose ar darželyje išauginti (čia labai panašu į pasaką apie vilką, kuris norėdamas duonos paragauti, vis klausinėjo, ar jau?). Populiariausi papuošalai – auskariukai. Skirtingi pirkėjai renkasi pagal savo pageidavimus, tačiau patirtis byloja, kad vyrai dažniausiai perka grožybes su ramunėmis, jaunesnės moterys – renkasi neužmirštuoles, bet štai papuošalai su našlaičių žiedais labiau mėgiami vyresnių moterų. Tai, kas natūralu, visada miela: su augaliniais elementais puikiai dera ir oda, ir karoliukai. O dar – norėdama akcentuoti lietuviškumą, ji įdedanti mažiausių gintariukų, smėlio smiltelių.

Iš kur atėjęs noras kurti? Daiva neslepia, jog įkvėpėjas – tikrai buvo jos vyras Erikas (žinomas Zarasų krašto tautodailininkas – medžio drožėjas, kurio rankose medis pragysta paukšteliu, prakalba prieverpste, nuostabia geldute). Tačiau giliai vaikystės atmintin įstrigę ir vakariniai pasisėdėjimai: jų namuose susirinkdavo visa šeima (ateidavo net ir kaimynų) ir vakarodavo: kas siūlus verpė, kas juos vijo, kas mezgė… o dirbant netylėta: kiek įvairiausių pasakojimų, istorijų, dainų ir pasakėčių girdėta. Daiva apgailestauja, kad liko neužsirašyta…  O pakartoti jų nebeišeina… „Galima graužtis ir visai susigraužti dėl to, kad neuždavei svarbių klausimų tiems, kurie dar visai neseniai turėjo ką pasakyti ir jau galėjo pasakoti, – tik nežinojai, buvai dar vaikas. O dabar belieka braukti lapus nuo antkapių plokščių, gramdyti samanas, bandyti įskaityti dylančias runas, bandyti įskaityti  trupančius rankraščius, – graužtis, kad nesuspėjai, nepadarei, nepaklausei“ – nejučiomis prisimeni Agnės Žagrakalytės romano žodžius. Nes tik vėliau, jau praėjus laikui, supranti, kad iš tų dvasinių ir kraitinių močiučių skrynių tiek daug gerosios išminties gali semtis kiekvienas: nors būdami jauni nemokame to priimti ir suprasti, o juk visa tai skiepija išmintį ir gražius tarpusavio santykius –  susikalbėjimas tarp žmonių, šeimos narių ir net kartų anksčiau tikrai šviesesnis, geresnis būdavęs. Seniau žmonės, gyvendami šeimynose, mokėsi vieni iš kitų, egzistavo tarpusavio pagalba, supratimas, artumas. Siekėme viską daryti kaip užsienyje, kopijuoti, nesigilindami, kad prarandame lietuviškumą. Daiva džiaugėsi, kad dukra Emilja iliustruodama patarlių knygą apie vilkus, ir pati nustebo, kiek daug išminties ir grožio turi iš amžių glūdumos  atėjusios patarlės. „Iš tiesų, mes turime savyje ir savo aplinkoje visko tiek daug, kad net patys nežinome, nesuvokiame, ką turime“ – sako Daiva, – ir priduria, „jei išnyktų senoji kultūra – tai ir tauta išnyktų“. 

Daivai labiau patinka gaminti, kurti, negu važinėti į muges. Kartais būna keista, kai matai, kad žmonės čia mieliau perka ne autentiškus menininkų, amatininkų darbus, bet perpardavinėtojų parduodamas prekes. Bet pykti ir smerkti jų negali: kiekvienas turi savo argumentų: vienam svarbiausia kaina, kito žmogaus toks skonis. Jei nebūtų kiniškų daiktų paklausos, tai ir asortimentas būtų kitoks…

Gimusi Bilaišių kaime, bet  Jūžintuose baigusi vidurinę ir ten gyvenusi, nuo 1999 metų Daiva čia – ji Dusetų marti. Kai 1991 metais baigė agronomiją Kauno aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje, pagal specialybę dirbti nebeteko – tačiau dėl to nenusimenanti. „Esu laiminga tuo, kas yra. Didžiausios svajonės jau išsipildė. Visada svajojau apie gražią šeimą. Todėl esu laiminga, nes tokią ir turiu. Dukros jau užaugintos, bet dar nėra savarankiškos, todėl visa širdimi noriu, kad jos būtų laimingos. Ko daugiau reikia Mamai? – retoriškai kalba Daiva… Džeimsas Metjus Beris – škotų rašytojas, dramaturgas, tikino, kad „Laimės paslaptis yra ne daryti vien tai, kas patinka, o tai, ką darai – daryti su meile… Todėl su meile „puoselėjamos“ gėlės žydi ne tik papuošaluose – jos žydi  visur: širdy, akyse, svajonėse…

