Gyvenimas su kulkos likučiais
91-uosius įpusėjęs Algimantas STANKŪNAS – tremtinys, partizanas ir Sibiro lagerių kankinys. Tai, ką yra patyręs šis kėdainietis, būtų puiki medžiaga populiariai rašančio autoriaus knygai. Kitą tokį, kurio kūne slypėtų sprogstamosios kulkos liekanos, kažin ar sutiksi.
Senelio dorybės
A. Stankūno senelis iš tėvo pusės, atsikėlęs iš Pumpėnų, Kupiškio krašte pirko baigiantį griūti dvarelį ir ten įsikūrė. Kaime jis garsėjo kaip gydytojas, nors, tikriausiai, buvo savamokslis, tačiau klientų nestokodavo. Gerai išmanė ir kalvystės darbus. Senelis turėjo sukaupęs didelę vertingų knygų asmeninę biblioteką.
Kaime buvo madinga praustis pirtyje. Ją turėdavo kiekvienas kiemas, bet, baimindamiesi gaisro, statydavosi atokiau nuo sodybos. Senelis, ruošiantis į pirtį, netgi žiemą namiškiams liepdavo palikti batus gryčioje. Sniegu eidavo basomis: pirmas jis, paskui Algimanto tėvas ir tik tada jaunieji. Įkaitintoje pirtyje gerai išsimaudydavo, o išbėgę į lauką dar sniege pasivoliodavo. Ir senelis kartu. Į trobą grįždavo irgi basi.
Senelis mirė vokiečių laikais, išgyvenęs netoli 100 metų. Po daugelio metų Algimantas išgirdo, kad jis kažkam sugebėjo išgydyti nuomarį.
Ūkyje rūpesčių buvo per akis
Algimanto tėvas žemės sklypą gavo iš senelio. Dalyje jo buvo gausu akmenų ir krūmų. Akmenys pravertė statant ūkinius pastatus. Stankūnų sodyba stovėjo prie Lėvens upės. Pavasarį iš krantų jai išsiliejus, vanduo pasiekdavo kiemą. Tėvas mėgo arklius, augino juos parduoti kariuomenei. Laikė ir karvių. Jų pieną irgi parduodavo. Aplinkui buvo supirkimo punktų. Tėvas buvo jų kasininkas, išmokėdavo pinigus už surinktą pieną.
Senelis Juozas Stankūnas vedė Vladą Glemžaitę iš Palėvenėlės. Ji turėjo aštuonis brolius – visus carinės armijos karininkus. Penki jų žuvo Pirmajame pasauliniame kare. Vienas brolis – Jonas Glemža – tarpukaryje buvo „Pienocentro“ direktorius ir gyveno Kaune. Pasisvečiuoti į kaimą jis atvykavo automobiliu. Pavėžindavo juo ir Algimantą.
Dideliame ūkyje rūpesčių nestigo ir Algimantui. Mokėjo jis melžti karves, atlikti kitus ūkiškus darbus. Išmoko joti. Kartais pritrūkdavo laiko paklajoti laukais su mylimu vilkiniu šunimi. Tada pavydėdavo draugui, kurio tėvai teturėjo 5 ha žemės ir savo nuožiūra galėjo leisti laisvalaikį.
Iš Lietuvos – prie Baikalo
Stankūnai jautė, kad jų šeimą gali ištremti. Tėvas ėmė slapstytis. Trauktis iš namų patarė ir žmonai. Ši atsisakė teigdama, jog viena su keturiais vaikais nepajėgs išgyventi svetur.
Algimantas jau buvo Kupiškio gimnazijos penktos klasės mokinys. Jam jau ir plaukus leido auginti. Aktyviai jis reiškėsi sporto būrelio veikloje, žaidė krepšinį, sugebėjo atlikti įvairius akrobatikos pratimus, dainavo gimnazijos chore.
Kupiškyje tėvai Algimantui nuomojo būstą. Ankstyvą 1948 metų gegužės 22-osios rytą išgirdo trankant jo duris. Vidun suvirto ginkluotieji ir pareikalavo skubiai rengtis.
