Kauniečiai prašo prokuratūros pradėti ikiteisminį tyrimą dėl griaunamo namo Perkūno alėjoje
Spalio 19 d. Kaune Žaliakalnyje Perkūno alėjoje prie namo Nr. 11 įvairių visuomeninių organizacijų pilietiški atstovai ir miestiečiai susirinko pasirašyti pareiškimą dėl brutaliai griaunamo pastato. Per dvi valandas buvo surinkta daugiau nei 200 parašų, kurie bus perduoti tiek paveldo sergėtojams, tiek prokuratūrai. Miestiečiai prašo teisingumo, kad būtų nustatyta, kodėl valdžios institucijos laiku nesustabdė Perkūno al. 11-ojo namo griovimo darbų. Taip pat žmonės reikalauja, kad būtų pilnai atstatytas paveldo apsaugos zonoje esantis unikalus pirmosios Lietuvos Respublikos (1918-1940) pastatas. Pareiškimo iniciatorius architektas Audrys Karalius.
Pastebėtina, kad namą griovė tris dienas. Žmonių sujudimas dėl šio griaunamo pastato prasidėjo dar 2020-10-14. Tuomet aplinkiniai gyventojai pranešė, kad neturint jokių leidimų, griaunamas smetoninis pastatas. Į įvykio vietą atvykę miesto kultūros paveldo specialistai griovimo darbus sustabdė. 2020-10-15 griovimo darbai buvo vėl atnaujinti. Į Perkūno alėją atvykę paveldosaugininkai vėl darbus sustabdė ir pažadėjo, kad objektas bus labiau prižiūrimas. Tai suveikė tik 2020-10-16. 2020-10-17 vėl prasidėjo darbai, bet į jų stabdymo procesą įsijungė ir aplinkosaugininkai kurie įteikė raštą, kad mėnesiui stabdomi darbai ir per tą laiką pastatas negali toliau būti griaunamas.
Kaune Perkūno al. namas Nr. 11 yra buv. Petro Rusecko ir Marijos Ruseckienės vila, kurią 1928 m. suprojektavo architektas Aleksandras Gordevičius (1891-1941).
Šis gyvenamasis pastatas yra kultūros paveldo statinys, kuris patenka į savivaldybės saugomą paskelbtos kultūros paveldo vietovės, vadinamos Žaliakalnio 1-oji, teritoriją. Kauno m. savivaldybės tarybos 2013-07-18 sprendimu patvirtintame šios teritorijos specialiajame plane, pastatas priskiriamas a2 – ketvirtos kultūrinės vertės kategorijos pastatams (statiniams, turintiems vertingųjų savybių).
Raimundo Kaminsko nuotr.
————-
Petras Ruseckas (Karolio) gimė 1883 m. liepos 8 d. Rokiškio apskrities Panemunėlio valsčiaus Baubliškių vienkiemyje, neturtingų bajorų šeimoje. Abu tėvai mirė anksti – 1891 metais. Likus be globos, teko ieškoti darbo pas aplinkinius ūkininkus. 1895 m. atvyko į Molodečną, kur dirbo pardavėju-mokiniu parduotuvėje. 1897 metais persikėlė į Rygą, kur dirbo porceliano fabrike „Essen”. Vėliau Odesoje dirbdamas baigė keturias gimnazijos klases, kartu dalyvavo Odesos lietuvių kolonijos veikloje (Rūtos draugijoje).
1904 m. rugpjūčio 1 d. buvo pašauktas atlikti karo prievolę caro armijoje. Prasidėjus 1905 m. revoliucijai, dalyvavo revoliucinėje veikloje savo dalinyje. Bijodamas persekiojimo, iš carinės kariuomenės pabėgo ir atvyko į Lietuvą, kur gyveno su svetimais dokumentais. 1905 m. buvo Didžiojo Vilniaus Seimo delegatas.
1905 m. pabaigoje Lietuvoje suimtas, tačiau trūkstant įkalčių, po pusmečio paleistas. Tuo metu įsidarbino „Lietuvos ūkininko” redakcijoje – dirbo korektoriumi, reporteriu, redaktoriumi.
1908 m. išvyko į Peterburgą studijuoti universitete, tačiau čia buvo suimtas ir už dezertyravimą iš armijos nuteistas pusantrų metų drausmės bataliono.
I-ojo pasaulinio karo metu buvo mobilizuotas. 1915 m. balandžio 13 d. baigė Kijevo karo mokyklą ir buvo suteiktas praporščiko laipsnis. Nuo 1915 m. liepos iki 1918 m. spalio mėn. buvo vokiečių nelaisvėje.
1918 m. lapkričio 18 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, suorganizavo Krašto apsaugos ministerijoje Literatūros ir spaudos skyrių, buvo jo viršininku. Vertė, redagavo įvairius straipsnius karine tematika, išleido Įgulos, Lauko tarnybos, Rikiuotės ir kitus statutus. Įsteigė ir redagavo „Kariškių žodį”, iliustruotą žurnalą „Atspindžiai”.
Buvo labai aktyvus likviduojant POW sąmokslą: jo Literatūros skyriuje susirinkę lietuviai karininkai nutarė, nepaisant to meto Vyriausybės neveiklumo, likviduoti lenkų suokalbį, vėliau jis buvo įtrauktas į Ypatingąją tardymo komisiją.
