7 gegužės, 2021
XXI amžius

Kaimo istorikė

Daug metų buhaltere dirbusi Pranutė Kunčienė išėjusi į pensiją pasižymėjo kaip savamokslė istorikė ir kraštotyrininkė / Broniaus Vertelkos nuotr.

Šių metų Panevėžio apskrities mažojoje kultūros sostinėje Tiltagaliuose (Panevėžio r.), Žaliosios gatvėje, gyvenančios Pranutės KUNČIENĖS pomėgis – rinkti ir užrašyti istorinius dalykus. Guvi, nemėgstanti dejuoti, į savo 83-uosius metus įžengusi savamokslė istorikė ir kraštotyrininkė mielai bendravo su „XXI amžiumi“.

Kai pinigai ir turtas dažnokai užgožia bet kokius dvasinius jausmus bei gražius polėkius, sunkoka šiandien sutikti praeičiai neabejingą ir ja besidomintį be jokio atlygio žmogų. Kas Jus pastūmėjo užsiimti kraštotyra?

Iš prigimties esu tokia, iš mamos tai perėmiau. Būdavo, suras ji laisvesnę valandėlę ir pasakoja apie savo, kaimo, kuriame gyvenome, buitį, kasdienius darbus ir rūpesčius. Ir manyje ilgai visa tai tūnojo. Jutau, kad viskas prasiverš atėjus tam tikram laikui. Aš plačiai pažinojau savo apylinkę ir jos žmones. Išėjus į pensiją ir turint laisvo laiko tapo būtinybe sužinoti kuo daugiau apie kraštą, kuriame gyvenu, jo praeitį. Tiltagaliai – ne mano gimtinė, į juos atitekėjau. Ėmiau bendrauti su šio kaimo moterimis, jos galėjo išsamiau papasakoti. Toks noras kilo savaime. Su savo kaimyne Dainora sumąstėme, kad reikėtų kažkaip įamžinti Tiltagalius. Tada ėmiau lankyti žmones ir juos klausinėti.

Paprastai žmonės dabar nelinkę bendrauti, išsipasakoti. Ar visuomet Jums atsiverdavo durys, ar jie pakviesdavo į vidų? O gal net teko išgirsti, kodėl Jūs vaikštinėjate po kiemus, lyg neturėtumėte rimtesnio užsiėmimo?

Ne, šitokių dalykų nepasitaikė. Mano kaimynai visi pažįstami, todėl drąsu būdavo pas juos užsukti. Aplankytieji buvo man geranoriški, mėgstantys atsiverti, nesunkiai prakalbinami. Jie mielai pasakodavo apie savo šeimas, jų istorijas, kaip anksčiau gyveno, iš kur atsikėlė. Tai subrandino mintį imti ir kažką užsirašyti. Tikslinių klausimų jiems neturėjau. Bendraujant savaime atsirasdavo kokių nors įdomių ar naujų temų ištakų. Ką nors išgirdusi, toliau klausiau, domėjausi. Viskas užsifiksuodavo mano atmintyje. Nelabai stengiausi ir užsirašinėti. Bet parėjusi namo pasidarydavau eskizą, kol dar viską atsimenu. Kartu ėmė graužti abejonė, ar turiu teisę užrašyti ir viešinti žmonių istorijas be jų sutikimo. Galvojau paimti jų parašus, bet ir to nepadariau, o savo gerų ketinimų taip ir neatlikau iki galo.

Kokia buvo to priežastis?

Galbūt tokiai veiklai trūko specialaus išsilavinimo. Be to, ir amžius kelia problemų. Visiškai nemokėjau naudotis kompiuteriu. Užfiksuoti faktus geriau sekdavosi juos užrašant ranka. Apie tai, ką turėjau surinkusi, pačiu laiku sužinojo vietos kultūros centro direktorė Renata Kopūstienė.

Grįžkime į Jūsų kraštotyrinės veiklos pradžią. Kuo pirmiausia susidomėjote?

Pradžioje buvo taip: suėjome trys moterys – aš, mano kaimynė Dainora ir dar viena Tiltagalių senbuvė, čia gimusi ir augusi. Norėjome atkurti senojo kaimo, kaip jis atrodė dar neišsiskirstęs į vienkiemius, vaizdą. Visus kiemus, kuriuose kažkada virė gyvenimas, sugebėjome atstatyti. Netgi brėžinį buvome pasidariusios, kas ir kur gyveno, kaip stovėjo sodybos. Surinkti tokį istorinį dalyką buvo pirmasis mano kraštotyrinis darbas.

