Visi pasidarėme tokie protingi, kad jau nieko nebežinome. Žinome, kad Antrasis Pasaulinis karas buvo, kad buvo ganėtinai siaubingas, tačiau ar žinome, kada jis prasidėjo ir kada baigėsi?
Sakysite, istoriniai faktai negali virsti kažkokiomis meninėmis interpretacijomis, tačiau tokiomis jie jau virto. Jei mokėtės sovietinėje mokykloje, ir bent viena akimi matėte to meto istorijos vadovėlį, tai prisimenate, kad karas prasidėjo 1941 metų birželį ir buvo didelės tėvynės didelis karas, kurį ta tėvynė laimėjo. Iš mažiau pedagogiškai sovietinių šaltinių žinojote, kad jis prasidėjo Lenkijos užpuolimu 1939 metais, ir kad SSSR, gerokai anksčiau prieš tą kariavimą dėl tėvynės, padėjo Hitleriui sunaikinti Lenkiją, užpuolė Sumiją, aneksavo Baltijos šalis ir Besarabiją.
Neseniai Rusijos šaltiniai nutarė, kad minėtą karą pradėjo Lenkija, užimdama nedidelę Čekijos sritį. O gal karas prasidėjo dar anksčiau, nuo kokios nors Musolinio avantiūros Abisinijoje ar kinų-japonų konflikto.
Ne ką aiškiau su pabaiga. Praėjusią savaitę buvo proga paminėti net dvi Vokietijos kapituliacijas po kurių taip ir liko neaišku, kuri buvo legali, ir kada tas karas baigėsi. Pamenu, kad vokiečių super-pilotas Erichas Hartmannas, sunaikinęs 352 priešų lėktuvus paskutinį sovietinį JAKą numušė gegužės 8-tą, mačiau sovietinių karių kapų, kur žūties data – gegužės 9-toji, o kur dar karas Azijoje, kur dar pasipriešinimas okupacijai. Lietuviui tas karas tikriausiai baigėsi su Rusijos kariuomenės išvedimu, jei jau taip… Japonai formaliai karo dar nebaigė – Šiaurinių teritorijų klausimas lieka atviras.
O kada karai iš viso baigiasi? Ir kaip? Mažiau žinantiems apie karo ir taikos teorijas priminsiu, kad šiuo aspektu labai įdomus yra XIX amžiaus vokiečių karo teoretiko Carlo von Clausewitzo mokymas apie karo pabaigą. Jis išskyrė dvi karo pabaigas ar dvejus karo tikslus. Vienas (vadintas Ziel) yra pranašumo irodymas, pranašumo, leidžiančio diktuoti politines sąlygas, kitas (pagal Clausewitzą – Zweck) – yra pokarinis politinis sprendimas – kariaujančių susitaikymas.
Pasak jo, laimėti karą yra blogai, nes laimėjimas pasėja sėklą naujam konfliktui, revanšui, nepasitenkinimui esama Pasaulio Tvarka. Clausewitzo manymu vienintelė gera karo pabaiga yra taika. Kariaudami turėtume galvoti, kaip gyvensime po karo. Šioje vietoja stipresniojo misija yra ištiesti ranką silpnesniajam ir duoti jam garbingą tolesnio gyvenimo alternatyvą.
Karlas Marxas ir jo vėlesni leninistiniai-stalinistiniai pasekėjai šitoje vietoje turėtų teigti, kad pralaimėjęs tiesiog paklusta laimėtojų politiniams sprendimams. Jų teisingumas ar ne teisingumas su morale neturi nieko bendro – juos diktuoja paties Marxo, neva, atrasti istorijos proceso dėsniai.
Šiaip ar taip, XX amžiaus istorija skaudžiai ir kartu viltingai patvirtino Clausewitzo teisumą. Pirmojo pasaulinio karo baigties pagrindinė klaida buvo ta, kad pralaimėjusiam teko priimti visas kaltes dėl karo. Karo pabaiga buvo ne taika, o bausmė. Tai vienas iš faktorių, vėliau pagimdžiusių nacistinį revanšą. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė Rytams marksistiškai, Vakarams – klausevitziškai. Sovietų Sąjunga visus priešininkus nugalėjo ir primetė jiems savo tvarką. JAV ir sąjungininkai buvusius priešininkus pavertė sąjungininkais, įtraukdami juos į savo sukurtą saugumo sistemą. Rytai galiausiai tapo imperija, Vakarai – demokratiškų valstybių sąjunga. Būtent tie, kurie susitaikė, veikiau tapo pranašesni prieš tuos, kurie savo tolesnę politiką motyvavo pergale ir priešo kapituliacija. Clausewitzo mokymas atrodo daug kur primena krikščionybės idėją kurti amžinąjį susitaikymą ar Immanuelio Kanto svajones teisiškai sukurti Amžinąją taiką.
Iki šiol netyla diskusija apie tai ar Stalinas turėjo kokį nors strateginį SSSR geopolitinės raidos planą ar tiesiog elgėsi „pagal situaciją“. SSSR vadovų elgesyje galima numanyti ir kažkokio mįslingo plano elementų, ir tiesiog visiškai prasčiokiškos politikos. Iš tiesų SSSR buvo šalis, kuri per dešimtį metų kelis kartus keitė savo orientaciją. Pradėjusi karą kaip Hitlerio sąjungininkė, vėliau tapo aršia jo priešininke, o po karo tapo priešininke tų, su kuriais sudarė vadinamą antihitlerinę koaliciją.
Suprantama, kad buvusiai SSSR, o dabartinei Rusijai nėra kitos karo pabaigos prasmės, kaip pergalės prasmė. SSSR, laimėjusi karą, tiesiog pasiėmė geopolitinį karo grobį. Iš esmės, po 1990 metų, sužlugus vadinama Rytų blokui, o vėliau ir pačiai SSSR tapo visai nebeaišku, o ką gi SSSR iš tikro laimėjo? O jei nelaimėjo tai ir ta pergalė kažkokia keista…
Šaltasis karas Sovietams buvo pasiruošimas Trečiajam pasauliniui, kuris taip pat turėjo baigtis pergale. Tačiau Šaltąjį karą sovietų valstybė totaliai pralaimėjo. Vakarai (šiuo atveju, laimėtojai) siūlė rusams taiką – pakvietimą į Vakarų bendriją, tačiau dabartinė Rusija tos taikos nevertina, vis dar jaučiasi kaip valstybė, kuri pralaimėjo ir kuri turi kažkaip atsirevanšuoti. Atsirevanšuoti kam, buvusiems Antrojo pasaulinio sąjungininkas ar Šaltojo priešininkams, ukrainiečiams, lenkams…?
Ir kaip čia dabar su ta perrašoma istorija – genialus planas ar dar viena prasčiokiška paikystė.
Užsk. Nr. EV-192