1920-1922 m. buvo Steigiamojo Seimo narys nuo valstiečių liaudininkų sąjungos. Seime aktyviai veikė Vyriausiame Lietuvos gynimo komitete, pirmininkavo Krašto apsaugos komisijoje.
1922 m. pabaigoje grįžo vėl į kariuomenę, perkeltas į Generalinio štabo Karo mokslo skyrių, nuo 1922 m. iki 1925 m. redagavo „Karį”. 1923 m. gruodžio mėn. buvo paaukštintas į majorus.
1924 m. įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinio f. Istorijos skyrių ir kuriame studijavo iki 1928 m.
1925 m. išėjęs atsargon, dalyvavo įvairiose draugijose: Valstiečių sąjungoje, Jaunimo sąjungoje, Šaulių sąjungoje (1926 m. – Centro valdybos narys), ilgametis Lietuvių-latvių vienybės draugijos valdybos narys, Atsargos karininkų smulkaus kredito draugijos valdybos narys, Draugijos užsienio lietuviams remti sekretorius.
Periodinėje spaudoje pradėjo bendradarbiauti nuo 1903 m. („Vienybėje Lietuvininkų”) ir yra rašęs „Lietuvos Ūkininke”, „Jaunime” (ir redagavęs), „Vilniaus žiniose”, „Viltyje”, „Mūsų žinyne”, „Karde”, „Karyje”, „Kariškių žodyje” (redagavęs vieną numerį), „Trimite”, „Lietuvoje”, „Mūsų Vilniuje”, „Savivaldybėje”, „Lietuvos žurnalistų metraštyje”, redagavęs lenkų kalba „Nowiny”.
Parašė ir išspausdino net 26 knygas: „Prisikels…” (A. Mikaičio slapyvardžiu apysaka – 1907), drauge su K. Griniumi „10 metų spaudos atgavimo paminėjimas” (1914), „Į laisvę” (1919), „Rambyno tėvynėje” (1920), „Kieno ir kaip mes turime būti valdomi” (1921), „Žemaitė” (1922), „Ką mes turime žinoti rinkdami į seimą” (1922), „Liaudininkų kova su klerikalais Steigiamajame seime dėl laisvės ir žemės” (1922), „Dla czego žolnierz polski przychodzi do Litwy” (1921), „Czy nam po drodze z panarni” (1922), „Didysis Vilniaus seimas” {1925), „Lietuvos kariuomenė” (1937), „Spaudos draudimo gadynė” (1929), „Alpėse” (1929), „Kaip lenkinta Vilniaus kraštas” (1930), „Vokiečių nelaisvėje” (1930), „Rusijos plotais” (1931), „Mūsų įžymieji žmonės” (1934), „Užsienio lietuviai” (1934), „Suniekintos vėliavos” (1935), „Visuomenės kova su nusikaltimais” (VSD premijuota – 1937), „Reforma rolna w Litwie i droga ku niej” (1938).
Petras Ruseckas suredagavo ir šiuos veikalus: „Knygnešys” (1926-1928 ir 1938), „Pasaulio Lietuviai” (1935), „Baudžiava” (1936), „Savanorių žygiai” (1937), „Lietuva Didžiajame kare” (1939). Yra leidęs Kauno ir Lietuvos spalvotų atvirukų serijas.
1928 m. gegužės mėnesį už uolią tarnybą ir didelius darbus įamžinant Lietuvos kariuomenės istoriją apdovanotas antrosios rūšies Vyties Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu. Vėliau dar apdovanotas Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio ordinu (1938), Savanorio medaliu (1928, liudijimas Nr.23), Nepriklausomybės medaliu (1928).
1928-1930 m. dirbo Kauno m. savivaldybės Socialinės apsaugos skyriaus vedėju. 1930-1940 m. dirbo įvairių leidinių redakcijoje: „Lietuvos žiniose”, „Knygnešyje”, „Spinduliuose”.
1925 m. vedė Mariją Turkevičiūtę-Kėkštienę, tačiau vėliau išsiskyrė.
1940 m. pradėjo dirbti Valstybinėje leidykloje. 1944 m. viduryje dirbo Vilniaus antikvarinio knygyno Nr.4 vedėju. Gyveno Vilniaus Žvėryne, Liuberto g. Nr.2-8. Antrą kartą įžengus sovietinei kariuomenei, 1944 m. gruodžio 14 d. NKVD pareigūnų buvo suimtas. NKVD tardytojas labai stengėsi išgauti iš suimtojo kuo daugiau žinių apie „jo nusikalstamos veiklos bendrininkus”, bet nieko nelaimėjo: ne kartą dar caro laikais tardytas ir kalintas P. Ruseckas žinojo, ką galima tokiu atveju pasakoti, o ko – ne. Tačiau tas jo neišgelbėjo. 1945 m. balandžio 18 d. Vilniuje posėdžiavęs NKVD dalinių Lietuvoje karo tribunolas nuteisė Petrą Rusecką 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. 1945 m. rugpjūčio 7 d. buvo išvežtas į Karlagą Karagandos srityje ir tų pačių metų gruodžio 8 d. žuvo viename iš Džezkazgano lagerių. Buvo palaidotas bendrame kape, kuris nežinomas.
Šaltiniai:
„Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953″ VI tomas. Vilnius 2006, l. 290-291.
Vilius Kavaliauskas Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940), t. 5 (Pr-Šim). Vilnius