Esate užsiminusi, kad šiame krašte gyveno vokietis. Kokia šio žmogaus likimo istorija?

Netoli mano sodybos, kurioje dabar šnekučiuojamės, kadaise gyveno tokie Šaparniai. Jų gausioje šeimoje buvo ne vienas vyriškis. Vienas jų, žinodamas, kad kitiems broliams bus atidalytos dalys, o pats liks bežemis, sugalvojo išeiti ir užsiimti kažkokiu amatu. Daug metų apie jį niekas nieko nežinojo. O tas Šaparnis atsidūrė kažkur Klaipėdos krašte, ten vedė moterį ir susilaukė trijų dukterų. Su tokia šeima pagaliau jam grįžus į gimtinę, tėvas skyrė žemės sklypelį. Parvykėlis turbūt turėjo santaupų, todėl greta pasistatė namą. Kadangi kaime buvo daug žmonių, turinčių Šaparnio pavardę, už tai grįžusįjį, šiek tiek mokėjusį vokiškai, praminė Vokiečiu, o jo žmoną – Vokietka. Taigi taip Šaparniai tapo Vokiečiais…

O kuris atvejis Jus pačią suintrigavo?

Mane sudomino Mičiūdos kiemas. Jame gyvenantis Arvydas man parodė dokumentus, kad jo senelis uždarbiavo Amerikoje ir net tarnavo šios šalies armijoje. Susitaupęs pinigų ir grįžęs į namus, jis, išleisdamas savo seseris už vyrų, sugebėjo atidalyti ir joms kraičius. Viskas, kas į juos įėjo, surašyta popieriuje ir trijų žmonių parašais patvirtinta. Miela buvo žinoti, kad tokius istorinius dokumentus žmonės sugebėjo išsaugoti.

Be žmonių likimų, domėjotės ir pieninės istorija. Kuo ji atrodė patraukli?

Pieninė buvo toks objektas, kuriame apsilankiusieji ne tik galėjo pabendrauti, bet ir gaudavo ekonominę naudą. Ji statyta tarpukaryje turint projektą ir gavus reikiamus leidimus, buvo su kanalizacija ir vandens gręžiniu. Iš įvairių pasakojimų atrinkau, kad pirmąją pieninę, pieno separavimo cechą, buvo įsirengęs Paežerio dvarininkas Kiaulėnas. Aplinkiniams ūkininkams ėmus prašytis, kad išseparuoti priimtų ir jų pieną, tas dvarininkas, stambus ūkininkas, patarė patiems statytis pieninę. Nežinia, iš kokių lėšų ji iškilo prie kelių sankryžos, įvažiavus į Tiltagalius. Prieš karą statyta moderni pieninė, esanti Tiltagalių pakraštyje, nebeveikia, tačiau pastatas turi naują šeimininką. Pernai jis sugebėjo atlikti jo išorės remontą. Kalbama, kad tame pastate ketina įrengti su pieno perdirbimu susijusį muziejų.

Tiltagaliečiai pagrįstai gali didžiuotis ir savo buvusiu ilgamečiu kolūkio pirmininku Juozu Zabielavičiumi, išskirtine asmenybe. Koks jis išliko Jūsų atmintyje?

Tai buvo itin išsimokslinęs, agronomo išsilavinimą tarpukaryje įgijęs ir šiaip labai įdomus žmogus, vertas gerai parašytos knygos. Aš jį gerai pažinojau. J. Zabielavičius dalyvavo sukilime, Lietuvai susigrąžinant Klaipėdos kraštą. Mokėjo jis užsienio kalbų. Buvo tikrasis ūkininkas ir agronomas. Daug metų, dirbdamas Paežerio kolūkio pirmininku, jis neturėjo agronomo, pats tuos reikalus tvarkė. Pirmininkaudamas kolūkyje įvedė tvarką ir drausmę, bet sugebėjo gražiai bendrauti su žmonėmis. Jis turėjo puikią iškalbos dovaną, pasisakydamas nesinaudojo popieriuje pasirašytu tekstu. Turėjo humoro gyslelę, buvo prisiekęs medžiotojas. Rašė į spaudą. Sunku suminėti visus jo geruosius bruožus. Man teko dalyvauti jo laidotuvėse Klaipėdos kapinėse.