 


Donato Merkio nuotr.
18 birželio, 2025

Birželio 13 dieną Zarasų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje ir Zarasų krašto muziejuje įvyko žinomo tapytojo ir fotografo Alvydo Stausko parodų […]

Violetos Develienės nuotr.
10 birželio, 2025

Utenos kraštotyros muziejaus padalinyje, Vytauto Valiušio keramikos muziejuje pirmųjų lankytojų sulaukė respublikinė tradicinės puodininkystės paroda „Puodų turgus 2025”. Puodininkystė sena […]

4 birželio, 2025

Skaitytojų klubas neapsiriboja susitikimais tik bibliotekos erdvėse. Šįsyk „Knygų sala“ nudreifavo į Salaką – į jaukų, istorija alsuojantį Antano Poderio […]

30 gegužės, 2025

Ignalinos viešojo biblioteka pakvietė į M. K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms skirtą koncertą. Gegužės 27 d. Miko Petrausko muzikos mokykloje […]

Donato Merkio nuotr.
26 gegužės, 2025

Gegužės 23 d. Zarasų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, alyvomis kvepiančioje renginių salėje, įvyko zarasietės Vilės Sinkuvienės poezijos knygos „Sakiau, nerašysiu […]

23 gegužės, 2025

Ignalinos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos centras organizavo susitikimą su kunigu, psichologu, priklausomybių reabilitacijos centro įkūrėju ir vadovu Kęstučiu Dvarecku. Iki […]

19 gegužės, 2025

Gegužės 16-ąją Ignalinos rajono Rojaus kaime, Adomo Hrebnickio memorialiniame muziejuje, skambėjo muzika, poezija, džiaugtasi meninių fotografijų paroda, kūryba ir šviesia […]

15 gegužės, 2025

Gegužės 15-ąją minima Tarptautinė šeimos diena. Ta proga Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykloje  antrus metus suskamba šviesus ir šiltas koncertas […]

13 gegužės, 2025

Europos dieną Ignalinoje įvyko mokslinė-praktinė konferencija „Europos ateities maistas“, subūrusi besidominančius naujausiomis šios srities tendencijomis. Tai buvo išskirtinė proga išgirsti […]

Giedrės Mičiūnienės nuotr.
2 gegužės, 2025

Visi žinome, kad kunigas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas buvo ne tik to laikmečio autoritetas, bet ir „deimančiukų ieškotojas“.  „Laimės ieškojau […]

1 gegužės, 2025

Jau greitai visuomenei bus pristatytas ilgo ir sudėtingo kūrybinio ir techninio darbo rezultatas.  Ignalinoje įamžinti šviesios atminties kraštiečio Vytauto Šerėno […]

1 gegužės, 2025

Ignalinos krašto muziejaus erdves beveik mėnesį puošė Respublikinės liaudies dailės parodos–konkurso ,,Aukso vainikas“ Utenos regioninio turo dalyvių meniniai kūriniai. Vienoje […]

29 balandžio, 2025

Saulėtą balandžio 27-osios popietę Ignalinos rajono kultūros centre šurmuliavo mugė, skambėjo linksmiausia liaudiška muzika, gražiausios dainos ir šilčiausi padėkos žodžiai. […]

Donato Merkio nuotr.
29 balandžio, 2025

Balandžio 24 dieną Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos parodų salėje vyko menininko Eimučio Markūno parodos „Sugrįžti laiku“ atidarymas ir knygos […]

18 balandžio, 2025

Ignalinos viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje vis keičiasi mielos ekspozicijos, pristatančios Ignalinos krašto žmonių pomėgius kolekcionuoti ar kurti gražius dalykėlius. […]

14 balandžio, 2025

Trečiadienį Vyriausybės posėdyje pritarta Aplinkos ministerijos siūlymui perduoti Vilniaus miesto savivaldybei ir Zarasų rajono savivaldybei patikėjimo teise valdyti papildomus sklypus […]

25 kovo, 2025

Kovo 21 d. vakarą ir naktį Ignalinos bibliotekoje praūžė įspūdingas projektas JAUNIMO NAKTIS. Renginyje jaunimas nuo 16 metų turėjo galimybę […]

21 kovo, 2025

Ignalinoje, Lietuvos žiemos sporto centre, pastaruoju metu daug sportinio veiksmo. Vyksta rajono, Lietuvos, Baltijos taurės slidinėjimo, biatlono varžybos, čempionatai. Nors […]

18 kovo, 2025

Devintus metus Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) organizuojamas, kartu su rajonų vietos savivaldos ir / ar verslo […]

17 kovo, 2025

Kovo 14 dieną Ignalinos viešojoje bibliotekoje gražiai sutikta knyga ,,Kartu“ apie žinomą kraštietę, šviesios atminties teatro dailininkę Jūratę Paulėkaitę. Toks […]

Regionų naujienos