Į Jūros upės baseiną netrukus sugrįš neršti lašišos
„Tauragės rajone šiais metais vyksta paruošiamieji darbai – iki 2020 metų bus įrengti trys žuvitakiai: Tauragės mieste, Skaudvilėje ir Lomiuose. Itin svarbu, kad žuvitakis bus įrengtas Tauragėje, nes aukšta tarybiniais metais pastatyta užtvanka trukdo vertingoms žuvims patekti neršti į Jūros upės baseiną, į kurį patenka ir Akmena, ir Šunija, ir kitos upės. Buvo laikai, kai lašišos neršdavo net Bremenos upelyje. Pastačius užtvanką jos nebegali patekti į Jūros aukštupį“, – Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pradėtais darbais pasidžiaugia Tauragės rajono meras Sigitas Mičiulis.
Grįžti trukdo užtvankos
Išties, nemaža dalis Lietuvos gyventojų su nostalgija prisimena: prieš gerą pusšimtį metų Lietuvos upės žuvimi buvo nepalyginamai turtingesnės. Mokslininkų teigimu, be žmogaus ūkinės veiklos ir besaikės žvejybos, ypač brakonieriavimo, žuvų išteklius neigiamai paveikė ir statomos užtvankos. Vien Kauno hidroelektrinės pastatymas izoliavo Nemuno baseino aukštupį, buvo prarastas visas Merkio baseinas ir daugelis kitų mažesnių upių. Hidroelektrinės atsiradimo pasekmė – sunaikinta iki 80 proc. žiobrių ir iki 50 proc. lašišinių žuvų populiacijų, nes 25 metrų aukščio užtvanka neleido žuvims grįžti neršti į savo gimtąsias vietas.
Mokslininkai nustatė, kad lašišos neršti grįžta į gimtąsias upes. Teigiama, kad žuvys jas atpažįsta iš kvapo, nes turi išlavėjusius cheminio jutimo organus. „Lašišinės žuvys savo gyvenimo cikle įvairiomis stadijomis migruoja iš gėlo vandens upėse į sūrų jūrose. Ką tik iš ikrų išsiritusios žuvelės pirmuosius tris metus praleidžia augdamos upėse, o tuomet migruoja į jūrą. Čia jos greitai auga ir bręsta, o subrendusios, rudenį grįžta neršti atgal į gimtąsias upes“, – teigia Ekologijos instituto Gamtos tyrimo centro mokslo darbuotojas dr. Saulius Stakėnas.
Žuvininkystės mokslininkai tyrimais nustatė, kad 97 – 99 proc. lašišų suranda savo gimtąsias vietas. Gimtosios upės atpažinimas labiausiai priklauso nuo lašišų populiacijos dydžio ir upės srovės greičio. Todėl kiekviena upė turi savo lašišų populiaciją, o kai kuriais atvejais didesniuose upių baseinuose susidaro lokalus homingas, dėl kurio kartais susiformuoja atskiros populiacijos.
Tačiau žuvims patekti į nerštavietes trukdo tarybiniais laikais, kai su užtvanka nebuvo siejama nei upių ekologinė būsena, nei žuvų ištekliai, pastatytos užtvankos ir hidroelektrinės. Tokių užtvankų Lietuvoje daugiau 1500.
Žala ekologijai ir ištekliams
Žuvims nepralaidžios užtvankos keičia upių aukštupių ekologinę būklę. Mokslininkų pastebėjimu, žuvys pasirengia nerštavietes, išvalydamos tas vietas nuo tam trukdančių upės gyventojų ir augalų. „Esu tyrinėjęs ne vieną žuvitakį. Tyrimai parodo, kad žuvitakių įrengimas labai pagerina upės ekologinę būklę“, – teigia Ekologijos instituto Gamtos tyrimo centro mokslo darbuotojas dr. Saulius Stakėnas. Užtvankos, kuriose statomi žuvitakiai, parenkamos vadovaujantis mokslininkų rekomendacijomis.
2015 m. Žuvininkystės tarnyba kartu su Ekologijos instituto Gamtos tyrimo centro mokslininkai įgyvendino projektą, kurio metu buvo atliekamas efektyvumo įvertinimas Kražantės , Sausdravo ir Vilnios upėse. Projekto tikslas – padėti migruojančioms žuvims – lašišoms, šlakiams, upėtakiams, kiršliams, žiobriams ir kt. migracijos ir neršto metu pasiekti aukštupiuose esančias neršti tinkamiausias vietas.