Ar tai, kas surinkta Jūsų, pateks į knygą apie Tiltagalius, kurią žadama pristatyti šį rudenį?

Nesiveržiu į rašytojas, nepageidauju ir garbės. Jeigu kas nors tiks, ką atidaviau kultūros centro direktorei, projekto „Tiltagaliai – mažoji Lietuvos kultūros sostinė“ koordinatorei Renatai Kopūstienei, tegu spausdina.

Tiltagalius ir Jūsų gimtąjį Pievoniškių kaimą skiria nedidelis atstumas. O ką apie jį esate surinkusi?

Taip, yra toks man itin mielas, su labai žemose vietose esančiais laukais ir Karsakiškio seniūnijos ribose esantis Pievoniškių kaimas. Jo pavadinimas tikriausiai kilęs iš žodžio „pieva“. Kaime buvo labai daug pievų ir mažų miškelių, tiesiog krūmelių. Mano atmintyje išlikęs didžiausias miškas buvo Beržynė, nedidelis miškingas, keliolikos hektarų žemės lopinėlis. Vykstant melioracijai, beržyną sunaikino ir pavertė kultūrinėmis pievomis. Nedidelio, kelių kiemų Pievoniškių kaimo šeimos buvo gausios, aplink krykštaudavo vaikai. Daugiau kaip pusę kaimo sudarė turintys Januškos pavardę. Visi ūkininkavo. Tomo Januškos šeimoje, kur aš augau, buvo penki vaikai. Gyvos esame tiktai dvi.

Papasakokite apie save ir savo šeimą…

Užauginau du sūnus – Kęstutį ir Ramūną. Abu jie turi po sūnų ir dukrą. Aš pati dirbau Paežerio kolūkyje buhaltere. Neakivaizdžiai baigiau tuometį Kauno žemės ūkio technikumą. Ištekėjau už vyro tiltagaliečio. Kartu išgyvenome 58 metus. Vyras jau iškeliavo į Amžinybę.

Kaip vertinate prabėgusius savo gyvenimo metus?

Visoks buvo gyvenimas. Pasitaikė šviesių ir tamsių valandėlių. Išgyvenau tokį laikotarpį, kad beveik nemačiau karo. Gerai prisimenu pokarį. Greitai bėgo metai. Vaikystė atrodė ilgesnė, o jaunystė – graži ir trumpa. O paskui prasideda gyvenimas, kurio beveik nematai. Bėgi per jį, nekreipi dėmesio, neįvertini laiko. Pats gyvenimas man atrodė gražus, neturėjau ligų ir didelių bėdų.

Kai kas vis dar mėgsta paliaupsinti sovietinę santvarką, atseit tada viskas buvę pigu, galėjai apkeliauti visą Rusijos okupuotą teritoriją. O kaip atrodo Jums, didesniąją savo gyvenimo dalį praleidusiai kaip tik tais metais?

Pasverti, ar tada blogiau, ar geriau buvo, negalėčiau. Tada gyvenimas buvo vienoks, dabar yra kitoks. Tuomet buvo ir kitokia santvarka, kitokie mano metai ir supratimas. Kiekvienoje santvarkoje, aš sakyčiau, yra ir gerų, ir blogų dalykų. Kad Lietuva sugebėjo išsprūsti iš Rusijos glėbio, blogai nepadarė. Man anais laikais nepatiko mūsų tautos nuvertinimas, reikšta nepagarba jai. O Vakarai praplėtė mūsų akiratį. Kas turi noro ir pakankamai lėšų, gali plačiausiai keliauti. Žmogui skirta apsispręsti, kas jam blogai ir kas gerai. Vienam atrodo gerai, o kitam blogai. Prasčiausia padėtis dabar, užklupus koronaviruso pandemijai, kaip ir visame pasaulyje.

Bet turbūt pastebite, kad yra milžiniška atskirtis tarp staigiai praturtėjusių, žarstančių milijonus, ir tarp tų, kurie sau laimės ieško šiukšlių konteineriuose. Ir visi jie – lietuviai… Ką Jūs apie tai manote?

