Laisva kaip vėjas kūryba – Dievo dovana
Visą mėnesį Panevėžio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje veikė rokiškietės Birutės Dapkienės tapybos darbų paroda „Laisva kaip vėjas“. Paskutinę jos dieną vyko susitikimas su tautodailininke ir ekspozicijos uždarymas. Susirinko nemažai nuoširdžių meno gerbėjų. Renginio vedėja Danutė Pamerneckytė sakė, jog per du bibliotekos aukštus eksponuota paroda sulaukė daug šiltų atsiliepimų, ir pasidžiaugė, jog tai, kad Seimas 2020-uosius paskelbė Tautodailės metais, yra didžiulis poveikis mūsų kultūros vystymuisi. Taip pat ji pristatė viešnią. O B. Dapkienė renginio dalyvius iškart papirko savo nuoširdumu. Tai, ką jai teko išgyventi, vos ne iš dugno pakilti ir dar sugebėti imtis kūrybos, pavyktų turbūt ne kiekvienam.
Kadaise ponia Birutė turėjo savo verslą Vilniuje, tačiau atsitiko taip, kad ji liko su didžiule skolų kupra, nes buvo apvogta. Tada turėjo kraustytis į kaimą, kur nebent mama laukė. Melžė karves, laukuose rinko akmenis, išmoko pasigaminti varškės, slėgti sūrius. Paskui įsidarbino prekybos įmonėje Rokiškyje, netgi tapo jos vadove. Tačiau iš paskos lyg kažkokia nuodinga gyvatė vijosi skola.
Perskaičiusi skelbimą, kad Vokietijoje garbaus amžiaus sutuoktiniams reikalinga slaugytoja, ryžosi ten padirbėti. Laimė, kad ten sutiko malonią porą. Nors moteris buvo 90, o jos vyras – 93 metų, tačiau jie buvo supratingi, ir Birutė netrukus čia tapo vos ne sava. Bet ją kankino didžiulis gimtinės ir savos šeimos ilgesys. Kažką piešiančią kartą ją užtiko šeimininkų dukra ir pagyrė Birutę. Jai tai buvo kaip didžiulė paskata imtis tapybos. Vokietės nupirktus aliejinius dažus tepė taip storai, kad jie ilgai nedžiūvo. Paskui supažindino su miestelio dailės galerijos savininke, kuri patarė, kaip teisingai naudoti dažus. Norėdama artimiau pabendrauti su dailininke, Birutė ėmė rimtai mokytis vokiečių kalbos. Nors mokykloje gavo šiokius tokius jos pagrindus, tačiau į tai žvelgė lengvabūdiškai. Jos slaugomi senukai, apie kuriuos Birutė atsiliepė geru žodžiu, irgi klausėsi, ar lietuvė taisyklingai taria vokiškus žodžius. O kai pirmąjį jos paveikslą nupirko už 500 eurų, jai tai atrodė milžiniška suma. Bet kodėl tiek pinigų neimti, jeigu geranoriškai duoda. Vokietijoje lietuvė sugebėjo surengti pirmąją savo tapytų darbų parodą. Ką per dvejus metus uždirbo užsienyje, skyrė skolai sumažinti.
Dar buvo priversta parduoti butą Vilniuje, o pati ėmė kurtis kaime. Nusipirkusi kiaušinių, išsiperino žąsiukų. Juos užauginusi pardavė ir įsigijo karvę. Vieną vidurvasarį užsuko nepažįstamas vyriškis ir paprašė Kalėdoms užauginti žąsį. Per tiek laiko pažadą pamiršo. Prieš pat Kalėdas vėl apsilankė tas pats vyriškis. Gerai, kad turėjo šaldiklyje pasilikusi žąsį. Tiesa, svečias išeidamas pasakė, jog galįs išnuomoti žemės. Ūkininkaudama Birutė sukosi kaip išmanydama. Išsilaikė visų kategorijų traktorininko teises, išmoko joti. Kur nesugebėjo pravažiuoti automobiliu, įveikė traktoriumi. Bet trupėjo santuoka. Išsiskyrusi su vyru, apie metus dar gyveno po vienu stogu. Birutė, norėdama gyventi atskirai, sugebėjo įsirengti paprastutį kambarėlį.
Žemės reikalai vėl ją suvedė su vyriškiu, prieš anas Kalėdas pirkusiu žąsį. Po kurio laiko už jo ištekėjo. Šis siūlė persikelti į sostinę, nes ten turėjo verslą. Birutė atsisakė motyvuodama tuo, kad lengviau sugyventi su gyvuliais nei su žmonėmis. Gal tai buvo išreikšta pajuokavimo forma, bet ji jaučiasi laiminga gyvendama kaime. Sakėsi esanti laisva kaip vėjas. Rengia dailės seminarus vaikams. B. Dapkienės ūkyje jie ima pažinti egzotinius gyvūnus, su jais susidraugauja.
Moteris neatsisakė kūrybos. Mieliausia jai tapyti gyvulius. Surengė ne vieną savo darbų parodą. Į savo būrį priėmė tautodailininkai. Veiklią moterį išsirinko Tautodailininkų sąjungos Rokiškio bendrijos pirmininke. Išsipildė jos sena svajonė – Rokiškio centre pavyko įkurti tautodailės galeriją. Tai – bene vienintelė tokia vieta Lietuvoje, kur savo dirbinius ar gaminius gali pardavinėti kūrybinės minties nestokojantys žmonės. Savęs rokiškietė nelaiko profesionalia menininke. Ji tapo norėdama taip save išreikšti. Rengdamasi respublikinei natiurmortų parodai, paveikslą nutapė per vieną naktį. Jis buvo įvertintas diplomu. Kita parodos dalyvė, prie savo kūrinio prakaitavusi visą pusmetį, nieko negavo. Birutę lydi sėkmė. Siekti aukštesnių meno žinių ji važinėja į Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą, o kūrybą laiko Dievo dovana.
Darbščiajai B. Dapkienei gėlių įteikė Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas Saulius Kronis, vyr. bibliotekininkė D. Pamerneckytė, kiti. Rokiškietė neskubėjo namo, noriai su visais bendravo. Galėjai pajusti, kad ji – nuoširdus, kūrybai ir savo ūkiui atsidavęs žmogus. Judrų gyvenimą pasirinkusi B. Dapkienė su vyru sugebėjo aplankyti Afriką. Iš ten parsivežė nuotraukų ir jas perkėlė į drobę. Iš jos pasakojimo apie šia tema tapytus paveikslus daugelis sužinojo, koks sudėtingas yra šio žemyno žmonių gyvenimas.