Saugumo kieme jau rado nemažai pažįstamų. Buvo Prokofijus, iš rusų kaimo už Lėvens, su trimis mažamečiais vaikais. Matėsi, kad jo žmona jaučiasi prastai, tikriausiai, ką tik po gimdymo. Buvo ir jaunas muzikos mokytojas, vadovavęs gimnazijos chorui, su šeima. Pasmerktus tremčiai sugrūdo į sunkvežimį, kurio kampuose su atkištais šautuvais stovėjo ginkluotieji. Tada muzikos mokytojas, sakydamas, gal paskutinį kartą mato gimtąją Lietuvą, pasiūlė užtraukti lietuvišką dainą. Kupiškio laukais ji nuvilnijo, nors sargai gąsdino šausią.
Geležinkelio stotyje kaip kokius gyvulius suginė į vagoną, kuriame nebuvo net skylės gamtiniams reikalams atlikti.
Į tremtį vežė Algimantą, jo dvi mažas sesutes ir mamą. Keleriais metais jaunesnis brolis sugebėjo pasislėpti ir išvengti karčios dalios. Ilgai trukusi kelionė Stankūnų šeimai baigėsi netoli Baikalo ežero.
Liko viena išeitis – bėgti
Tremtinys – ne kalinys, lyg ir laisvas žmogus. Taip tik atrodė, tai buvo paprasčiausias akių dūmimas. Algimantą, kaip tvirtą fiziškai, bemat pristatė prie darbo lygiai su visais kitais. Kirto mišką. Tai buvo tikra vergija. Patekus į 52-ąjį taigos kvartalą Sibire, netoli Baikalo ežero, nerado net šulinio. Atsigerdavo iš kalnų upelio. Tremtiniai ėmė sirgti šiltine. Algimanto mama vos išsikapstė, net grįžusi į Lietuvą nebeatgavo jėgų. Nebuvo jokios technikos, iš darbo įrankių – kirvis ir pjūklas. Kas negalėjo dirbti, gaudavo 200 gramų duonos. Dirbti versdavo nuo saulės patekėjimo iki laidos. Ir aiškino, jog tai normalu. Žmonės nebežinojo, kaip išmaitinti šeimas. Kalnuose dirbusi brigada pasiryžo reikalauti, kad sumokėtų už viršvalandžius. Tartis su viršininku rusu patikėjo Algimantui, geriausiai iš tremtinių lietuvių mokėjusiam rusų kalbą. Jos išmoko Kupiškio gimnazijoje. Jis ir stengėsi išaiškinti, kodėl čia susirinko ir kokius darbus turi atlikti. Viršininkas ėmė keiktis, šūkauti ir grasinti, jog apie tai pranešiąs saugumui. Užgavo vyrus neteisybė, kažkuris jų net kirviu pagrasino.
Iš darbo grįžusius suskato visus tardyti komendantas, turėjęs ginklą prie diržo. Išsiaiškino, kas tą košę užvirė. Algimantas suprato, jog vienintelis kelias jam – bėgti. Mamai prisipažino: „Jeigu pasilikčiau čia, mane išvežtų prie darbų į tokias šachtas, iš kurių gyvas nebegrįžčiau“.
Laimingai grįžo į gimtinę
Bėgti nutarė išėjus į darbą. Pasitaikydavo, kad pakeliui susirgdavo ir atgal nebegrįždavo. Matė kalnuose pastatytų kryžių žuvusiems. Einant į darbą, tekdavo įveikti 6 kilometrus. Pabėgti ruošėsi kruopščiai: nusibraižė, kaip ir pro kur keliaus, pagal turimus išteklius pasiėmė maisto, daug apsirengė.
Bėgo kartu su Pauliumi, buvusiu Kupiškio gimnazijos septintoku. Prieš ilgą kelionę jis sugebėjo iš Lietuvos atsisiųsdinti pažymėjimą, kad turi teisę aplankyti tremtinius ir grįžti. Tai ne kartą išgelbėjo bėglius. Teko jiems susidurti ir su milicija. Padėjo ir rusų kalbos mokėjimas.
Kelyje per maži jaunesniojo brolio bateliai Algimantui labai nutrynė kojas, kulnuose atsirado žaizdų. Paskui nukrito kojų nagai.
Įveikę kelių tūkstančių kilometrų kelią, iš traukinio Vilniuje išlipo murzini ir vos ne iki nuogumo išsipardavę drabužius. Sostinėje gyveno Algimanto pusbrolis studentas, todėl nutarė pas jį prašytis pagalbos. Buvo jau vakaras. Atvėrusi duris moteris neleido toliau slenksčio, sakydama, kad jos nuomininkas kažkur išsikraustė.