Pavasarį žuvų papilvėje po oda buvo implantuojami specialūs akustinį signalą siunčiantys žymekliai. Po operacijos ir adaptacijos laikotarpio žuvys buvo paleidžiamos atgal į tas upes, kuriose jos buvo sugautos. Sausdravo upėje Plungės rajone buvo suženklinta 30 vnt. margųjų upėtakių, Kražantės upėje Kelmės rajone pavyko sugauti ir suženklinti 30 vnt. žiobrių. Tiriamose žuvų pralaidose Žuvininkystės tarnybos specialistai buvo išdėstę specialius akustinį signalą fiksuojančius imtuvus, kuriais renkami duomenys apie praplaukusias žuvis. Įranga išdėstoma prie žuvitakio ir pačiame žuvitakyje, kad fiksuotų į jį įplaukusią žuvį ir laiką, kurį žuvis ten užtrunka. Surinkti duomenys ir jų analizė parodė, kad žuvitakiai yra efektyvi priemonė, padedanti žuvims laisvai migruoti ir sugrįžti į nerštavietes.
Kaip teigia Žuvininkystės tarnybos vadovė Indrė Šidlauskienė, šiuo metu tarnyba patikėjimo teise valdo 8 žuvitakius. Be šiuo metu Tauragės rajone ruošiamų įrengti trijų žuvitakių, dar numatyti keturi (Lėvens upėje prie Pasvalio ir Akmenių HE užtvankų, Vokės upėje ties Mūro Vokės ir Šventosios upėje prie Anykščių užtvankomis). „Šių septynių praėjimo takų statyba finansuojama Europos žuvininkystės fondo lėšomis, skiriant 2 mln. eurų. Dar 11 žuvitakių planuojama renovuoti ar naujai pastatyti iki 2021 metų. Jų darbai finansuojami iš Sanglaudos fondo. Taigi, gerinant žuvų migracijos sąlygas, iš viso pagal Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programos įgyvendinimo veiksmų planą Lietuvoje bus sutvarkyta 18 žuvitakių“, – teigia Žuvininkystės tarnybos vadovė.
„Nors žuvitakio įrengimas nėra pigus dalykas, bet turint galvoje, kad jis tarnauja 30–50 metų, tie kaštai keleriopai atsiperka, – pažymi dr. Saulius Stakėnas. – Žinoma, kol kas dar negalime matyti didelio rezultato, bet po dešimtmečio jis tikrai bus. Neseniai lankiausi Kavarske prie hidroelektrinės, įrengtos ant Šventosios upės. Prieš kelerius metus ten buvo pastatytas žuvitakis. Malonu buvo klausyti sutikto vyresnio žmogaus, kad šioje upėje lašišos, kurios jam buvo tik vaikystės prisiminimas, vėl plaukioja.“
Žuvitakių statyba – nemenkas iššūkis, nes juos galima statyti tik liepos – rugsėjo mėnesiais, kai didžiausias statybų bumas ir didžiausia rangovų paklausa. Tačiau, kaip pastebi Žuvininkystės tarnybos Vidaus vandenų ir akvakultūros skyriaus vedėjas Antanas Gonta, tarnyba turi ir patirties, ir įgūdžių šiems iššūkiams įveikti.
Poilsiui ir turizmui
Žuvitakis – tai laiptuotas įrenginys, per kurį teka vanduo ir žuvis nuo laiptuko iki laiptuko patenka į viršų. Dažnai vasarą žuvitakio kaskados tampa maudynių vieta. „Manau, Lietuva nepakankamai išnaudoja lašišinių žuvų nerštą ir turizmo plėtrai. Įrengus žuvitakį praėjusių metų rudenį Vilniuje, Vilnelės upėje, žmonės galėjo matyti, kaip neršia lašišos. Vilnius –
vienintelė Europoje esanti sostinė, kurios centre tekančioje upėje neršia lašišos“, – ragina apie tą reiškinį aktyviau skelbti pristatant Vilniaus unikalumą dr. Saulius Stakėnas.
