Į pasakišką praeitį nukeliančios Lietuvos dvarų legendos
Tamsūs žiemos vakarai, kupini jaukumo ir šventiškos nuotaikos – puikus metas sekti pasakas, pasakoti paslaptingas istorijas ir legendas. Kviečiame pasidomėti kai kuriomis legendomis, nuo seno, amžius pasakojamomis ir susijusiomis su Lietuvos pilimis ir dvarais.
Verkių rūmų ansamblis puikiai pažįstamas mėgstantiems jo aplinkoje pasivaikščioti vilniečiams ir svečiams. Nuostabi dvarą supanti gamta, intriguojančios ir čia sklandančios legendos. Pasak vienos, kadaise šioje vietovėje medžiojęs Lietuvos didysis kunigaikštis išgirdo verksmą ir medyje, erelio lizde, buvo rastas verkiantis kūdikis. Tuomet vyriausiasis žynys krivių krivaitis paaiškino savo nesantuokinį sūnų pats į tą lizdą įkėlęs, nes dievų valia šis kūdikis turėsiąs užimti jo vietą. Lizdeika pavadintas vaikelis vėliau tapo krivių krivaičiu, o vietovė, kurioje buvo medis su lizdu, ligi šiolei vadinama Verkiais.
Vilniaus miesto įkūrimo simbolis, sostinės širdy stūksanti Gedimino pilis, susijusi su puikiai visiems žinoma legenda. Anot jos, kunigaikštis Gediminas medžioklės metu apsistojęs Šventaragio slėnyje ir susapnavęs sapną, – didžiulį geležinį vilką, stovintį Neries ir Vilnios upių santakoje ir staugiantį kaip šimtas vilkų. Kunigaikščio žynys Lizdeika sapną aiškindamas sakęs, kad ten, kur staugė vilkas, išaugs gražus ir didis miestas, o žinia apie jį pasklis visam pasauly.
Poetas, rašytojas Vladislovas Sirokomlė (1823–1862) kūrinyje „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ aprašė savo kelionę 1858 metais ir papasakojo apie daugelį Lietuvos senųjų istorinių vietų ir pastatų. Pasakodamas apie Medininkų pilį jis įpina ir legendų. Pasak rašytojo, šios, vienos seniausių Lietuvoje pilies pradžios nežinome nei iš istorijos, nei iš padavimų, tačiau tyrinėjant griuvėsius „…Buvo kalbama apie randamus čia milžinų kaulus, tokius didelius, kad blauzdikaulis buvęs sulig augaloto vyro ūgiu.“ Toliau V.Sirokomlė pasakoja: …Remiantis padavimais, girdėtais prie Krėvos, Medininkų pilis turėtų būti Krėvos pilies vienmetė. Stačiusi ją kažkokia dievų ar milžinų gentis. Jie buvę tokie stiprūs, kad mūrininkai, tuo pat metu dirbdami ir Medininkuose, ir Krėvoje, esančiuose vienas nuo kito už 4 mylių, skolindamiesi plaktukus, permesdavę juos oru.“
Viename sename Liubavo dvaro žemėlapyje pažymėtas ir mažutis pastatėlis, kurio paskirtis, dažną nustebinanti – priglausti gulbes. Tai, kad Liubavo dvarininkai mylėjo šiuos orius paukščius ir jais rūpinosi, puikiai papildo Liubavo, kaip romantiškojo Lietuvos dvaro įvaizdį. Įdomi ir dvaro sąsaja su bene garsiausia Lietuvos istorine asmenybe moterų tarpe – Barbora Radvilaite. Dvaras, priklausęs Barboros pirmajam vyrui, Stanislovui Goštautui, vėliau atiteko Žygimantui Augustui, o tuomet – broliui Radvilai Rudajam. Visiems žinoma Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorija dažnai paįvairinama legendomis. Pasak vienos iš jų, gulbės į Lietuvą atkeliavo būtent kaip Žygimanto dovana Barborai. Tiesa, dabar ne paslaptis, kad gulbės Lietuvoje gyveno ir gerokai anksčiau, tačiau kas žino, galbūt Liubave netoli Vilniaus jos galėjo būti įkurdintos ir galbūt šio dvaro aplinkoje kadaise vaikštinėdama Barbora gėrėjosi nuostabiais oriais paukščiais…
Gelgaudiškio dvarą supa didžiulis parkas, čia, rodos, ir medžių ošime galima nugirsti senus, legendomis virtusius pasakojimus. Pasakojama, kad kadaise Gelgaudiškio dvare medžiodavę dvarininkai pietaudavo parko aikštelėje, vadinamoje „žvaigžde“, o kadangi norėdavo gerai matyti žvėris, įsakę iškirsti proskynas, tiesius takus iš aikštelės visomis aštuoniomis pasaulio šalių kryptimis.
Iki šių dienų gyva XIX amžiaus legenda, susijusi su Paežerių dvaru, kur vaizdingoje ežero pakrantėje stovi puošnūs rūmai. Pasakojama, kad kadaise dvarininkas pamilo tarnaite dvare dirbusią vežėjo dukrą, ši ėmusi lauktis dvarininko kūdikio. Siekiant išvengti konfliktų mergina buvo išsiųsta pas pusbrolį į kitą dvarą. Ten kūdikį pagimdžiusi tarnaitė atnešė dukrą dvarininkui ir paliko ant rūmų laiptų, o pati šoko į ežero bangas. Dvarininkas mergaitę užaugino, o paskendusiai tarnaitei buvo pastatytas paminklas. Sako, mylinti mergelė negali palikti šio pasaulio ir iki šiol vaidenasi ne tik dvaro rūmuose, bet ir apylinkėse. Pasakojama kartais matant baltą šešėlį merginos su vualiu, kuris ištirpsta ryto rūke…
Plungės dvaro parko istorija taip pat siejama su sena legenda – pasakojama, kad šis parkas įkurtas senosios pagoniškos šventvietės, alko vietoje. Iki pat šiandien parko lankytojai gali pamatyti ir įspūdingą, vieną seniausių, didžiausių Lietuvoje ąžuolą, vadinamą Perkūno ąžuolu, apie kurį sekamos paslaptingos istorijos…
Trakų Vokės dvaras įsikūręs vietoje, apie kurią iki šiol prisimenamos itin senos legendos. Dar XIV amžiuje, kai pro čia žygiavo kryžiuočių kariai, buvo pasakojama, kad šiose apylinkėse vyrus vilioja ir giriose klaidina gražuolės seserys – laumės, vadintos Vokės vardais. 1375 m. Vokės vardas pirmąkart paminėtas istoriniuose šaltiniuose.