Abu buvo tiek alkani ir išvargę, kad vos laikėsi ant kojų. Užsuko pas Pauliaus pažįstamą, dirbusį gaisrininku sostinėje ir gyvenusį bendrabutyje. Šiam išsipasakojo, kad grįžta tęsti mokslų Kupiškio gimnazijoje. Jis nuvedė į pirtį išsimaudyti ir davė pinigų kelionei į namus. Algimantas su Pauliumi išsiskyrė Kupiškyje toje vietoje, iš kur paėmė į tremtį. Daugiau Pauliaus nebesutiko.
Vos nenušovė vadas
A. Stankūnas žinojo, kad yra paieškomas, todėl veržėsi patekti pas partizanus, nors jų gretos buvo išretėjusios. Nepilnamečio pareikalavo pasirašyti priesaiką, jog jų niekada neišduos. Algimantas pasirinko Antanėlio slapyvardį. Sukakus aštuoniolikai, įgijo lygias teises su visais.
Partizanavo Rokiškio krašte. Su vadu nutarė nakčiai prisiglausti klojime. Algimantas buvo tiek išvargęs, kad bemat užmigo. Prabudęs pajuto į kaktą įremtą pistoleto vamzdį. Iš karto nesuprato, kas atsitiko. Vadas ėmė pasakoti, kad per miegus jam griebęs už rankų taip, kad vos jų nesulaužęs. Ir vėl atsigulęs kaip nieko. Jeigu tuo metu jis būtų turėjęs po ranka pistoletą, tada ir būtų nušovęs. Dabar laukiąs, kada vėl griebsiąs. Algimantas vadui sako, gal pats tai susapnavęs. Ne vienerius metus partizanavusio vyro nervai buvo tiek įtempti, kad nebegalėjo sudėti bluosto. Vadui kilo įtarimas: kaip Algimantas galėjęs pabėgti iš tremties ir ar negalėjęs būti užverbuotas saugumo. „Jeigu būčiau užverbuotas, turėjau daugybę galimybių jus nušauti“, – tarė Algimantas. „Teisingai sakai“, – sutiko vadas ir atleido pistoletą.
Išdavė tas, kuriuo pasitikėjo
Su kolūkio pirmininku sutarė, jog šis partizanams sumalsiąs maišą grūdų duonai. Net neturėjo minties, kad toks gali išduoti: jo brolių buvo užsienyje, patį norėjo ištremti. O, pasirodė, kad jau tai buvusi trečioji jo išdavystė. Labai nesinorėjo eiti grūdų paimti. Lyg nujausdamas nelaimę, viename klojime Algimantas paslėpė savo nuotraukas. Buvo gruodis, truputį pašalę. Atėjusių atsiimti grūdų partizanų jau laukė. Iš pasalos paleisti keli šūviai Algimantui sutrupino kairės kojos šlaunį, sužeidė ranką. Kiek išgulėjo, pats nežinojo. Išvydę, kad Algimantas sujudėjo, ėmė jį spardyti kiek turėjo jėgos. Gerai, kad avėjo veltiniais. Jau norėjo partizaną pribaigti šūviu, bet tokią egzekuciją laiku sulaikė rusas karininkas.
Vos ne nuogai išrengtą kaip malką įmetė į arklinį vežimą. Ant jo užmetė ir kraujuotą vado, kuris sužeistas tikriausiai nusišovė, kūną. Kupiškyje Algimantą numetė stribyno kieme ir per naktį išlaikė ant sniego. Ryte išgirdo klausiant, ar dar gyvas. Ištarus, kad taip, įsakė tempti į antrąjį aukštą. Iš ten numetė ant betono, sužeidė stuburą.
Tardytojams buvo neperkandamas riešutas
Nuvežus į ligoninės chirurginį skyrių, paimti partizano išbėgo dvi mielos merginos. Jos ir įsitempė Algimantą. Čia amputavo kairiąją koją virš kelio. Bet nepastebėjo, kad šlaunyje tūno kulkos liekanų. Darant operaciją antrą kartą, nesuleido nuskausminamųjų, kadangi buvo baisiai išsekęs.
Tardę Algimantą siūlė įvairių lengvatų, kad tik pripažintų savo kaltę. Bandė papirkti cigaretėmis, bet tardomasis atrėžė, kad nerūko. Rankomis ir kojomis tvatino jį kaip kokį pelų maišą. Marino badu. Algimantas negalėjo pasėdėti, kadangi numetus iš antro aukšto skaudėjo stuburą. Pro sukąstus dantis iškošdavo: „Rašykite, kas patinka, bet nieko nežinau“. Neleido perduoti senelės atnešto maisto. Panevėžio kalėjime išgirdo nuosprendį: 25 metai lagerio.