Aš nesmerkiu turtingų žmonių, jeigu jie turi šviesų protą ir gerą galvą, yra apsukrūs ir visa tai užsidirbo patys. Jeigu pralobo skriausdami ar apvogdami kitus, aš tokiems gero nelinkėčiau. Manau, kad turtingas tas, kuris nesiskundžia sveikata. Mano amžiuje irgi reikalingi pinigai, bet svarbiausia, kai jautiesi sveikas, tavo aplinkiniai irgi tokie pat. Jeigu pinigus uždirbi sąžiningai, tai ir pats būsi gerbiamas.

Kas Jums padėdavo susikurti gerą nuotaiką?

Mėgau dainą, daug metų lankiau Paežerio kolūkio chorą. Pradinėje mokykloje pradėjau dainuoti, tai man patiko ir tiko, nors kažkokių gabumų ar ypatingo balso savyje neįžvelgiau. Mėgau ir pobūvius su daina kultūringoje aplinkoje, kur geri draugai ir draugės. Mano vyras Aloyzas irgi buvo balsingas.

Šiuose namuose pragyvenote apie 60 metų. Girdėjau, kad žadate išsikelti. Ar nebus gaila juos palikti?

Šių namų statyba rūpinosi vyras Aloyzas. Tuo metu aš auginau mažą sūnų. Vis dėlto ketinu persikelti gyventi į Panevėžį. Susidarė tokios sąlygos, kad mieste galėjau nusipirkti butą. Antras dalykas – abu mano sūnūs irgi gyvena Panevėžyje. Metams bėgant, jėgos senka. Norint turėti tvarkingą sodybą kaime, reikia įdėti daug darbo. Vasarą stengsiuosi čia apsilankyti.

Vadinasi, sodyba neliks užkaltais langais?

Galutinis sodybos likimas dar nenuspręstas. Prižiūrėti ją ketina vienas iš sūnų. Aš irgi nepamiršiu Tiltagalių.

Siaučiant pandemijai, nemažai miestiečių dairosi įsigyti sodybą kaime arba ten gyvena. Gyvenant mieste, ar Jums nesisapnuos obelys, kurių šakas šiandien karpėte, ar neįgris matyti pro langą vienodus mūrus?

Panevėžyje jau gyvena ne viena iš Tiltagalių išsikėlusi draugė, su jomis nenutrūko bendravimas. Vienas sūnus netoliese gyvens, užsukant manęs lauks anūkė su mažyliu. Bandysiu ką nors užfiksuoti iš prisiminimų apie gimtąjį kaimą. Rašysiu tai, kas malonu širdžiai ir gera sielai. Apie atskirą knygą negalvoju, nesu tiek gabi. Turiu regėjimo negalią – klausausi knygų įrašų. Tai nuostabiai veikia esant nemigai. Gauti tokių knygų – ne problema. Vertinu prozos kūrinius, parašytus Lietuvoje ir užsienyje. O šiaip aš nemėgstu didelių žmonių susibūrimų, nevilioja prekybos centrų lankymas.

Gero Jums pasisekimo ir stiprios sveikatos gyvenant Tiltagaliuose bei Panevėžyje.

 

Kalbėjosi Bronius Vertelka

 

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


18 birželio, 2021

Prasideda atostogų ir kelionių po Lietuvą metas. Ką naujo pamatyti ir patirti Rokiškyje? Keliautojai seniai  pamėgo Rokiškio ir Ilzenbergo dvarus, […]

18 birželio, 2021

Žaidimai ir darželis yra labai svarbi dalis vaiko ugdymui. Lavinamieji žaislai vaikų darželiams suteikia ne tik smagumo pojūtį, bet ir […]

Lauros Prascevičiūtės nuotr.
17 birželio, 2021

Senasis Kleboniškių kaimas (Radviliškio r.) atgyja – birželio 19 dieną prasideda „Senųjų amatų ir edukacijų dienos“. Kleboniškių kaimo buities muziejaus […]

17 birželio, 2021

Barstyčiai, vos tik gavę Lietuvos mažosios kultūros sostinės titulą, suaktyvėjo, suklestėjo, suspindėjo! Barstyčių bendruomenės nariai išpuošė visą miestelį įspūdingomis mitologinėmis […]

