Vakar Seimas svarstymo stadijoje pritarė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymui, kuriuo iš esmės keičiamos sankcijos už perteklinę taršą, teršimą, už netvarkomas atliekas. Kas motyvuos įmones dirbti aplinkai draugiškai, investuoti į netaršias technologijas, tvarkytis, o ne apsimetinėti tvarkantis.
Vienas svarbiausių akcentų – ženkliai padidintos sankcijos už netvarkomas padangas. Diskusijos dėl šios problemos mano iniciatyva vyksta jau trejus metus. Registruotos pataisos buvo ilgai ir kantriai aptarinėtos diskusijose, tačiau gaisro Alytuje padariniai aiškiai atskleidė katastrofos mastą ir būtinybę veiksmų imtis nedelsiant. Seime buvo surengtos dvi konferencijos, kurių metu kone vieningai sutarta, kad tiek padangų, tiek kitų atliekų sutvarkymo problema bus išspręsta tik jų perdirbimu ir griežčiau drausminančiomis sankcijomis už jų netvarkymą. Ir pagaliau aplinkos komitete buvo pritarta mano siūlymui didinti mokestį už teršimą netvarkomomis padangomis (iki 300 eurų už automobilines, 600 eurų už stambiagabarites). Mat iki šiol galiojanti bauda už jų netvarkymą siekianti vos 86 eurų, kai perdirbimas kainuoja 200 eurų. Akivaizdu, viso labo skatina aplinkos teršimą ir atliekų sandėliavimą, iki šioms galiausiai tampant dar vieno katastrofiško gaisro pakuromis. Seimui pritarus šiai pataisai, pataisa įsigalioja nuo liepos 1 d.. Tai svarus žingsnis, duodantis pradžią tolesniam veiksmingo padangų tvarkymo infrastruktūros kūrimui.
Praėjusį antradienį po pateikimo pritarta mano ir Simono Gentvilo pataisai, kuria šį surinktą mokestį numatoma naudoti padangų tvarkymo reikmėms bei investicijoms į realų jų perdirbimą, jo metu gautas žaliavas panaudojant antrinių produktų gamybai. Patvirtintas ir perdirbtų bei sutvarkytų padangų, taip pat ir kitų atliekų apibrėžimas: perdirbtomis atliekomis įstatymu numatoma laikyti tik antrinius produktus arba pakeistos fizinės sudėties žaliava, tinkamą naujų produktų gamybai. Tik toks sutvarkymas būtų apmokamas iš gamintojo importuotojo sąskaitos. Taip bus galutinai padėtas taškas fiktyvių pažymų išrašinėjimui bei žalingai praktikai perdirbtais produktais laikyti perpjautas, suplėšytas ar tiesiog į briketus supresuotas padangas.
Pataisytas įstatymas padės ne tik išspręsti padangų sutvarkymo problemą, bet ir žengti pirmuosius svarius žingsnius žiedinės ekonomikos kelyje, aiškiai patvirtinant, kad šis modelis toli gražu nėra fikcija. Juo labiau, kad šiandien Lietuvoje tikrai netrūksta socialiai atsakingo ir inovatyvaus verslo pavyzdžių, savo veikla įrodančio, kad turint pakankamai noro ir ambicijos, žiedinės ekonomikos principus galima efektyviai realizuoti. Užtikrintai pasisakau už paramą tokiems pažangiems verslams ir bet kokias pastangas atverti kelius iniciatyvoms, patvirtinančioms, kad draugiškumas aplinkai yra ne našta, o galimybė. Juo labiau, kad entuziastingi kokybiškai ir kūrybiškai konkuruojantys verslai yra ne tik perspektyvi gairė daugelio aplinkosaugos problemų sprendimui, bet efektyvi priemonė skatinti bei bausti pažanga nesuinteresuotus, sustabarėjusius verslus, jau seniai išmokusius nebijoti protokolu mosuojančio inspektoriaus.
Siekiant deramai pasinaudoti šiomis galimybėms, būtina užkirsti kelią neatsakingoms, tvarkymo veiklą viso labo imituojančioms praktikoms, kurios šiandien jau tapo vyraujančia norma, deja. Negalime toliau leisti socialiai neatsakingoms įmonėms akiplėšiškai įrodinėti, kad akivaizdžiai netinkamas atliekų sutvarkymas iš tiesų yra tvarkingas ir legitimus, o tada bejėgiškai gūžčioti pečiais, kai šalyje dėl jų aplaidumo kyla dar vienas siaubingas gaisras, kurio skaudžius ir žalingus padarinius apmoka prie to nė kiek neprisidėję mokesčių mokėtojai.
Įsistatymo projektu numatomos didesnės sankcijos ir už netvarkomas pakuotes. Tai pasitarnaus kaip paskata ieškoti naujų būdų jas tvarkyti ir perdirbti. Šiam tikslui bus parengtos atskiros pataisos, numatančios reikalavimą nustatyti mokestį už pakuočių sudeginimą, ypatingai griežtai baudžiant deginimą tų atliekų, kurios gali būti panaudotos kaip žaliava kitiems produktams. Tai atitiktų ir Europos Komisijos reikalavimus.
Pritarę šiai pataisai, nors ir nedideliais žingsneliais, tačiau palengva Lietuvos aplinkosaugos sektorių užtikrintai kreipiame Europos žaliojo kurso link. Gaila, kad mums prireikė tiek daug laiko ir tiek daug ekologinių katastrofų, kol pagaliau supratome, ką turime padaryti. O nemaža dalis mūsų to vis dar neįsisavino. Tačiau pastarųjų mėnesių aplinkosauginėms bomboms jau pramušus net tvirčiausią dugną, nebelieka nieko kito, kaip pramušti stogą, taip atveriant kelią į plačius pažangių galimybių vandenis. Tą šiuo pritarimu ir darome, nutraukdami grimzdimą aplinkai nedraugiškų praktikų smegduobėje ir iš jos pagaliau ryžtingai išplaukdami į perspektyvius pažangių galimybių vandenis.