Norėjo nudurti ir nunuodyti
A. Stankūnui teko iškentėti apie 10 metų. Pakeitė ne vieną lagerį. Bekojį politinį kalinį norėjo išvaryti kirsti miško, bet jis atsisakė. Sužinojęs, kad į pasimatymą atvyksta jau septynerius metus nematyta mama, sutiko eiti. Jai išvykus, vėl savaip elgėsi.
Lageryje Algimantas sutiko labai gerą gydytoją rusą, karo dalyvį. Jis apžiūrėjo, rentgenu peršvietė tai, kas buvo likę iš kojos, ir pasakė: „Na, vaikine, jeigu aš tavo koją išimčiau iš klubo, tai visos sprogstamosios kulkos šukės pranyktų. To nepadarius, kentėsi visą likusį gyvenimą“.
Lietuvis lageryje sugebėjo dirbti felčeriu, gavęs šiek tiek žinių apie tokį darbą. Kartą reikėjo perpilti kraują labai suvargusiai, sveikų venų neturėjusiai moteriai kalinei. Ir čia Algimantas sugalvojo išeitį. Pakaitino jos nykštį karštame vandenyje ir užčiuopė adatai įdurti tinkančią gyslutę.
Sykį kriminalinių kalinių vadeiva atnešė tris žiedus, kad mainais duotų morfijaus. Algimantas atsakė: „Jis išduodamas tik tam, kam būna paskirtas“. Sužaibavo banditėlis akimis, sugriežė dantimis ir išlėkė rėkdamas, kad šis atsisakymas jam blogai baigsis. Algimantą ruošėsi nudurti išeinant, pasibaigus kino filmui. Apginti jį mūru stojo lietuvių ir ukrainiečių politiniai kaliniai. Buvo nesėkmingas bandymas ir nunuodyti A. Stankūną.
Išgyventi padėjo… cukrus
Lageryje Algimantas išmoko medyje mažyčiu peiliuku išpjaustinėti įvairiausius ornamentus. Sugebėjo pasidaryti kojos protezą. Tokie jo gabumai paveldėti iš senelio.
O išgyventi, netapti paliegėliu padėjo… cukrus. Po Stalino mirties, palengvėjus gyvenimui lageryje, nebetrūko duonos. Už darbą mokėjo pinigais. Jų turėdamas, galėjo jau šį tą nusipirkti. Algimantas mėnesiui gaudavo 8 kilogramus cukraus. Jis būdavo didžiuliais, kaip galva, gabalais. Sudaužyto, kiek reikia, pasverdavo. Į indą įdėjus cukraus, duonos ir įpylus vandens, kaliniui atrodė vos ne poniškas valgis. Kaip tik cukrus labai stiprino organizmą.
Būna, kad nepatiki, jog jis gyvas
Išėjęs į laisvę, A. Stankūnas baigė kino mechanikų mokyklą Kaune. Iš ten gavo siuntimą dirbti į Kėdainius. Taip kupiškėnas tapo Vidurio Lietuvos gyventoju. Čia susipažino su 10 metų jaunesne Jadvyga, sukūrė šeimą. Užaugino dvi dukras: Sigita gyvena Kėdainiuose, Edita – JAV. Buvo nuvykęs pas ją pasisvečiuoti. Paklaustas, kaip patiko, atsakė: „Gyventi ten aš nenorėčiau“.
Daugiau kaip 30 metų A. Stankūnas išdirbo Kėdainių elektros aparatūros gamykloje. Buvo šaltkalvis įrankininkas, turėjo daugybę mokinių. Jis sugebėjo atlikti itin sudėtingus, tikslius užsakymus. Laisvalaikiu mėgo žvejoti spiningu. Daugybę metų vairuoja automobilį ir neturėjo avarijų. Pats jį susiremontuoja.
Pasitaiko, jog išgirdę, kad A. Stankūnas dar gyvas, stebisi. Teigiama, kad sužeistas sprogstamąja kulka žmogus negali išgyventi. Vadinasi, Algimantas yra žmogus-legenda.
Minint Lietuvos kariuomenės 80-metį, kėdainietis apdovanotas Vyčio Kryžiaus trečio laipsnio ordinu.
