Ieškoti to, dėl ko sutariame, o ne kas mus skiria
Religijos tyrinėtojas Pyteris Bergeris, kalbėdamas apie visuomenės susiskaldymą, papasakojo tokį anekdotą: „Kartą Airijoje į barą užeina vyras ir barmenas jo įtariai klausia: „Kurią konfesiją palaikai?“ Šis sutrikęs atsako, kad yra ateistas. Tačiau barmenas neatlyžta: „Taip lengvai neišsisuksi: sakyk, ar tu ateistas – katalikas, ar ateistas protestantas.“
Nesunku panašiai pasijusti ir Lietuvoje, kur visus bandoma suskirstyti: „už“ ar „prieš“ Stambulo konvenciją? Paradoksaliausia, jog patį Konvencijos tekstą perskaitė mažiau nei vienas nuošimtis aršios diskusijos dalyvių.
Dar vienas paradoksas – net ir Konvenciją perskaitę jos kritikai paprastai kabinėjasi ne prie to, kas joje parašyta, bet baubą bando įžvelgti tarp eilučių ar esą yra girdėję, jog čia tik Trojos arklys, kuris atrodo nepavojingas, bet iš tiesų gali viską sugriauti.
Nesiruošiu eilinį kartą perpasakoti, kas iš tiesų rašoma Konvencijoje. Šis pakankamai nuobodus dokumentas išverstas į lietuvių kalbą ir nesunku jį atrasti internete. Suprantu, kad keistasi skamba pats jo pavadinimas – kodėl mes turime paisyti to, ką, jau prieš gerą laiko tarpą, surašė Stambule susirinkę veikėjai? Beje, netyčia sutrikdžiau vieną nuoširdų kataliką, kai paklausiau, kaip jis siūlo kovoti su smurtu prieš moteris, jei tie metodai, kurie surašyti Konvencijoje, jam netinka? Jis nustebęs pasiteiravo, prie ko čia smurto klausimai, juk Stambulo konvencija esą yra apie tai, kad Europa turi atsisakyti krikščioniško paveldo.
Ne, ne apie tai. Vakarų Europoje šį dokumentą entuziastingai sutiko didžioji dauguma krikščionių ir ne viena krikščioniška organizacija tvirtino, jog jis visiškai atitinka krikščionišką artimo meilės priesaką. Tačiau, aišku, būta ir skeptikų. Tiesa, kur kas mažiau, nei buvusiame Rytų bloke. Slovakija visai neseniai atsisakė ratifikuoti konvenciją ir prisijungė prie Vengrijos, kuri tai padarė jau anksčiau.
Beje, bandžiau pasidomėti, kiek visos Konvencijos kritikų baimės pasitvirtino Estijoje, kurioje Konvencija ratifikuota. Nepanašu, kad nei joje, nei, dar seniau dokumentą ratifikavusiose Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Portugalijoje, Maltoje, Airijoje etc. Būtų įvykęs „krikščioniškos kultūros demontavimas“. Tai, kad daugumoje valstybių silpsta institucinės Bažnyčios įtaka, tikrai nesusiję su Stambulo konvencija.
Stambulo konvencija surašyta, reaguojant į faktą, jog vis dar labai daug moterų susiduria su smurtu ten, kur, regis, turėtų jaustis saugiausiai – artimoje aplinkoje. Vis dar yra nemažai tokių valstybių, kurios neigia moters ir vyro lygiateisiškumą ir taiko merginoms barbariškas praktikas, tokias kaip privalomą apipjaustymą. Vakarų civilizacijos areale situacija geresnė, tačiau ir čia išlieka įvairūs psichologinio, seksualinio, ekonominio, fizinio smurto pavidalai. Vis dar dažnai su moterimi elgiamasi, kaip su daiktu.
Konvencijos autoriai mano, kad tai susiję ne tik su alkoholizmo, narkomanijos piktžaizdėmis, bet ir su vyriškumo ir moteriškumo stereotipais, kurie ne įgalina, kiek įkalina. Vis dar dažnai atrodo natūralu, jog vyras elgiasi agresyviai, naudoja psichologinį smurtą, paverčia moterį finansiškai priklausoma ir t.t. Esminė Konvencijos žinia – turime solidariai kovoti su visomis smurto apraiškomis. Labai svarbu, jog mes išmoktume atpažinti smurtą ir nebandytume jo pateisinti, nei apeliuodami į religiją, nei į ilgametę kultūrinę tradiciją. Smurtaujančioje visuomenėje paprasti susiformuoja paradoksali situacija, kai pačios aukos pradedamos kaltinti dėl patiriamo smurto – esą jos per mažai stengiasi, provokuoja ar panašiai.
Suprantu, kad mums Lietuvoje koją gali pakišti ir kalba. Mes turime bendrą sąvoką „lytis“ tam, ką anglai įvardija dviem sąvokomis „sex“ ir „gender“. Anglosaksiškoje kultūroje natūralu skirti lytį biologinius ir socialiniu aspektais. Tai nėra dviejų skirtingų dalykų nusakymas, tačiau veikiau nurodo dvi perspektyvas ir tai, kad mes ne tik gimstame vyru ar moterimi, bet ir išmokstame vyriškumo ir moteriškumo modelius, kurie yra socialiai sąlygoti. Jei mes norime, kad sunyktų smurtas artimoje aplinkoje prieš moteris, derėtų peržiūrėti tradicinius vyro ir moters santykių įvaizdžius, nustoti formuoti vyro, kaip „mačo“, sampratą.
Visa tai, ką rašau apie Stambulo konvenciją, nereiškia, kad šiuolaikiniame pasaulyje nėra pavojingos sumaišties, kalbant apie lytiškumą. Tikrai teisėti ir savalaikiai perspėjimai, kad genderizmo ideologija, pradėjusi nuo, regis, kilnių intencijų įgalinti žmones, galiausiai primeta savo schemas ir įkalina savame labirinte.
Galima būtų sutikti ir su tais, kurie tvirtina, jog su smurtu galima ir reikia kovoti ir be jokių tarptautinių konvencijų. Visiškai sutinku – jei, vietoj „kultūrinio karo“ prieš sąvokas ir sampratas, kurių Konvencijoje net nėra, susitelktume konkretiems darbams, tirpdant smurtą visuomenėje, tai būtų daug prasmingiau, nei svaidymasis kaltinimų akmenimis, Tuo labiau, jei net Stambulo konvencija būtų ratifikuota, tai būtų ne finišo, bet starto linija.
Šiandien Lietuvoje mes tiesiog rungtyniaujame, ieškodami, dėl ko nesutariame. Tačiau kur kas prasmingiau būtų ieškoti sutarimo kruopelyčių ir jas kaupti. Tikrai tikiu, kad gyvenimas nėra „nulinės sumos žaidimas“, kai būtinai yra laimėtojai ir pralaimėtojai. Kaip krikščionis, tikiu bendrojo gėrio galimybe – t.y. tokiu skirtingų interesų, pozicijų suderinimu, kuris praturtina visus. Būtent tokio suderinimo, o ne susipriešinimo šiandien labai svarbu ieškoti.
Užsk. Nr. AN-037