Paroda „Panevėžio dailės dienos 2021. Laisvės antologija“ veiks iki liepos 31 dienos
17 birželio, 2021

Panevėžio miesto dailės galerija nuo birželio 17 dienos lankytojus kviečia į parodą „Panevėžio dailės dienos 2021. Laisvės antologija“. „Panevėžio dailės […]

Organizatorių nuotr.
17 birželio, 2021

Vasara – puikus metas ne tik poilsiui, tačiau ir tobulėjimui, kuomet galima išmokti kažko naujo, susirasti naujų draugų. Visa tai […]

16 birželio, 2021

Aštuntasis Malonny‘8 simpoziumas sugrįžta ir ruošiasi nustebinti ne tik marijampoliečius, bet ir kitų Lietuvos miestų gyventojus. Nors 2020 metais pasaulį […]

Guoda Burokienė
16 birželio, 2021

Į Seimo darbotvarkę vėl grįžta alkoholio ribojimo klausimas. Valdantieji siekia eiti didesniu visuomenės pasitikėjimo keliu, nes neva draudimais alkoholio vartojimo […]

Totorių mečetė
16 birželio, 2021

2021-ieji paskelbti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Alytaus rajono savivaldybės mero pavaduotoja Dalia Kitavičienė totorių gyvenvietėje Raižiuose surengė pasitarimą […]

16 birželio, 2021

Šiandien Panevėžio miesto meras Rytis Račkauskas įteikė kalbininko Petro Būtėno vardo premijas. Šiais metais premija įteikta Emilijai Tarvidaitei, Panevėžio „Ąžuolo“ […]

Raimundo Kaminsko nuotr.
16 birželio, 2021

Kaune vyko žymaus Ukrainos išsivadavimo judėjimo vado, Lietuvos žurnalistų sąjungos nario bei Lietuvos piliečio, plk. Eugeno Konovaleco (ukr. Євген Коновалець […]

15 birželio, 2021

Birželio 13 dieną Velžio bendruomenei po rekonstrukcijos pristatytas visuomeninės paskirties pastatas Alantos g. 38. Į pastato rekonstrukciją Panevėžio rajono savivaldybė […]

15 birželio, 2021

Per vasaros karščius augintiniai neretai nori atsigaivinti ežere, upėje ar jūroje, o pasiplaukiojimas vandens telkiniuose daugumai jų tampa viena smagiausių […]

Raimundo Kaminsko nuotr.
15 birželio, 2021

birželio 13 d. Kaune ir Šakių rajone vyko Lietuvos laisvės kovotojo, dim. mjr. Prano Runo-Daugirdo (1916-1951) 70-ųjų žūties metinių paminėjimas.   […]

15 birželio, 2021

Lyginant pastarąsias dvi savaites, kaip rodo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) epidemiologinių tyrimų metu surinkti duomenys, aktyvių koronavirusinės infekcijos (COVID-19 […]

Rolando Parafinavičiaus nuotr.
15 birželio, 2021

Birželio 14 d. Šiauliuose buvo minima Gedulo ir vilties diena. 80-osioms trėmimų pradžios metinėms skirtame tradiciniame minėjime šiauliečiai prisiminė skaudžius […]

Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
14 birželio, 2021

Kultūros ministerija kartu su UNESCO Lietuvos nacionalinės komisijos sekretoriatu surengė seminarą „Pasaulio paveldas Lietuvoje. Efektyvaus valdymo link“. Dviejų dienų nuotoliniame […]

14 birželio, 2021

Kultūros ministro įsakymu geriausiems 2020 metų kultūros centrams paskirtos Kultūros ministerijos premijos.  Kultūros centrai buvo vertinami pagal atskiras kategorijas, atsižvelgiant […]

14 birželio, 2021

Birželio 11 d. Ignalinos viešosios bibliotekos kiemelyje šventiškai pasitikta Ignaliniečių kūrybos rinktinė. Bibliotekos išleista nauja knyga, kurioje spausdinami 24 autorių […]

14 birželio, 2021

Miežiškių seniūnijos Biliūnų kaime, buvusiose Kurganavos mokyklos patalpose, šią savaitę veiklą pradėjo socialinių paslaugų centras „Vilties sodas“. Tai pirmoji įstaiga […]